Romualdas BALIUTAVIČIUS

Ankstų sekmadienio rytą saldžius Aniceto Videlčiaus sapnus nutraukė telefono skambutis:
- Ar nepamiršai, jog greitai tėvo mirties metinės? – be didesnių įžangų paklausė ragelyje sesers balsas.

- Kur jau čia pamirši... - buvo bepradedąs Anicetas.

- Tai va, - sesuo nebuvo linkusi klausytis Videlčiaus monologų. - Naują paminklo lentelę su tėvo mirties data aš jau padariau. Stačiai už dyką – tik tūkstantį aštuonis šimtus meistrai tepaėmė. Dar reikia užsakyti restoraną. Žinau, esi bedarbis, vadinasi, turi marias laiko – gali paieškoti tinkamo, kad ir patiekalų pasirinkimas būtų didelis, ir kad salėje tilptų visi kviesti 120 žmonių. O tai bus, kaip per Zosės Šmirgelienės metines: pusė žmonių viename kampe, pusė – kitame. Nei šis, nei tas! Giminės pirštais užbadys! Galo kalboms nebus!

- Viskas taip, sesute, bet nepamiršk, jog mūsų šeima labai sunkiai verčiasi. Žiema čia pat, o dar vaikams šiltų batukų nenupirkome. Tu gi čia kalbi apie restoranus... Galima būtų ir namuose viską organizuoti, kad jau taip. Pigiau išeitų.

- Tai ką pats siūlai!? - plykstelėjo sesuo. - Nori daryti metines pas save? Toje jurtoje?.. Vienas dalykas, visi netilps, kitas dalykas – apsijuoktume prieš giminę. Koks skurdas! Mano namuose irgi nieko nebus: remontai paskui nepigiai atsieitų. Po šitiekos žmonių reikėtų perlakuoti parketą, nuplėšti vaikų aprašinėtus tapetus ir naujai ištapetuoti kambarius... Ir pati būčiau kelias dienas pririšta prie viryklės lyg kokia tarnaitė!

- Na ir tiek to – nereikia tada. Tegul ateina tie, kas iš tikrųjų prisimena mūsų tėvą. Pabūtume kartu, maldą už mirusius sukalbėtume, drauge prisimintume kartu praleistas malonias valandėles. Reikia rūpintis gyvaisiais... Esu tikras, jeigu būtų tėvas gyvas, pasakytų, kad tokių didelių ir brangių metinių jam tikrai nereikia...

- Ką tu čia sau paistai! - kirviu nukirto sesuo. - Mes taip radome, taip ir paliksime! Bus taip, kaip ir pas visus baltus žmones! Supranti: tra-di-ci-ja-a-a! Žmonės turi pavalgyti, turi išgerti... Reikės užsakyti giedorius. Būtų gerai nusamdžius ir triūbas – tada, kas norės, kapinėse ašarą galės nubraukti. Be jų kažkaip ne ta atmosfera. Pats žinai. Be to, pietaudami bus kas išgeria ir negalės vairuoti – reikia iš anksto pasirūpinti taksi...

- Bet tam ir dešimties tūkstančių gali nepakakti!..
- O pats ką manei? Čia gi metinės! Tradicija!

Staiga Anicetas Videlčius pajuto, kaip žemė ėmė slysti iš po kojų. Lyg iš labai toli išgirdo, kaip žmona šaukia sūnui kviesti greitąją...
Atsitokėjo mūsų herojus pasakiško grožio sode: jame augo nuostabūs žali medžiai, nokinantys visokius vaisius, o jų šakose čiulbėjo nematyti paukščiai. Tolumoje ant kalvų ganėsi baltų avelių būriai. Danguje nesimatė saulės, tačiau buvo labai šviesu, jauku ir gera.

- Ar esi pasirengęs palikti pasaulį ir stoti mano akivaizdon? - paklausė Balsas.

- Dieve mano, čia tokia ramybė! Čia taip gera – aš... žinoma, aš... pasilieku! - ištarė Videlčius.

- Gerai, bet atmink, kad greitai čia ateis ir tavo žmona.

-  Žmona? Kas gi jai atsitiks, Viešpatie? Juk ji dar visai jauna ir niekuo neserga?

- Nepamiršk, kad po metų bus minimos tavo mirties metinės. O žmonių sugalvotos tradicijos reikalauja savo...

- Jokiu būdu tai neturi atsitikti! Leiski man sugrįžti, Viešpatie! Aš noriu grįžti! - ėmė prašyti Videlčius, ir...

- ...Yra pulsas! - išgirdo sakant. Po to pamažu pravėrė akis.

Virš gulinčio Aniceto Videlčiaus buvo palinkę keletas chalatais vilkinčių figūrų. Viena iš jų rankose tebelaikė elektros šoko elektrodus.

- Aš padarysiu galą šitokioms tradicijoms!.. - sušuko Anicetas Videlčius gretimais stovinčiai medicinos seseriai, tačiau iš jo lūpų išsiveržė tik neaiškus, silpnas bei neartikuliuotas garsas. Tada jis sušuko dar  kartą ir stipriau... Jaunutė medicinos sesuo nieko neatsakė tik pasilenkusi nusišypsojo Videlčiui, nes jai atrodė, kad sąmonę atgavęs pacientas kliedi. Prieš dvejus metus palaidojusi artimą žmogų ji gerai žinojo, kokios kartais beprasmės, stiprios ir neįveikiamos būna žmonių sugalvotos tradicijos...