Kai paskambinau Metalsitei ir pasakiau, kad negalėsiu kartu su ja vakarieniauti, nes turiu atlikti atostogaujančios kolegės darbus, ji mane išbarė kaip mažą vaiką.
- Išmok tu nors kartą kitą per dieną pasakyti „ne“, o tai visą likusį gyvenimą tik dirbsi ir dirbsi už kitus, visais rūpinsies pati nesulaukdama to paties, - pasakė ji griežtai.
- Tai gal man vėlu ko nors besimokyti... - nutęsiau aš ir perštinčiomis akimis vėl įsistebeilijau į monitorių.

Pati žinau, kad negerai darau užsikraudama svetimus rūpesčius, bet jau ką padarysi – jei jau pažadėjau, tai reikia ištesėti.
Nors reikia pripažinti, ir be mano pastangų pasaulis nesugriūva: vyras badu nemiršta, velionio dėdės Jono dukra su mažyliu susitvarko...
Tik štai Metalistės žodžiai, nors ir labai teisingi, buvo nemalonūs.

Todėl kai po poros valandų suskambo telefonas, nutariau neatsiliepti – jeigu jau draugė man šitaip, tai aš jau su bent šį vakarą nesikalbėsiu.
Praignoravau ir antrąjį skambutį. Tačiau jau įsėdusi į mašinytę nebeišlaikiau ir į mobilųjį žvilgtelėjau.
Ir kaip nustebau – skambino ne Metalistė, o seniai seniai  begirdėta ir bematyta Lolita. Ir nors laikas buvo vėlus, jai paskambinau.

Lolita atsiliepė iš karto ir neįprastai entuziastingai:
- O kaip gerai, Lilite, kad paskambinai, oi kaip gerai... Matai, aš ligoninėje, tai pagalvojau, kam galėčiau paskambinti. Tai ir pasakiau sau – kad tik tau.
- Vajėzus! - šūktelėjau ir man prieš akis iš karto iškilo – mirtininkų vėžininkų palata. Nes kas daugiau gali būti moteriai, kuri trisdešimt metų rūko po tris pakelius cigarečių per dieną.

Tačiau Lolitos žodžiai buvo netikėti:
- Ai, kažkokia kvaraba prisimetė. Ar tai encefalitas, ar Laimo liga – dar patys gydytojai nežino. Bet nesvarbu - išsikapstysiu. Aš tik norėjau tavęs paprašyti pagalbos – juk pati žinai, kad neturiu į ką kreiptis.

- Sakyk, sakyk, kokių vaistų reikia ar pinigų, aš viską... - tuoj pat išdrožiau, nes nors Lolitos diagnozė buvo man visiškai netikėta, tačiau ne mažiau baisi.
- Tai gerai, - tęsė ligonė, - atvežk man bloką cigarečių. Ne, geriau – iš karto du blokus. Dar nosinaičių, popierinį rankšluostį. Na, dar dantų pastos... Bet pati tikriausiai geriau žinai, ko reikia ligoninėje.

- Atvešiu, atvešiu, - pažadėjau jau svarstydama, kokie prekybos centrai dar dirba ir kaip man pavyks  naktį patekti pas ją į palatą.
Tačiau problemų neiškilo: Lolita, susisukusi į vieną iš savo beformių švarkų ant ligoninės pižamos, išsmuko į lauką ir pirmiausia sugriebė cigaretes.
- Oi kaip gerai, -  pasakė surūkiusi pirmąją cigaretę ir traukdama iš pakelio antrąją. -  Oi kaip gerai...  
- O ar tau galima rūkyti? - paklausiau. - Ar nepavojinga?

- Viskas pavojinga – pats gyvenimas yra pavojingas, - kuo ramiausiai atsakė Lolita ir ištiesė ranką paimti pirkinių maišelį: -  Kiek skolinga? Tik tiek? Va, paimk mano kortelę, kodas...
- Tu išprotėjai? Neimsiu! - apstulbau aš ir žengiau atgal.
- Kodėl išprotėjau? Aš tavimi pasitikiu, - lyg niekur nieko pasakė Lolita ir išsitraukė trečią cigaretę. - Tik imk, ir viskas.  
- Tu čia taip rūkydama galą gausi, - atsidusau ir kortelę paėmiau. - Jei ko dar prireiks, paskambink – ryt atvešiu kartu su kortele.
- Aha, - atsiliepė Lolita jau priėmimo skyriaus tarpduryje. - Ir neužmiršk – kodas „devyni devyni septyniolika“...
- Tu tikra beprotė, - dar spėjau šūktelėti, kol paskui ją užsidarė durys.
Namo išvažiavau ne iš karto – dar kiek laiko reikėjo, kad nustotų drebėti rankos, nes nors Lolita nebuvo artima draugė, o ir drauge galėčiau ją pavadinti tik labai pritempdama, man buvo jos labai gaila.

