Romualdas BALIUTAVIČIUS
Viskas prasidėjo tada, kai Mikas Grybelis sumanė iš bankomato pasiimti savo paskutiniuosius penkiasdešimt litų. Ilgai gromuliavęs banko kortelę, automatas ekrane parodė reklamą: keletas apsinuoginusių palaidaplaukių gražuolių deginosi nežinomame paplūdimyje smaragdinės jūros fone. O užrašas kvietė keliauti bei aplankyti egzotišką vietą – Ravalpindį.

Ir čia mūsų herojus staiga suvokė, kad Ravalpindis yra kaip tik tai, ko jam trūko visą gyvenimą. „Jeigu net bankas reklamuoja tą vietą, reiškia, ne šiaip sau... Visą gyvenimą ariu it juodas jautis, o toliau Palangos nesu buvęs“. Ne, Mikas Grybelis nežinojo, ar tai šalis arba kokia sala, bet pavadinimas magišku būdu veikė jo vaizduotę. Akyse iškilo nežinomo miesto minaretai, gatvėmis vaikščiojantys tamsaus gymio, rūsčių veidų ravalpindžiai su ilgais ūsais ir lenktais kardais, o ant kaklo jam korėsi iš karto net kelios baltadantės, besišypsančios gražuolės ravalpindytės...
„Gyvenu, gyvenu, o nieko gero nemačiau... Viskas, nutariau taupyti, o vasarą nuvažiuoti į Ravalpindį. Gal girdėjai, kur jis yra?“ - grįžęs trumpai pristatė savo svajonę pačiai.
„Dar ko įsigeidė senas ištvirkėlis! - patetiškai sušuko pati. - Čiupk kibirą su šiukšlėmis ir bėgte į lauką – rūgsta nuo sekmadienio!“

Kieme, palei atliekų konteinerį, mūsų herojus sutiko tokį pat žmonos ujamą savo kaimynėlį – frezuotoją Vacių. Ir paklausė, ar tas nežinąs, kaip nuvykti į Ravalpindį.
Vacys save laikė galvotu žmogumi, mat kažkada ketvirtoje klasėje laimėjo pradinukų šachmatų turnyrą, todėl atsakyti jam buvo prestižo reikalas. O kadangi niekad neteko girdėti, kas yra tas Ravalpindis ar su kuo jis valgomas, davė kaimynui aukso luito vertą patarimą: „Tu paklausk savo sūnaus. Petriuko. Pats sakei, jis vaikas gudrus, jeigu ir nežino – sužinos“.
Kitą dieną, nutaikęs progą, Mikas Grybelis klausimą uždavė jaunutei, prie lango sėdinčiai savo kolegei: „Kaip manai, kiek gali kainuoti bilietas į Ravalpindį?“

Toji tik suprunkštė be paliovos sukdama savo gelsvų plaukų sruogą aplink pirštą, nes gerokai vyresnio savo kolegos kreipimąsi suprato kaip pokštą ar net kaip atsargų priekabiavimą...
Kiek vėliau, lyg perkūnas tvankų birželio vakarą, jis užklupo skyriaus viršininkę panelę Izoldą, vyriškų bruožų, pusamžę, nuolat viskuo nepatenkintą „asabą“, kuri, praradusi paskutiniuosius savo pirmykščio grožio likučius, dabar aplinkinių vyrų dėmesio siekė dviprasmybėmis bei vulgariais juokeliais.

„Kur, kur? - perklausė ji koketiškai kvatodama. - Į Pindį? Pirmąsyk girdžiu!“ O nurimus pirmajai juoko bangai, tarė: „Tave, Mikai, pažįstu jau nebe pirmi metai. Visuomet laikiau rimtu, pavyzdingu vyru, ištikimu savo žmonai. Bet ne veltui sakoma, jog žmogų iš tikrųjų pažįsti tik su juo suvalgęs pūdą druskos! Kad tave kur... Nustebinai!“
Nepaaiškinama kolegių reakciją į užduodamą klausimą dar labiau kurstė Miko Grybelio smalsumą: „Kas per skylė tas Ravalpindis? - mąstė jis pietums žiaumodamas atsineštą beskonį sumuštinį. - Juk jeigu klausčiau, kiek kainuoja bilietas į Peterburgą arba Paryžių, manau, atsakytų.“
Suprasdamas, kad šitokia aplinkinių reakcija į jo klausimą yra tipiška, tą dieną jis daugiau kolegų nebeklausinėjo.
„Tėti, tave rytoj nori matyti direktorius“, - vakare netikėtai pasakė Petriukas.

