Paskambino Laura, velionio Jono dukra, ir pasakė, kad norėtų kuo greičiau susitikti ir pasikalbėti labai svarbiu reikalu.
- Gerai, po darbo atvažiuosiu, - pažadėjau kiek nustebusi, nes kai prieš porą paliko uošvių namus ir su mažyliu ir vyru persikraustė į tėvo namus, ji buvo puikios nuotaikos ir, rodos, be problemų.
- Ne, ne, aš atvažiuosiu iki pietų, kol anyta prižiūri vaikelį, - greit išbėrė Laura. - Susitikime tame prekybcentryje, restorane, gerai?
- Gerai, - sutikau dar labiau nustebusi. - Tik kai būsi pusiaukelyje – paskambink.

Paskambino ir mudvi susėdome prie kampinio staliuko kavinukėje, Lauros vadinamoje restoranu.
- Kas atsitiko? - iškart paklausiau, pamačiusi, kad neįprastoje aplinkoje ji jaučiasi nejaukiai ir nebėra tokia ryžtinga, kokia atrodė kalbėdama telefonu.
- Nieko neatsitiko... Tai yra, atsitiko, - nerišliai sumurmėjo Laura. - Matai, teta, aš nežinau, ką daryti, nes tas reikalas... Tiesiog aš nežinau su kuo kalbėtis...
- Jei turi ką pasakyti, tai sakyk – manęs darbai laukia, - pasakiau griežtai. - Ir padėk tą savo krepšį ant kėdės užuot glaudusi prie krūtinės kaip vaiką.

Laura papurtė galvą ir, vis dar apkabinusi rankinę dešiniąja, kairiąja paėmė latte kavos puodelį. Tik pusę nugėrusi  prakalbo:
- Aš... aš radau tėvo pinigus... Ne... iš pradžių radau slėptuvę, o paskui... pinigus...
- Ir? - paskatinau vienu žodžiu.
- Ir noriu juos padėti į banką, bet negaliu... visi sužinos... - pasakė Laura ir įsispitrijo į mane jau abiem rankomis glausdama prie krūtinės rankinę.
- O kuo aš galiu čia tau padėti? - paklausiau jau viduje virdama iš baimės, kad ši mažė, nors ir atrodo kaip sumitusi trisdešimtmetė, bando mane įpainioti į kažkokį piniginį reikalą.
- Aš mačiau kine, kad banke galima išsinuomoti seifą. Tai ir pagalvojau, kad galėčiau ten tuos pinigus padėti. Juk galiu? - vaikišku balseliu kalbėjo Laura žvelgdama į mane visai nevaikiškomis pilkomis akimis. - Juk galiu?
- Tikriausiai, - po nejaukios pauzės, kurios prireikė susivokti, kad Jono dukra jau ir atvažiavo su pinigais toje apibrizgusioje rankinėje, išspaudžiau. - Tikriausiai gali. Nuvažiuokime ir paklauskime.
- Gerai, - su palengvėjimu atsiduso Laura ir nerangiai ne vien dėl didelės rankinės, bet ir išdvigubėjusio savo kūno bandydama pasikelti nuo kėdės.

Išsinuomoti banke seifą pasirodė paprasčiau nei paprasta... tik man kaip pilnametei. Laurai dėl to ištįso veidas, o man pradėjo suktis galva.
Pirma, pavojinga ją su pinigais išleisti namo, antra, pavojinga ir man užsikrauti tokią atsakomybę, o trečia...
Kas trečia, net mintyse nesuspėjau suformuluoti, kai banko darbuotojas paklausė:
- Tai sudarysite sutartį?
Dar kartą žvilgtelėjau į rankinę apsikabinusią Laurą ir linktelėjusi iš rankinuko pradėjau traukti pasą, asmens tapatybės kortelę ir nosinę. Pastarąją neaišku kam – ar ašaroms, ar prakaitui nuo kaktos  nušluostyti.
- Suskaičiavai? - tik paklausiau, kai Laura ištraukė iš rankinės prigrūstą prekybcentrio pirkinių maišelį, nes pasirodė, kad su didele rankine į saugyklą negalima įeiti.
Ji linktelėjo ir liko šiapus durų, o aš kitapus startavau it sprinteris.
Po kelių minučių padaviau Laurai raktą:
- Saugok!

Kai po valandos, parvežusi Laurą namo, sugrįžau į darbą iš pradžių boso sekretorė, o paskui ir pats bosas paklausė: „Perkaitai ar ką?“, nes man vis dar kaito ne tik ausys, bet ir veidas.
Net ir vėlų vakarą, kai darbe atidirbinėjau pralakstytus darbus, jaučiausi bjauriai – vis dar mušė karštis.
Paskambinau Metalistei – jau kas kas, bet ji tikrai mane supras, pamaniau, juk vis dar tebesaugo amžinatilsi Mačetės seifiuką su puse pinigų.
Tačiau Metalistė neatsiliepė, o ir paskui pati nepaskambino. Tad naktį man sapnavosi košmarai.