Žinojau, kad ji neturi nei artimųjų, nei draugų, nei bičiulių – nėra ir nebus kam ja pasirūpinti.
Dar gąsdino mane Lolitos ramybė, net pasakyčiau – entuziazmas, nes normaliai ji buvo visiška flegmatikė. Tokia flegmatikė, kad žodžiais neapsakysi – pamatyti reikia.
Namie išsitraukiau seną mamos albumą ir neskubėdama perverčiau. Vienoje aš su sese ir Lolita vaikystėje, kitoje - tik Lolita, jau bebaigianti mokyklą.

Keista ta nuotrauka, nepanaši į mano paskutiniųjų klasių nuotraukas, kur aš tikra panelė su dailia uniforma ir palaidais plaukais. O Lolita nuotraukoje su dvien storomis kasomis, su aiškiai per didele uniformine suknele, labai rimta veido išraiška. Ir  užrašas kitoje nuotraukos pusėje nepanašus į jokius paauglių mergaičių įrašus: tik „Lilitei – nuo Lolitos“.
Prisimenu, ir kaip aš nustebau, kai Lolita man tą nuotrauką padavė per vasaros atostogas Juodkrantėje.

Nes ji buvo visai nepanaši į save nuotraukoje: dailiai susegti plaukai, gražus pliažinis kostiumėlis, o basutės tokios, apie kokias tada aš galėjau tik pasvajoti...
- Čia manęs niekas nepažįsta, - lyg niekur nieko paaiškino Lolita, pastebėjusi mano nuostabą. - Čia man nereikia maskuotis.

- Maskuotis? Nuo ko?? - nustebau tada.
- Ogi nuo visų, - neapibrėžtai atsakė Lolita ir kreivai nusišypsojo, kai du atletiški jaunuoliai įžūliai į ją įsižiopsojo.
Jausdamasi tą vasarą šalia Lolitos visiška pelene (ji kasdien keitė drabužius ir basutes į dar gražesnes), kiek vengiau jos draugijos. Tai matydama mano mama pradėjo paklausė, kodėl  taip elgiuosi.

- Kad ji – kažkokia keistuolė, - atsakiau neapibrėžtai.
Bet mama, atrodo, suprato viską, todėl šiek apie Lolitą papasakojo.
Pirmiausia, kad Lolita net nebuvo Lolita, o buvo pavadinta savo senelės vardu – Leokadija. Senelės, kuri mirė dešimt metų iki jai gimstant, nes toks buvo senelio pageidavimas.
O senelis galėjo pageidauti ko tik norėjo, nes priėmė į savo namus dar prieš mažylei gimstant jos motiną – savo dukterį.

Lolitos mama išsiskyrė po daugiau kaip dvidešimties metų santuokos ir, palikusi vyrui verslininkui du sūnus, kurie tuo metu jau buvo studentai, atėjo į savo tėvo ir beveik savo bendraamžės pamotės namus beveik be nieko.  Net ir be sveikatos, tad taikstėsi su visais tėvo ir jo žmonos reikalavimais: net atsikeitė pavardę į mergautinę, o ir Lolitai suteikė tą pačią pavardę.
Tėvas ir broliai jokių santykių su senelio šeima nepalaikė, Lolita nesidomėjo, tad mergaitė ir augo tarp gan brandaus amžiaus žmonių, kol jie vienas paskui kitą nepradėjo išeiti Anapilin.
Penktaisiais gyvenimo metais ji neteko mamos, dar po septynerių metų – senelio ir liko tik su netikra senele.

O toji netikra senelė buvo gera mano mamos draugė, po studijų universitete gan skubotai ištekėjusi už seno našlio profesoriaus. Kokių tikslų turėjo ištekėdama, sunku pasakyti: gal tikėjosi padaryti akademinę karjerą, gal norėjo aprūpinto gyvenimo.

Karjeros ji nepadarė, nes profesoriui reikėjo žmonos, kuri rūpintųsi buitimi ir neatitrauktų nuo jo gan žinomų ir vertinamų mokslinių darbų bei  numizmatikos. Tad Lolitos netikrai senelei teko nelengva dalia būti vyro namų šeimininke, retkarčiais - žavia palydove reprezentaciniuose renginiuose.

Tiesa, ji su buitimi nevargo – turėjo pagalbininkę senmergę Ancytę, o ir pinigų nestokojo. Tačiau tai, matyt, moteriai nesuteikė gyvenimo pilnatvės, nes ji dažniausiai skendėjo visiškoje depresijoje. Likusi viena su Lolita (po motinos mirties ji taip imta vadinti) netikroji senelė tai perdėtai rūpinosi mergaite, tai visai nekreipė į ją dėmesio.

(Beje, apie tai aš sužinojau ne iš savo mamos, o daug vėliau iš Ancytės, kuri netikrajai senelei mirus kartu su Lolita persikėlė iš sostinės į Šiauliuose, į savo tėvų namus.)
Tad Lolita augo gan keistoje aplinkoje, kur buvo pilna įvairių nutylėjimų, paslapčių, intrigų, veidmainystės. Augo ir užaugo keistuolė, tad nenuostabu, kad ir tolesnis jos gyvenimas vertas muilo operų scenarijų.

Todėl aš tai žinodama jau kitą rytą su lauknešėliu nuvažiavau į ligoninę. O Lolita tik išplėtė akis:
- Kas atsitiko – banko kortelėje nėra pinigų?
Lilitė