Pasirodo, per geografijos pamoką jis pakėlė ranką ir paklausė mokytojos, ar toji yra buvusi Ravalpindyje? Ar bent žino, kurioje vietoje tai yra? Jaunutė geografė paraudo it aguona močiutės darželyje ir, ošiant vaikų juokui, tekinomis išbėgo iš klasės. Po valandėlės grįžo su direktoriumi, kuris, pasidomėjęs, iš kur mokinys žino šį negerą žodį, griežtai prigrasė Petriukui rytoj be tėvo nesirodyti mokykloje.

Suvokdamas, kad sūnus per jį pateko pedagogų nemalonėn, kitą rytą gerokai prieš pamokų pradžią Mikas Grybelis jau staipėsi prie mokyklos direktoriaus kabineto.
„Matote, ponas Grybeli, - kalbėjo direktorius, suėmęs ranka mūsų herojų už alkūnės. - Vaikai viską atsineša iš savo šeimos bei draugų. - Mokykla blogo nemoko... Esu tikras, šeštokui dar per anksti galvoti apie tokius dalykus. Vaikiška psichika dar labai trapi ir nestabili... Suprantu, 21-as amžius, informacijos bumas, skaitmeninių technologijų, mokslo bei technikos progresas... Tačiau viskam savas laikas. Paūgės, tada ir sužinos, kas tas Ravalpindis bei kas aplinkui jį...“ - kalbėjo jis atlaidžiu, didaktišku tonu, kurį buvo tobulai įvaldęs per ilgus savo direktoriavimo mokykloje metus.

Garbaus pedagogo žodžiai krito giliai širdin. Pagaliau jis, Mikas Grybelis, ne vėjavaikis, todėl prieš ko imdamasis, turi sužinoti, kas tai yra ir kiek tas malonumas kainuoja? „Gal paaiškės, kad tai viso labo tik koks purvinas provincijos kaimelis pasaulio pakrašty, kuriame siaučia epidemijos ir kurio krantus nuolat siaubia cunamiai? Tada labiau apsimokėtų atostogas praleisti kaip nuo seno įprasta – mūsų pajūryje... O dailiakojų rūsčiaveidžių ravalpindyčių esama ir ten, bet negi tai gyvenimo tikslas?“ - svarstė jis spėriai žingsniuodamas šaligatviu.

Vakare, srėbdamas pačios išvirtą kopūstienę, Mikas Grybelis senu įpratimu žiūrėjo televizijos žinias. Nieko naujo: streikai, katastrofos, politikų intrigos... „Ravalpindis, - diktoriaus balsas staiga prikėlė mūsų herojų iš palaimingos maisto įsisavinimo nirvanos. - Šiandien apie pietus Ravalpindyje, senojoje Pakistano sostinėje, nugriaudėjo sprogimas. Teroristas savižudis detonavo užtaisą, kurio galia, pasak vietos valdžios atstovų, siekė keletą kilogramų trotilo ekvivalento. Teroristas mirtininkas žuvo, esama sužeistų...“
„Ak, šlykštūs bjaurybės! Dabar žinau, kas tas Ravalpindis!“ - pašoko Mikas Grybelis. Pamindžikavęs nuėjo į savo kambarį ir atsinešė voką, į kurį jau buvo spėjęs padėti keletą monetų – pirmąsias santaupas būsimajai kelionei.

„Petriuk, - paprašė sūnaus duodamas jam pinigus, - nubėk į parduotuvę ir parnešk pyrago. Pasrėbęs kopūstų kažkodėl panorau saldaus...“
Tą vakarą geriant arbatą su pyragu, nė vienas iš šeimynos išskyrus patį Miką Grybelį nežinojo, jog iš tikrųjų tai buvo ką tik palaidotos svajonės apie kelionę į Ravalpindį pakasynos...