Jau nuo seno žinoma tiesa, kad mūsų norai turi sutapti su galimybėmis. Su norais čia viskas paprasta, užsinori ko nors ir žinai, kad norisi. O su galimybėmis čia tai jau žymiai sunkiau, nes ne kiekvienas savo galimybes sugeba realiai įvertinti. Tai turbūt suprato ir Šiaulių miesto savivaldybės valdžiažmogiai, milijonus litų išleidę įvairioms galimybių studijoms studijėlėms.
Nesvarbu, kad dalis tų studijų atgulė į valdininkų stalčius, prieš kitas nublanksta net „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių“ autoriaus Jaroslavo Hašeko talentas linksminti žmones. Bet visai nebejuokinga pasidaro, kai sužinai, kiek Savivaldybei visa tai kainavo. Iš karto kyla klausimas: ar kas nors galėtų parašyti galimybių studiją apie galimybes gauti „otkatą“ iš galimybių studijų rengėjų?

Kai kurias savo galimybes valdžia jau žino, bet kiek daug dar liko nesužinota... Ir kaip už brangiai būtų galima visa tai sužinoti. Tiesiog rankos niežti.
Antai viename oficialiame dokumente Šiaulių miesto policijos galva bananais ir apelsinais prekiaujančius daržovių perpardavinėtojus netiesiogiai prilygino Lietuvos ūkininkams. Gal komisarai geriau žino, kas auga Lietuvos žemelėje, bet Savivaldybės valdžiažmogiams ši žinia tikrai turėjo būti naujiena.

Kodėl gi už kokius tris-keturis šimtus tūkstančių litukų neužsakius galimybių studijos, kurioje būtų išanalizuotos visos perspektyvos Šiauliuose užveisti bananų plantaciją?
Svarbu, kad galimybių studijos rengėjai teisingai sudėliotų visus akcentus. Juk reikia numatyti galimybę iš privačių asmenų išpirkti vieną kitą šimtą hektarų žemės būsimai plantacijai. Toliau mūsų valdžiažmogių mokyti jau nereikia – jie patys žinos, iš kieno uošvės ir už kokią sumą tą sklypą pirkti.           

Po to būtina įvertinti galimybes – į būsimą bananų sodą nutiesti visas komunikacijas: juk palmes reikės laistyti, o žiemą – ir šildyti... Kaip organizuoti tokius konkursus, mūsų valdžia irgi išmano puikiai. Šiauliečiai džiaugiasi neatsidžiaugia dešimtimis milijonų litų, į žemę „palaidotų“ vadinamajame Pramonės parke.

Svarbu ir ekonominis šio projekto pagrindimas. O ši sritis – tai galimybių studijų rengėjų arkliukas. Jeigu užsakovas pageidaus, jie suras galimybę net blusai tapti Anglijos karaliene. Pavyzdžiui, kodėl gi neperdavus įkurto bananų parko kokiam nors privačiam koncesininkui-ūkininkui? Savivaldybė jam mokėtų tik niekingus kelis šimtus tūkstančių litų, tačiau visi lopšeliai-darželiai ir visos mokyklos privalėtų po keletą kartų per mėnesį vesti vaikus į mokamas ekskursijas. Be to, yra galimybė gauti ir Europos Sąjungos paramą, nes Europa labai remia investicijas į netradicines žemės ūkio veiklas.   

Dar galima numatyti galimybę politikams pasirinkti norimą palmę ir tapti jos globėju. Globėjui nieko nereikėtų daryti, o užaugus derliui ant jo globojamos palmės, nuskintus bananus jis galėtų dalyti savo nuožiūra – kam tik nori. Matydami tokias perspektyvas politikai turbūt vieningai pritartų bananų parko įkūrimui.
Nereikia pamiršti, kad prie būsimo bananų parko būtina numatyti privažiavimo galimybes. Tam vėl reikės išpirkti žemes, parengti kelių tiesimo projektus, o vėliau skelbti konkursą. Nors ir be galimybių studijos galima numatyti, kas tą konkursą laimėtų...
Reikalinga numatyti ir galimybes dviratininkams pasiekti būsimą bananų parką. Juk dviratininkai – irgi žmonės. O Šiauliai vis dar pavadina save dviratininkų miestu. Štai ir dar viena galimybė uždirbti kelininkams.

O kur įsikurs būsimo bananų parko administracija? Savivaldybės pastate – nėra galimybių, nes ten nuo valdininkų gausos ir taip sienos braška. O kas trukdo numatyti galimybę administracijos pastatą pastatyti prie bananų parko? Savivaldybės „statybininkai“ tik rankomis patrins iš malonumo. O ypač nykštį – suglaudę jį su smiliumi.
Čia, brol, atsiveria tokios galimybės! Ir blokelių pamatui reikės, ir plytų sienoms, ir betono, ir tinko, ir langų su stoglangiais, durų, dažų, vamzdžių, plytelių ir parketo... Gi čia Lietuva, o ne kokia Afrika, tad administracijos pastato iš molio tikrai nenudrėbsi.

Tik pagalvokite, mielieji, kokios plačios tada atsivers turizmo galimybės, kokios naujos perspektyvos, platūs horizontai... Žinoma, teks iš naujo užsakyti ir perrašyti Šiaulių tolygaus turizmo galimybių studiją, kainavusią 170 tūkstančių litų. Bet čia jau niekur nesidėsi: ko reikia, tai reikia. Juk niekas nedrįstų ginčytis, kad Šiauliams ir visiems šiauliečiams labiausiai reikia, jog turizmas plėtotųsi tolygiai. O tas naujas bananų parkas su turistų pulkais baisiausiai išbalansuos visą iki šiol buvusį darniai sustyguotą tolygumą.
Ir oro uosto plėtros galimybių studiją teks rašyti iš naujo, nes senojoje nebuvo numatyta galimybė padidėjusiems turistų srautams patogiai atskristi ir pasiekti bananų parką.
Ačiū dievui, kad Industrijos parkas vis dar pustuštis. Čia verslininkai turės visas galimybes statyti bananų perdirbimo fabrikus, o gatavą produkciją sandėliuoti Logistikos centre, iš kurio – ir geležinkeliu, ir oro keliais bus vienas juokas išvežioti bananų skanėstus į visas keturias pasaulio puses...  

Štai jums ir Šiaulių verslo atgaivinimo galimybių studija. Įgyvendinkime ją, kaip bandėme įgyvendinti ir kitas į ją panašias, ir tada ne mūsų politikai su valdininkais skris į Sočį, bet Sočio valdžia pati atskris į mus pasižiūrėti. Juk ne veltui Lietuva vadinama Bananų respublika.