Vieno veiksmo fantastinė komedija

Veiksmo vieta: prie Dangaus vartų.

Veiksmo laikas: po „n“ metų.

Veikiantieji asmenys, be abejo, išgalvoti, o kai kurių vardų sutapimas tėra tik atsitiktinis. Žinoma, galbūt atsiras tokių, kurie ginčysis, kad rojaus vartus saugantis šventasis Petras yra tikras, o ne išgalvotas, tačiau komedijos autorius neturi patikimos informacijos, kad šventojo Petro darbovietė po „n“ metų vis dar bus prie Dangaus vartų.

DŪŠELĖ: Runci runci, strykt pastrykt nuo debesies ant debesies – ir atėjau.

ŠVENTASIS PETRAS: Labutis. Kas per paukštis būsi?

DŪŠELĖ: Neapsimesk šlanga, negi manęs nepažįsti? Nu juk aš buvęs meras, Tarybos deputatas buvau. Žodžiu, žinau, ko reikia miestui. (Išpučia krūtinę.)

ŠVENTASIS PETRAS: Jeigu jau atėjai, tai klok atvirai savo nuodėmes, o tada jau žiūrėsim.

DŪŠELĖ: Nu, o neišeina kaip nors susitarti, ta prasme... (Patrina nykštį su smiliumi.)

ŠVENTASIS PETRAS: Ne-a.

DŪŠELĖ: Nu tai gal tada galiu užsakyti reklaminę kampaniją ir ant Dangaus vartų užkabinti reklaminius plakatus, atseit, esu nekaltas ar panašiai?

ŠVENTASIS PETRAS: Nepraeis. Negi tiek prisidirbęs, kad bijai atvirai pasipasakoti?

DŪŠELĖ: Nu žinai, aš kaip ir nieko blogo nepadariau. Nu iš mano bičo nupirkom griuvėsius už kelis šimtus tūkstančių litų...

ŠVENTASIS PETRAS: Tik tiek?

DŪŠELĖ: Nu dar uošvienei beveik milijoną litų parūpinau...

ŠVENTASIS PETRAS: Ir viskas?

DŪŠELĖ: Nu dar keliasdešimt milijonų litų Zokniuose palaidojom po žeme. Nu tu pats supranti... Ten tokia įmonė dirbo... Reikėjo darbo duot...

ŠVENTASIS PETRAS: Tai ar čia nuodėmės? Čia juk meilė artimui. Ar atsimeni antrąjį Dievo įsakymą: „Mylėk savo artimą kaip patį save“. Tai tu juk vykdei Dievo įsakymą ir rūpinaisi savo artimaisiais...

DŪŠELĖ: Nu kad ta uošvienė man visai ne artima ir net ne giminė...

ŠVENTASIS PETRAS: Tai gal ji ne tavo uošvienė?

DŪŠELĖ: Nu mano. Bet nemyliu jos taip kaip paties savęs. Ir net už giminę nelaikau... Kas dabar man bus? (Išsigandęs išpučia akis.)

ŠVENTASIS PETRAS: Nebijok, dar ne tokių mes čia matėm. Anądien buvo atėjęs toks žmogelis. Kažkada pieno kombinate dirbo, tai kasdien rūkytus sūrius su kmynais vogė, grietinę ir sviestą maišais užapvalintais kampais nešė. Ir saviškiams užteko, ir kaimynus aprūpino. Kai pieno kombinatas bankrutavo, ėjo vogti iš prekybcentrių. Ir visokias gėrybes į namus tempė, rūpinosi, kad artimiesiems nieko netrūktų, taip karštai juos mylėjo. Kol vieną dieną kaimiečiai nutvėrė vagiantį vištas ir užtvatino nabagą... Atėjo jis pas mane, prašosi į vidų. Tai negi galėjau jo neįleisti? Taip žmogus mylėjo savo artimus žmones, taip jais rūpinosi, praktiškai taip pat, kaip ir pačiu savimi. Negi galėčiau tokį žmogų dėl kažkokių smulkmenų į pragarą nugrūsti? Juk pragaras irgi ne guminis – kur ten visi sutilptų...

DŪŠELĖ: Nu tai tada ir aš būsiu išganytas?

ŠVENTASIS PETRAS: Jeigu daugiau niekuo nenusidėjai.

DŪŠELĖ: Nu dar ant spaudos baisiai keikiaus, ypač ant vieno žurnalisto...

ŠVENTASIS PETRAS: Čia jau blogiau...

