Iš mudviejų su Metaliste puoselėto plano nuo rugpjūčio vidurio kartu išeiti atostogų ir pakeliauti po Lenkiją, Čekiją, o gal ir dar užsukti į Vakarų Ukrainą nieko neišėjo. Vos ne paskutinę dieną paaiškėjo, kad Metalistė turės pavaduoti skyriaus vedėją, o man pradėjo skambinti iš Londono  mama, sūnus ir prašyti atvykti pas juos.
Dar gerai, kad ruošiamės važiuoti mano automobiliuku, tad su jokia turizmo agentūra nesusidėjome ir finasiškai nenukentėjome. Nors, kita vertus, ekspromtu įsigyti lėktuvo bilietus į Londoną pasirodė esąs nepigus malonumas....

Bet pasisvečiuoti sūnaus šeimoje buvo verta: Lenora su Viktoriuku buvo manęs išsiilgę, mažylis jau smalsiai žvelgė į aplinkinius, o visi kiti buvo labai linkę bendrauti. Juolab kad Romanas šeimynėlę vasarai buvo išsiuntęs į prašmatnų namą užmiestyje.

Gal kaip tik į tą patį, kurį siūlėsi trečiajam anūkėliui gimus padovanoti. Na, namas buvo gražus, patogus, net ne su dviem – karšto ir šalto – vandens čiaupais vonioje, o su vienu.
Tik vienas trūkumas – sūnui į darbą iš to namo reikėjo ne po pusvalandį, o po dvi valandas važiuoti.

- Manai, gerai, kad nei žmona, nei vaikai savo tėvo praktiškai per dienas nemato? - paklausiau  diplomatiškai Romano, kai jis trečią mano viešnagės dieną  prisistatė su dvynėmis.
- O ką daryti? - paklausė ir jis manęs. - Juk toks gyvenimas: pliusų be minusų nebūna.
Ką gi, pliusų buvo – ramybė, grynas oras ir apskritai vos ne kaimiška idilė, matyta senuose filmuose apie Agatos Kristi herojus. O iš minusų – oras ne geresnis nei Lietuvoje...
Marti Greta su mažyliu glėbyje vis taikstėsi išeiti toliau pasivaikščioti, bet tuoj pristodavo vyresnieji vaikai, paskui juos – pripuldavo mano mama su dvynėmis ir iš pasivaikščiojimų visu taboru nieko neišeidavo.

Todėl sukome ratus po kiemą, sodą, jei švietė saulutė, sėdėdavome ant suoliuko ir, tiesą sakant, nuobodžiavome.
Besilaukiančios dvynės buvo apsunkusios, nebe tokios linksmos pleputės kaip anksčiau ir mūsų kompanijos nebepagyvindavo. O gal buvo ir kitų priežasčių – ne vien nėštumas.
Romanas prasitarė, kad vienos vyras – tikras pavyduolis: net į vonios kambarį žmona turi neštis mobilųjį ir iškart atsiliepti.
- Nežinau, ar gerai padariau, kad skubinau jas ištekėti, - dūsavo Romanas, paklaustas, kodėl atsivežė dvynes. - Kitos vyras mano mergaitę laiko tarnaite – sako: nėštumas ne liga, tad turi dirbti iki pat paskutiniosios. Ech...

- O kaip jas abi vyrai išleido, jei jau tokie despotai? - pasidomėjau.
- Pasakiau, kad abiem reikia iš vyresniosios sesės pasimokyti, kaip vaikus auginti, tai ir išleido. Nors kiek abi atsikvėps, - paatviravo Romanas ir po pauzės pridūrė: - Tu su Greta pasikalbėk – pasakyk, kad trijų vaikų jau gana. Tegul juos paaugina ir tęsia mokslus - užsisėdės namuose, o toks gabus vaikas...

- Kodėl pats su savo dukra apie tai nepakalbi? - nusistebėjau.
- Na, jums moterims gal paprasčiau... - nutęsė Romanas ir pasigrėbęs į glėbį Viktoriuką dusdamas nukūrė gyvatvorės link.
Aš su malonumu būčiau apie daug ką su marčia pakalbėjusi – ne tik apie apie anūkėlių skaičių ir tolesnes perspektyvas, bet kad tokiems atviravimams, deja, man neužteko anglų kalbos žinių.
Kol pradėjau suvokti, kas man sakoma, kol pačiai nustojo liežuvis pintis, žiūrėk – jau ir atėjo laikas grįžti namo.
Tad pasikalbėjau tik su sūnumi, kai vežė mane į oro uostą.