Metalistė atvažiavo rytą ir labai nepatenkinta:
- Ko naktimis skambini? Gaisras ar ką? O jei ir gaisras – tai reikia skambinti kitu numeriu.
Ar nuo jos žodžių, ar dėl vakarykščio aš vėl visa užraudau ir tegalėjau išlementi:
- Atleisk...
- Atleidžiu, - maloningai pasakė ir prisipylė puodelį mano arbatos. - Fui, kokia šlykštynė! Na, tai pasakok.
Aš ir papasakojau – trumpai, tik esmę. Metalistė tuo metu vis dėlto gėrė išpeiktąją arbatą  ir tik nurijusi paskutinį gurkšnį ištarė savo verdiktą:
- Durnė!
- Žinau, - prisipažinau, - žinau...
- Ir aš – durnė, - Metalistė buvo savikritiška. - Mes abi – durnės. Tad siūlyčiau surengti durnių vakarėlį, kad taip blogai nesijaustume.
- Eik jau... - suniekinau ją. - Kas eis į tokį vakarėlį?
- O mes ir nesakysime, kad tai vakarėlis durniams, - nenusileido Metalistė.
- Ir iš kur mes tiek durnių prikviesime – būsime tik mudvi, - spyriojausi, nors pati idėja man pradėjo patikti.
- Tu tik pasižvalgyk aplink ir pamatysi jų tiek ir tiek, - pasakė Metalistė ir pasidažė lūpas. - Štai Mizantropas – geraširdiškiausias žmogus ir neprastas menininkas, o per durnumą gyvenimo neturi: vedė moterį, kuriai reikėjo tik ištekėjusios statuso, trylika metų mokėjo alimentus ne savo sūnui ir taip toliau. Jis ir pats žino, kad yra durnius, tai ir pila į gerklę, kad to neprisimintų. Bet ko čia aš tau pasakoju – viską ir pati žinai. Be to, mums jau laikas į darbą.

Kol važiavau į darbą, stengiausi prisiminti dar bent vieną durnių išskyrus mus tris, Metalistės išvardytus, ir neprisiminiau.
O tik spėjau išlipti iš automobilio ir pirmas žmogus, kurį pamačiau buvo Žabtukai, beatpuškuojantys nuo autobusų stotelės. Ir kažkaip iš karto supratau ar atpažinau – o ji juk irgi durnė.
Juk tiek Žabtukai stengėsi išlaikyti turtą savo numylėtiniui sūnui, kad štai pati su visu savo geru glaudžiasi viename kambariuke miesto pakraštyje ir turi kasryt ir kasvakar stumdytis perpildytuose autobusuose, o ne penkiolika minučių žingsniuoti iš savo namų senamiestyje.

O jau įėjusį į pastatą susidūriau su viena moteriške iš didžiojo kabineto, mudvi pasisveikinome ir aš, žiūrėdama į jos nutolstančios sukumpusią nugarą, suvokiau, kad ir ji tokia.
Juk kas jei ne durnė, būtų užstačiusi savo butą, o pinigus atidavusi kažkokiai aferistei, besidedančiai verslininke, ir jau kelintus metus mokėtų palūkanas, kad tik išvengtų antstolių...
Vėliau, apie pietus, pas mane į kabinetą užbėgo boso sekretorė Regina pasiguosti, kad dukterėčia, kuriai nuo gimimo negailėjo nei dovanų, nei laiko, net nepaskambina, tad apie artėjančias giminaitės vestuves ji sužinojo iš svetimų, nes į jas net nėra pakviesta.

Žiūrėdama į Reginos pajuodusius paakius aš ūmai suvokiau, kad kiekvienas žmogus, kuris stengiasi dėl kitų nesavanaudiškai, o tik iš geros širdies, ir yra durnius. Juk žmogaus gerumas suvokiamas kaip silpnumas, o būti silpnam, leisti kitiems naudotis tavo silpnumu ir yra kvailumas.
- Ko tyli? - mano mintis pertraukė Regina. - Ko nieko nesakai? Tau neįdomu?
Aš atitokau:
- O žinai, ką pasakysiu – mudvi su Metaliste sugalvojome padaryti draugų vakarėlį. Tad kviečiame į jį ir tave. Ateisi?

Regina tiesiog akyse sušvito:
- Tikrai mane kviečiate? Tikrai galiu ateiti? Oi, ačiū, ačiū...
- Žinoma, kad kviečiame ir tu būtinai turi ateiti, - patvirtinau. - Vietą ir laiką pranešiu vėliau.
- Aš vištienos vyniotinį su slyvomis padarysiu. Dar iškepsiu marmurinį keksą ir... - pradėjo vardyti savo indėlį į vakarėlį Regina, bet aš ją mostu nutildžiau – tarpduryje pasirodė bosas.
- Kokia proga ruošiamas balius, ar galiu sužinoti? - smalsiai paklausė bosas įėjęs.
- Šiaip draugų vakarėlis – be jokios progos, - atsakiau, o Regina tuo metu išlėkė pro duris – juk savo postą priimamajame paliko be priežiūros.
Tačiau bosas buvo geros nuotaikos ir įsitaisęs priešais mane ant kėdės linksmai pasidomėjo:
- O ar aš būsiu pakviestas į draugų vakarėlį?
Aš taip ir nesumojau ką atsakyti, nes klausimas, ar bosas gali būti ir draugas, tikriausiai priklauso filosofinių klausimų grupei.
Lilitė