DŪŠELĖ: Nu tai kad rašė apie mane viską. Ir apie uošvienę... Ir apie milijonus... Taip užkniso... (Ir susigriebė už burnos, kad koks riebesnis žodis neišsprūstų.)

ŠVENTASIS PETRAS: Matai, kaip „davarė“ žmogų...

DŪŠELĖ: Dar ir prokurorais bandė užpjudyti. Jau buvau biškį išsigandęs, kai prezidentė pakeitė senąjį apygardos prokurorą ir jo vieton paskyrė jaunuolį. Galvojau: „Nu jau viskas, dabar man chana“.

ŠVENTASIS PETRAS: Ir?

DŪŠELĖ: Supratingas vaikis pasitaikė. Nustatė, kad nekaltas aš. Ir taškas. Net Seimo narių skundai nepadėjo. Nu, žodžiu, tikras vyras – respekts.

ŠVENTASIS PETRAS: Tai tu, galima sakyti, esi tikras kankinys. Panašiai kaip ir kitas tavo kolega, pagarsėjęs mokyklų uždarinėtojas, kuris irgi visai neseniai atliuoksėjo pas mane, o vargšelio kaklas – gyva žaizda, mozoliai...

DŪŠELĖ: Tai kas jį čia taip žiauriai? (Net nusipurto iš pasibaisėjimo.)

ŠVENTASIS PETRAS: Sakė, kad kažkoks Žakaris ant labai trumpo pavadėlio laikė, kad nesavivaliautų, klausytų nurodymų. Tai tas pavadėlis ir nuzulino.

DŪŠELĖ: Nu tu matai kaip...

ŠVENTASIS PETRAS: Nežinau, kas tas Žakaris per vienas, bet ir jis vieną dieną pas mane ateis... Tada su juo bus kita kalba... O tą vargšelį su nuzulintu kaklu iš karto įkurdinom visų didžiųjų kankinių sektoriuje. Kartu su kita trijule iš to paties miesto.

DŪŠELĖ: O tai bene mūsų mieste dar yra ir daugiau kankinių?

ŠVENTASIS PETRAS: Yra dar trys – beveik kaip šventoji trejybė: Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Šventoji dvasia. Jų vardai Valentinas, Vidmantas ir Daiva. Ir visi trys – labai dideli kovotojai prieš skurdą. Kai pas mane atėjo – net nepažinau: taip vargšeliai nusiplūkę, nusikovoję, nusibuvę, nusikankinę... Sunki ta kova prieš skurdą, kai kišenėse – milijonai. Paprasčiausia būtų tuos milijonus išdalyti vargšams, bet šie trys kankiniai ne tokie, kad pasirinktų paprasčiausią ir lengviausią kelią. Savo pinigus vargšams išdalyti gali kiekvienas durnius, o tu pabandyk skurdą pažaboti plakatais arba rėksmingais pareiškimais per garsiakalbį, kad toks gudrus...

DŪŠELĖ: Siaubas!

ŠVENTASIS PETRAS: Ir aš manau, kad žiauriai sunkią naštą sau užsikrovė vargšeliai. Tai iš karto ir rezervavau jiems tris vietas kankinių sektoriuje.

DŪŠELĖ: Kompanija nedidelė, nu bet žiauriai „prijomna“. (Šypsosi.)

ŠVENTASIS PETRAS: Tai ar rezervuoti dvivietį kambarį?

DŪŠELĖ: Dvivietį?

ŠVENTASIS PETRAS: Pamaniau, gal norėsi kokią panelę parsivesti, čia gi ne koks vienuolynas. Juk pameni, kaip Lenkijoje su viena Savivaldybės poniute...

DŪŠELĖ: Nu mes tik bučiavomės ir daugiau nieko nebuvo. Ir visa tai, kas buvo – tik iš draugiškumo.

ŠVENTASIS PETRAS: Ar atsimeni, ką pradžioj sakiau: „Mylėk savo artimą kaip save patį“.

DŪŠELĖ: Nemyliu aš jos visai ir ji man visai ne artima. Kiek žinau, ji žymiai artimesnė su vienu iš kitų kankinių...

ŠVENTASIS PETRAS: Nesuprasi jūsų padermės: ką darote iš meilės savo artimui, ką iš meilės sau pačiam, ką iš godumo, o ką – tiesiog iš draugiškumo. Pasakysiu trumpai: eikit ir dauginkitės. Štai tau raktai nuo dviviečio kambario.

Dūšelė grybšt raktus ir runci runci lėtai išeina.

ŠVENTASIS PETRAS. (Įkandin.) Tik pažiūrėkite, kaip nukankintas. Vos paeina.