Romualdas BALIUTAVIČIUS
„Tik nepamiršk man nupirkti žurnalo! Kaip tai kokio? Moterims. Kad būtų įdomu, daug paveikslėlių. Pats parink!” - šūktelėjo žmona pro duris išeinančiam Jokūbui Garankščiui.
Atsidūręs lauke Garankštis iš karto pastebėjo, kad čia kažkas ne taip.
Ne, pastatai buvo savo vietose ir paukščiai čiulbėjo, ir saulė švietė, ir šunų ekskrementų krūvelės matėsi, bet vis dėlto kažko trūko... Staiga mūsų pasakojimo herojui toptelėjo mintis, jog kieme nesimatė jau įprastos automobilių spūsties - prie laiptinės stovėjo tik vienas moskvičius ir sena „Pobeda”... „Pasiuto jie ar ką? Ot, originalai!” - pagalvojo Garankštis spėriai žingsniuodamas stotelės link. Čia akys užkliuvo už tvarkaraščio stovo, kokių mieste nebesimatė gal trisdešimt metų. Nebuvo ir įprastos stoginės su reklama bei suoliuku. Tik kažkoks girtas tipas, vilkįs žemę siekiantį lietpaltį ir godžiai čiulpiantis pirštus svilinantį cigaretės galiuką...
„Gali nežiūrėti, niekas to tvarkaraščio nesilaiko. Pusantros valandos stypsau – nė vieno autobuso. Vykdomasis visai tvarkos nebežiūri”, - paaiškino tipas.
„Koks vykdomasis, kas čia po galais vyksta? Turbūt kraustausi iš proto!” - pagalvojo Jokūbas Garankštis, kai norėdamas atskaičiuoti pinigus bilietėliui, pravėrė piniginę: joje matėsi tik seniai nebevartojamos kapeikos ir keli tarybiniai rubliai. Piniginėje buvo įdėtas perlenktas raštelis. Garankštis paskubomis skaitė spausdinimo mašinėle atkalentus žodžius: „Brangus drauge, Tarybinio periodo parko administracija sveikina sugrįžus! Linkime malonių akimirkų šlovingose komunistinio rytojaus kūrėjų gretose! Jūsų pinigus iškeitėme pagal šiandienos valiutos kursą...”
„Ko išsižiojai, - tarė tas tipas Garankščiui. - Kaip ir tu, aš irgi nuolat keikiau nepriklausomą Lietuvą, nepasotinamą jos valdžią, ir štai mus atrinko. Daug čia tokių, nepatenkintų... Pats pamatysi. Aš buvau benamis ten, dabar esu tarybinis benamis. Ir jeigu ten niekam nerūpėjau, tai čia bet kada galiu atsidurti cypėje už tai, kad nedirbu ir valkatauju...”
Jokūbas Garankštis įlipo į seną, kiaurą bei pridūmytą „Ikarusą” su nudraskytais krėslų apmušalais. Dvi garbaus amžiaus moteriškės autobuso gale keikėsi ir bandė užlaužti rankas be bilietėlio važiavusiam „zuikiui”. „Į skyrių jį, į skyrių!” - šaukė vairuotojui viena. Tuo metu Jokūbas Garankštis žiūrėjo per autobuso langą į ant pastatų raudonuojančius transparantus: „Penkmetį – pirma laiko!” „TSKP suvažiavimą pasitikime naujomis darbo pergalėmis!” „Ekonomija turi būti ekonomiška!” ir kt.
„Galėtumei vietą užleisti, matai, senas žmogus stovi!” - kažkas niūktelėjo Garankščiui į petį.
Neveikė mobilusis ryšys. Centrine gatve kas trečias žmogus nešė yrančias tualetinio popieriaus pakuotes, kiti – permatomas rezginėles su trilitriniais alaus stiklainiais, duona ir į popierių suvyniotomis silkėmis „Ivasi”. Sustojęs prie ant sienos po stiklu pakabinto „Tiesos” numerio pastebėjo, kad laikraštis nekeičiamas jau kelios savaitės, ir kad iš galybės televizijos programų beliko tik dvi: „Respublikinė” bei „Centrinė”. Beje abi programos siūlė tą pati: vakarą praleisti prie televizoriaus, tiesiogiai rodančio reportažą iš Kremliaus suvažiavimų rūmų...
Gatvėje iš garsiakalbio veržėsi „Entuziastų maršas”. Pilkai ruda skara susisukusi moteriškė iš maišo prekiavo saulėgrąžomis. „Tau vieną stiklinę? Dvi?”- rusiškai paklausė žiopsančio Garankščio. Sumokėjęs 15 kapeikų ir susipylęs prekę į kelnių kišenę mūsų pasakojimo herojus patraukė toliau.
Prie batų parduotuvės lauke vinguriavo gal penkiasdešimties moterų eilutė. „Atvežė žieminių batų. Nesvarbu, kad šalčiai dar toli – paskui nebus!” - neprašoma paaiškino šalia sustojusi pusamžė moteris.
„Kaip jūs čia gyvenate?” - paklausė Garankštis.
„Oi, vis geriau ir geriau!” - užtikrino moteris ir, atsidususi, nuėjo.
„Neleiskite nė vieno be eilės!” - šaukė gale belaukiančios priekinėms. - „Ir kas, kad veteranas? Visi dabar veteranai. Tegul stoja į eilę!”
