Kelis kartus girdėjau greitus žingsnius, trankomas duris ir garsias šnekas, tačiau nė karto nepakilau nuo darbo stalo, kad iškiščiau nosį į koridorių ir pasiteiraučiau, kas gi čia vyksta.
Praignoravau net išraudusį Žabtukų veidą tarpduryje. Turėjau tiek daug darbo  ir tiek mažai laiko, kad man buvo nusipjauti, net jei būtų artėjusi cunamio banga.
Žinoma, jei būčiau nesuspėjusi projekto parengti laiku, bosas man galvos nebūtų nurovęs, nes pats buvo kaltas: ilgai svarstė – daryti nedaryti, o jei daryti, tai kaip daryti, kad iki termino beliko tik viena niekinga savaitė.

Plušau nušilusi, nes man savigarba neleido kitaip, ir jau jau artėjau prie pergalingos pabaigos.
Todėl kai į kabinetą pavakare įėjo boso sekretorė Regina (pažinau ją iš žingsnių), aš tik papurčiau galvą neatitraukdama akių nuo monitoriaus.
- Tada aš paskui, - išgirdau Reginos žodžius prieš užsiveriant kabineto durims ir automatiškai paspaudžiau klavišus „all save“.
Tai buvo iš tiesų „all“ - beliko tik viską atidžiai perskaityti ir prisegti buhalterijos atsiųstas formas. Žodžiu, tik pusantros valandos juokų darbo.
Ir be dešimties minučių ketvirtą aš vargais negalais ištiesiau skaudančią nugarą ir nutirpusias kojas, o dar po penkių minučių triumfuodama padėjau įrašytą diskelį ir popierinį variantą bosui ant stalo.

- Baigei? Gerai, - lyg niekur nieko pasakė bosas. - Tuoj mes čia viską išsiųsime.
O aš save išsiunčiau į priimamąjį, kur manęs kaip garbingiausio svečio laukė sekretorė su puodeliu kvapios kavos ir su paskutinėmis naujienomis.
- Sėskis, - pasakė ji ir paslaugiai pastūmė man savo karališkąją kėdę.
- O ne, prisisėdėjau, - atsakiau ir palaimingai sriūbtelėjau iš puodelio. - Pasakok...
- Tai va, Rožinė Mamytė susikalė su Inga dėl atlyginimo. Ar ten buhalterijoje primaišė, ar ten specialiai sukeitė užmokesčio lapelius, - pradėjo Regina vėl įsėdusi į savo sostą. - Na, jos abi ir sužinojo, kad gauna vienodus atlyginimus, nors visą laiką kiekviena manė gaunanti daugiau nei kita. Ir tada prasidėjo...
- ... abi atlėkė pas bosą aiškintis, - pabandžiau nuspėti tolesnę eigą.

- Kur tau! Pradėjo aiškintis, kuri daugiau dirbanti, kuriai daugiau priklauso. Skandalas įsiplieskė toks, kad nors policiją kviesk. O ir kitos iš didžiojo kabineto susinervino – kodėl toms jaunoms tiek daug moka, jei viena visą laiką tik nagus dildo, o kita kompu su visu pasauliu susirašinėja. Tada jau visos sukilo... - pasakojo sekretorė vos nesijuokdama.
- ... ir visos nulėkė pas bosą, - pabandžiau antrą kartą spėti.
- Tas ir reikalas, kad nenubėgo, - tęsė Regina. - Nebe tie laikai, kad bėgtų bosui akių draskyti – visos bijo darbą prarasti. Tai išsišaukė, išsipyko, išsilakstė į tualetą pažliumbti ir dabar sėdi be žodžio visos prie kompų, dirba. Tik va tavo draugė...

- ... Žabtukai? - spėjau trečią kartą ir atspėjau – Regina galvą palenkė. - Kas jai – juk ji ne didžiajame kabinete, o buhalterijoje tyliai kaip pelytė sėdi?
- Tagi dėl jos žioplumo tas skandalas ir kilo. Nežinau, tyčia ar netyčia ji ten tuos lapelius sumaišė, bet dabar vyriausioji rašo bosui raportą - reikalauja atleisti, - paaiškino sekretorė. - Rašo viską: ir tai kad darbo metu šmirinėja po kabinetus, ir tai, kad gandus nešioja, ir kad svetimas idėjas savinasi.
- Vajetau, dar ir atleis... - išsigandau ne juokais ir su nugertu puodeliu kavos puoliau boso durų link.
- Tau jos gaila? - pavymui šūktelėjo Regina. - Gaila, nors tiek tau yra prikiaulinusi?

- Bet aš ne kiaulė, - grįžtelėjusi pasakiau ir susidūriau su beišeinančiu bosu: mano kava tik šliūkst jam ant švarko, o kakta takšt jam į smakrą...
- O sakei, kad nesi kiaulė... - suurzgė bosas glostydamas barzdą.

Lilitė