- Na, kaip? Patenkintas gyvenimu? Turi viską, apie ką svajojai? - paklausiau neapibrėžtai.
Sūnus kurį laiką patylėjo, o paskui atsakė:
- Tikriausiai. Pati, mama, matai – žmona puiki, vaikai geri, darbas patenkina. Tikriausiai turėčiau sakyti, kad esu laimingas.
- Jei jau taip, tai kam ta tariamoji nuosaka - „turėčiau“? - paklausiau nesitikėdama atsakymo.
- Todėl, kad yra ir kitų dalykų, kurie man nepatinka, - pasakė sūnus ir vėl nutilo.
- Pavyzdžiui... - nesilioviau aš apsidžiaugusi, kad sūnus vis dėlto su manimi kalbasi.
- Pavyzdžiui, močiutė. Ji jau nebeturi sveikatos, bet vis tiek viską nori daryti pati, visais nori rūpintis, už visus jaudinasi. Ar tu žinai, kad močiutė siunčia pinigus tavo seseriai, nes ta ilgiau savaitės niekur negali padirbėti? -  nustebino sūnus ir nelaukdamas, kol aš kaip nors į tai sureaguosiu, tęsė: - Arba tu.
- Ką aš? Ką aš?! - susierzinau.
- Tu išėjai iš namų, o vis dėlto su juo nutraukti ryšių taip ir nepasiryžai, - pasakė sūnus metęs žvilgsnį į mane. - Juk jau prieš dešimt metų sakiau, kad turi tas nesąmones baigti.   
- Prieš vienuolika metų... - patikslinau ir pajutau, kad daugiau kalbėtis nebenoriu.

Tačiau dabar jau sūnus nebegalėjo nutilti ir prikalbėjo tokių dalykų, kuriuos aš ir taip žinojau, bet nenorėjau pripažinti.
- Na, na, kiaušinis vištą moko... - pabandžiau viską nuleisti juokais.
- Aš jau nebe kiaušinis,  - nebesiklausė manęs sūnus ir tęsė: - Va ir mano mažoji sesutė. Žiūrėk, dėl to išaugo visiška egoiste. O kaip kitaip – juk tokį pavyzdį turėjo.
- Tai gal čia ne pavyzdys kaltas, o genai, - pasakiau, jau džiaugfdamasi, kad mūsų kelionė, o kartu ir pokalbis baigėsi.

Iškėlęs iš automobilio mano krepšius sūnus vėl tapo mažakalbis ir atsisveikinimas buvo kaip visada trumpas: iki – iki...
Oro uoste likau gerokai suglumusi – vis bandžiau, nors ir pavėluotai, nors  ir mintyse, suformuluoti argumentus sūnui, kodėl mano gyvenimas susklostė būtent taip, o ne kitaip, todėl ne iš karto sureagavau, kad mane primygtinai nori užkalbinti kažkokia elegantiška dama.
- I do not understand... - sumurmėjau ir norėjau damą apeiti.
Tačiau toji nutvėrė mane už rankos ir nusikvatojo:
- Aš irgi ne understand, kodėl apsimeti, kad manęs nepažįsti!

Įsistebeilijau į damą, į jos raudoną odinį lagaminą, į jos elegantišką pilką kostiumą, į jos kaštonių plaukų kupetą ir jau norėjau sakyti, kad tikrai nepažįstu, jei tuo metu nebūčiau pamačiusi damos rankoje nervingai gniaužomo cigarečių pakelio.
- Lolita... - pasakiau neužtikrintai, nes buvo sunku patikėti, kad čia ta pati moteris, kurią prieš kelias savites mačiau susisupusią į į beformį švarką ligoninėje.
- Taio, Lolita, - atsakė linksmai dama ir pasitraukė man iš kelio. - Išskrendi?
- Išskrendu, - atsakiau automatiškai ir su minia pajudėjau terminalo link.
- Aš irgi grįžtu namo, - atsakė Lolita kažkur iš šono. - Jei tuo pačiu reisu, sėsim kartu.  

Aš nespėjau atsakyti, todėl pasišnekėti su Lolita galėjome tik jau lėktuve.
- Kokios čia metamorfozės? - iš karto užsipuoliau ją. - Juk turėtum būti reabilitacijoje...
- Buvau – įkyrėjo ten, tai ir nusprendžiau prasiblaškyti, - atsakinėjo Lolita jau abiem rankomis gniaužydama cigarečių pakelį. - Bet geriau būčiau likusi namie, o tai čia kur benueini – visur „No smoking!“, „No smoking!“... Prasikankinau tiktai, ir daugiau nieko.
- Nors kiek plaučius pravėdinai, - lyg ir pabandžiau paguosti, ir kartu netvėriau smalsumu: - Tu tokia pasikeitusi – visai kitoks, kaip ten sakoma, įvaizdis... Maniau, kad tai tau su paauglyste praėjo...

- O kodėl turėjo praeiti? - nustebo Lolita. - Persirenginėti visai smagu: namie aš pelenė, o kur išvykusi – princesė.
Na jeigu jau smagu... - nutęsiau aš ir nebeišdrįsau paklausti, iš kur ji turi tiek pinigų, kad gali virsti princese.
Lolita ir nebūtų atsakiusi – ji tik ilgesingai žiūrėjo į jau visiškai sutrintą cigarečių pakelį ir dūsavo.

Todėl aš, nesuprasdama, kodėl šiai rūkorei lėktuve būtinai prireikė mano kompanijos, jei jau turėjo savo cigaretes, likau viena su savo mintimis.
O Vilniuje Lolitos draugija vis dėlto apsidžiaugiau, kai atvažiavusi manęs pasiimti dukra maloningai įsisodino ir ją.
Tad kelyje iki Ralisto angaro, kur buvo paliktas mano automobiliukas, nebuvo progos išklausyti ir antrojo savo „kiaušinio“ pamokymų, kaip aš turėčiau gyventi.

Lilitė