Panaši situacija buvo ir gastronome: pirkėjų eilės ir skaitytuvais barškinančios pardavėjos. Todėl Garankštis nutarė, jog vakarienei apsieis ir be mėsos – kur tai matyta stovėti dvi valandas eilėje dėl kažkokių cukrinių kaulų?! Atsigėręs iš automato gazuoto vandens jis prisėdo ant suoliuko po medžiu ir ėmė tyrinėti praeivius.
Prošal nuskubėjo keletas raudonus kaklaraiščius pasirišusių pionierių, paskui juodomis mokyklinėmis uniformomis vilkinčios moksleivės. Priešinga kryptimi šlitiniavo dvi girtos žmogystos. Apsikabinusios viena kitą jos dainavo „Moj adres - Sovetskij Sojuz”. Čia pat ratu sustoję rusų kariškiai kažką gyvai aptarinėjo ir juokėsi...
Garankštis neabejojo, kad vykdomas kažkoks negirdėtas eksperimentas. Jo gimtasis miestas ir iki tol ne kartą buvo pasirinktas visokių eksperimentuotojų taikiniu.
Nusileidęs laipteliais žemyn į viešąjį tualetą mūsų pasakojimo herojus nustėręs dairėsi į apdegusiais degtukais nuklijuotas lubas, dvoką ir neveikiančią kriauklę rankoms nusiplauti. (Jis nežinojo, kad mero Vilkausko valdymo laikais šitas viešas tualetas bus gražiai sutvarkytas, dargi su visomis atidarymo iškilmėmis ir šampanu. Bet tai bus dar negreit...)
Atsiminęs žmonos prašymą Garankštis priėjo prie kioske dirbančios jaunos pardavėjos. „Padėkit išrinkti žurnalą žmonai”, - paprašė.
„Sakyk, ko reikia? Neturiu aš čia kada su kiekvienu malti!” - atšovė toji.
„Man reikia žurnalo moterims...” - patikslino Garankštis.
„Taip ir šnekėk... Va, „Tarybinė moteris”. Šįryt atvežė”.
Atvertęs pirmą pasitaikiusį puslapį Garankštis nustėro: paveikslėliai buvo išplaukę, kad net liejosi akyse, o spalvos prigesusios.
„Čia matyt spaustuvės brokas. Malonėkite duoti kitą”, - paprašė.
„Visi vienodi, ir nesikabinėk. Netinka - čiuožk iš kur atėjęs”, - supyko kioskininkė.
„O kitokių žurnalų ar turite?” (Garankštis išvardino visą seriją ant žmonos staliuko matytų žurnalų pavadinimų).
„Tu ką, „durnas” ar iš Amerikos? Sakau tau – kitokių nėra ir niekad nebuvo”, - papūtė ryškiai nudažytas lūputes „Tarybinės spaudos” kiosko darbuotoja.
„Na, taip... Tam tikra prasme aš kaip ir iš Amerikos...” - griebėsi nedidelės gudrybės Garankštis.
„Taip iš karto ir reikėjo sakyti, - nušvito jaunutė pardavėja. - Jums ten turbūt blogai Amerikoje? Kapitalistai išnaudoja? Už tai čia visai kas kita... Tarybų Sąjunga... Šviesus rytojus... Čia jaunimui, tokiems, kaip aš, atviri visi keliai... Galiu būti nors ir kosmonaute, ne taip, kaip toje prakeiktoje Amerikoje...”
„Na, nėra jau taip blogai, kaip vaizduoja sovietinė propaganda, - paprieštaravo Garankštis. - Jei turi darbo, turi viską: apstatytus namus, keletą automobilių, gali laisvai kalbėti, laisvai keliauti po pasaulį... Bet tiek to. Duokite man tą žurnalą. Bus prisiminimas”, - paprašė, matydamas už nugaros išaugusią pirkėjų eilutę. Ir čia susigriebė, jog išleido visus tarybinius pinigus... „Gal paimsite kreditinę kortelę” - paklausė.
„Kas čia per niekai?”, - ryškiai raudona lakuotų pirštų galais kioskininkė pastūmėjo atgal padėtas kortelę.
„Pilieti, paėjėkime truputį į šalį”. Du skrybėlėti vyrukai gražiai paėmė Garankštį už parankių ir nusivedė link netoliese stovinčio „Viliuko”.
„Tokius šnipus greitai „susemsime”, - tarė vienas iš jų vairuotojui. - Tėvynės Šiaurei, oi, kaip reikia darbo jėgos!”
„Jūs neturite teisės! Aš esu nepriklausomos Lietuvos ir Europos pilietis!” - šaukė Jokūbas Garankšis.
Nors ir pats Amerikos prezidentas, - išsišiepė vienas iš skrybėlėtųjų. - Bet už antitarybinę propagandą ir agitaciją teks atsakyti. Iš pradžių patupėsi pas mus, paskui, geriausiu atveju, kelis metus praleisi „psichuškėje”, blogiausiu atveju...”
„Nesąmonė! Skųsiuosi Briuseliui... Nenoriu! Neeeee!!!” - sukliko Jokūbas Garankštis ir, apsipylęs lipniu prakaitu, nubudo savo lovoje. Užmiegotomis akimis jis pasičiupo mobilųjų telefoną, paskui skubiai pradarė piniginę, kurioje baltai suspindo lietuviški centai...”
„Tau negerai?” - susirūpinusi žmona stebėjo keistą savo vyro elgesį.
„Priešingai. Man šiandien gerai kaip niekada”, - nusišypsojo Jokūbas Garankštis.
Kęstučio PABIJUTO pieš.
