- Ar ne stebuklas? - ne tai paklausė, ne tai konstatavo Metalistė baigusi grėbliuoti žemes ant Mačetės kapo.
Stovėjau šiek tiek nuošalyje ir šiek tiek užsiraukusi, kad bičiulei neįtiko, kaip aš žemes buvau pagrėbliavusi, todėl ir neatsakiau.
Nors iš tikrųjų buvo stebuklas, kad mudviem pavyko visai netikėtai ir itin greitai Mačetei pastatyti paminklą.
Tiesiog prieš tris savaites darbe nugirdau, kaip viena iš senųjų kolegių guodėsi, kad jos broliui tautodailininkui niekaip nepavyksta parduoti  ar ne prieš prieš ketverius metus padarytą antkapinį paminklą – užsakovas lyg ir miręs, lyg ir pinigų per krizę netekęs.

Dėl visa ko paprašiau kolegės užrašyti brolio telefoną, paskui paskambinau Metalistei, kuriai iš pradžių mintis apžiūrėti „kažkokio“ tautodailininko darbą nepasirodė verta dėmesio. Tačiau po truputį ji nusileido ir pavakare sutiko nuvažiuoti paminklo apžiūrėti.
Paminklas mums patiko. Netgi kaina patiko, nes tautodailininkas buvo pasiryžęs jį parduoti net už savikainą. O matydamas, kad mes dvejojame, pasisiūlė pats su sūnumis paminklą kapinėse ir pastatyti.

Bet mes dvejojome ne dėl kainos: abi būdamos nelabai menuose išprususios tiesiog nepasitikėjome savo skoniu.  
Tad pradžiai paminklą telefonais iš visų pusių nufotografome ir grįždamos užsukome į namus pas tokį žymų menotyrininką, su kurio žmona lyg ir giminiavosi mano dėdės marti ar kažkas panašaus.

Vėlų vakarą tas menotyrininkas, nekreipdamas dėmesio į mūsų nerišlius atsiprašinėjimus ir pasiaiškinimus apie giminystes, tik žvilgtelėjo į nuotraukas  ir iškart viską suprato.
- A, tai vadinas, vis dėlto parduoda... Geras darbas, geras... - pasakė menotyrininkas ir kilstelėjęs antakius pasidomėjo: - Tikriausiai tėveliams statysite?
- Ne, draugei, - atsakė Metalistė dėdama telefoną į rankinę.
- Draugei? - ištarė nustebęs menotyrininkas. - Vadinasi, tai labai gera draugė.
- Pati geriausia, - patvirtinau ir pradėjau dėkoti, atsiprašinėti, atsisveikinėti, nes Metalistei, nepratusiai prie meno žmonių draugijos, žinoma, išskyrus Mizantropą, užkrito kalba.
Bet kai tik sukaitusios, suplukusios išėjome laukan, draugei žadas atkrito ir ji iškart pradėjo naršyti po rankinę ieškodama telefono.
Tik žinoma nerado, o jei ir būtų radusi, tai vis tiek tautodailininkui nebūtų galėjusi paskambinti, nes numeris buvo įvestas tik į mano telefoną.

Tad kai aš išsitraukiau savąjį, Metalistė jį čiupo ir trumpai drūtai viską išsakė tautodailininkui:
- Paminklą imam. Atvažiuosime iš pat ryto su pinigais ir parodysime kapą. Galėsit jau ryt ir statyti. Ką?! Reikia leidimo?! Kur juos duoda? Aha... aha... tai rytoj leidimas ir bus. Iki rytdienos!
- O mano nuomonės nenorėtum sužinoti? - atsiimdama telefoną paklausiau.
- Tu ką – prieš?!  Geriau telefonu pašviesk, kol išžvejosiu savąjį, - visai nekreipė dėmesio į mane Metalistė ir kaipmat išsitraukusi telefoną susiieškojo kažkokį numerį.

Aš jau nebeklausiau nei kam skambina, nei ko – ir vos ne susižavėjusi išklausiau kitą draugės telefoninį pokalbį:
- Sveikas, Robertai. Kokia dar čia naktis – vaikų miego metas. Žodžiu, klausyk ir nepertraukinėk – man jau ryt iš pat ryto reikia leidimo statyti paminklą kapinėse. Na jau... Žinau, žinau, kad tu ne tame skyriuje dirbi... Žinau, žinau, kad mirusieji gali palaukti iki ryto. Žinau, žinau viską... Manęs nepertraukinėk, o tiesiog imk ir paskambink kam reikia. Pasakyk, kad devintą atvažiuosiu pasiimti leidimo. Viską supratai? Tada gerai. Lik sveikas, Robertai. Ir tuoj pat skambink!

Toliau viskas vyko kaip veiksmo filme. Rytą abi nuvažiavome pas tautodailininką, atidavėme pusę pinigų (kitą pusę, kai bus pastatytas paminklas, tada Metalistė išvažiavo leidimo, o aš nuvežiau meistrą į kapines. Ten po gero pusvalandžio pasirodė Metalistė su leidimu ir pradėjo duoti nurodymus kaip ir ką.

Pasijutau nereikalinga, todėl tylutėliai išslinkau iš kapinių ir parburzgiau į darbą, kur manęs jau laukė labai patenkinta senoji kolegė.
- Oi kaip fainiai viskas susidėliojo, - vos ne puolė man ant kaklo kolegė. - Brolis naktį paskambino ir pasakė, kad jūs imat... Ot kaip fainiai...
Aš tik išpūtusi akis žvelgiau į kolegę, trykštančia fontanu tokios seseriškai broliškos meilės, kad net pajutau pavydą, nes mudviejų su seserimi santykiai niekada toli gražu tokie nebuvo.
Na, dar tai buvo galima iškęsti, blogiausia buvo ateity.

Po pusvalandžio paskambino Metalistė ir liepė, tiesiog įsakė per pietus nuvažiuoti į kapines ir patikrinti, ar gerai daromi paminklui pamatai, ji tikrinsianti vakare.
- Gal tu manai, kad aš ką nors suprantu, kaip reikia statyti paminklus? - apstulbau. -  Gal geriau pasiųsk ten kokį statybininką ar architektą iš savo adresų knygutės.
- Pasiųsiu, pasiųsiu, - lyg ir nesuprato ironijos Metalistė. - Bet savo žmogaus akis geriau...
- Tiek to, nuvažiuosiu, - pažadėjau ir tikrai nuvažiavau.

Tik žinoma, aš ten nestovėjau šalia plušančių vyrų – tiesiog persimečiau keliais žodžiais ir nuėjau apžiūrėti tėvų ir uošvių kapų.
Tad paskambinusiai Metalistei galėjau beveik gryna sąžine pasakyti, kad kapinėse išbuvau beveik valandą ir kad viskas ten gerai.
Grįžusi į darbą buvau kiek nustebinta kolegų dėmesio -  kažkokio savotiško dėmesio. Net sekretorė Regina keistai mane nužvelgė.
Pamaniau, kad vėl kažkas firmoje vyksta, apie ką turėčiau žinoti, bet kaip ir visada, nežinojau.
Kaip sakoma paslapties šydą nuo mano akių nutraukė pats bosas, kaip ir įprasta, netikėtai užsukęs.

- Tai lobį radote ar loterijoje laimėjote? - tiesiai paklasuė įėjęs bosas.
- Koks lobis?.. Kam lobis? - perklausiau.
- Ogi čia visi kalba, kad sau gyvai paminklus statotės, - pareiškė bosas. - Ir dar kokius paminklus. Vienetinius!
- Tai ne sau – Mačetei, tai yra, Marijai... Na, jūs juk žinote, - atsakiau ramiai, nors giliai viduje gniaužiau apmaudą, kam čia pašaliniams toks dalykas parūpo.
- Na, tai dar įdomiau, - nesiliovė bosas. - Kodėl stato ne jos vyras ar giminės, o jūs?
Patraukiau pečiais – nesinorėjo aiškintis.

Tad bosas tęsė:
- Statote jūs todėl, kad turite daug atliekamų pinigų. O iš kur jų tiek turite?  Tik tokiu atveju, jei laimėjote loterijoje arba radote lobį.
- Tikrai taip – ir laimėjau, ir radau, - nusprendžiau prisipažinti, nes iš patirties žinojau, kad teisintis neverta, nes kuo greičiau prisipažįsti esąs kupranugaris, tuo greičiau žmonės praranda susidomėjimą.
Ir iš tiesų tai suveikė – nebesugalvojęs ką pasakyti bosas nusprendė išeiti ir tik tarpduryje atsisuko:
- Tai jei tiek gabalų paklojote už paminklą draugei, tai sau tikriausiai statysitės mauzoliejų.
- Tikrai taip, - atsiliepiau jau sunerimusi, kad gandams apie pasiekus ir Mačetės vyrą su gimine, mudviem su Metaliste teks dar ne taip aiškintis.

Bet visa laimė, kad likimas pamėtėjo tinkamus žodžius atsikirsti. Tiesą sakant pamėtėjo ne likimas, o sekretorė Regina.
Smalsumo vedina ji užbėgo pas mane į kabinete ir pasipiktino, kad apie paminklą ji išgirdo ne iš manęs, o iš gandonešių.
Kad ją nuraminčiau, parodžiau nuotraukas telefone.

- Šiaip sau, - pasakė Regina, - už kokius tris tūkstančius. Aš taip ir žinojau, kad ta kvailė tik giriasi.
- Kam jai girtis? - nustebau. - Juk pinigai ne jos.
- Tu ką – iš medžio iškritai?! - suniekino mane Regina. - Tie pinigai kaip tik jai ir skirti – brolis  išperka iš jos paveldėto namo dalį.
- O aš galvojau, kad ji taip broliu rūpinasi... - pasakiau kiek nusivylusi.
- Galvok iš naujo, - pasakė Regina. - O aš bėgu atgal bosui kavos virti. Gal ir tu užeisi?
- Būtinai, - pažadėjau, nusprendusi kuo greičiau paskambinti Metalistei ir su ja aptarti legendą: paminklą pirkome už tris tūkstančius, o juos mums davė Mizantropas, nes buvo likęs skolingas Mačetei.

Lilitė