Apžiūrinėjant dukros naujai įrengtus namus skilo veidrodis puošniuose a la senoviniuose rėmuose. Niekas nė neprisilietė -  jis tiesiog nei iš šio, nei iš to cinktelėjo ir įžambiai skilo.
Dukra išbalo, visi ėmė ją raminti: matyt, brokas, gamintojai turėtų pakeisti ...   
O aš sunerimau: blogas ženklas – sunki liga arba mirtis tam, kurį tuo metu veidrodis atspindėjo. Tik, žinoma, aš to garssiai nepasakiau, juolab kad aiškiai prisiminiau - veidrodis skilo, kai jame atsispindėjo mano vyras.

Tiesiog nutylėjau, nes dar tik to betrūko, kad viešai – dukros ir jos uošvių akivaizdoje – vyras būtų išvadinęs prietaringa kvaile.
Nors po ekskursijos po atnaujintą interjerą dukra ir liko užsiraukusi (Veidrodis tai sugadintas!), apskritai viskas buvo normaliai.
Kaip ir reikėjo tikėtis, vyras negailėjo pagyrų savo dukrelei už įmantrų skonį, Ralisto motina su savo vyru aiškiai jautėsi ne ten patekę,  todėl tik aikčiojo, linksėjo galvomis ir laukė, kol prasidės vaišės.

Mudu su Ralistu taip ir likome nebylūs. Aš neturėjau ko bepridurti, nes viską buvau pasakiusi dar prieš porą mėnesių, o Ralistas, ko gero, tūkstančiu procentų pasikliovė savo žmonos išmanymu visose gyvenimo srityse, kad dėl nieko net nebesuko sau galvos.     

Pietūs buvo geri. Netgi pasakyčiau – labai geri: matėsi, kad dukra seka ir tokias naujoves.
Tik šit Ralisto tėvai prie stalo iš pradžių suglumo nematydami stipresnių gėrimų nei vynas, o paskui – pastebėję, kad kiekvienam padėta po kelis stalo įrankius.
Man atrodo, dukra tiesiog mėgavosi demonstruodama savo superrafinuotumą maždaug taip – aš tai jau nenusileisiu iki jūsų lygio, tai jūs bandykite pakilti iki manojo!
Ir panašu, kad jai sekėsi. Bent jau Ralistu: jis dailiai laikė iki baltumo nušveistais pirštais visus įrankius ir užtikrintai jais naudojosi, sniego baltumo servetėlę dėjo į tinkamą pusę, vyno taurę ėmė grakščiai ir vos ją priglaudęs prie lūpų statė atgal.

Vyras valgė gal ne taip grakščiai, bet su dideliu entuziazmu ir nuolat gyrė kiekvieną kąsnį.
Porą kartų patiekalus pagyriau ir aš – kepta žuvis  iš tikrųjų buvo labai gardi ir dar kažkas visai nieko.
Ralisto motina su savo vyru prie stalo tik kankinosi: šakutės ir peiliai krito jiems iš rankų, rankovės merkėsi į padažą, taurės virto.

Galų gale abu nebeištvėrė ir pasakė skubantys namo – kažką rodys per televizorių...
Ralistas abu saviškius nulydėjo prie durų, kad nepasiklystų, o dukra mudu su vyru pakvietė į biblioteką kavos.
Aš vos garsiai neaiktelėjau – pasijutau kaip sename filme iš anglų aristokratų gyvenimo: kava ir konjakas bibliotekoje.
Tiesa, tą kambarį kur mes buvome nulydėti, sunku būtų buvę pavadinti biblioteka – knygų lentynose buvo nelabai daug, tačiau ten buvo keli odiniai minkštasuoliai ir keletas iš pažiūros nelabai stabilių staliukų su a la senoviško porceliano kavos puodeliais.

Nejučia net laukiau, kad dukra iškilmingai ištrauks kubietiškų cigarų dėžę ir pasiūlys prie kavos pasimėgauti, kad bendras vaizdas būtų išbaigtas.
Neištraukė, bet jausmas, kad viskas čia daroma pagal kažkokį scenarijų, manęs nepaliko nė minutei.
Ypač tada, kai po antro puodelio kavos dukra viškai nutilo ir beveik sustingo – tuo duodama mums susiprasti, kad priėmimas baigtas.
Vyras dar kurį laiką šnekėjo pats vienas, kol galop susiprato, kad niekas jo nei klausoti, nei čia laiko.
Pakilome išeiti ir dukra mūsų nė nepabandė sulaikyti: kur, girdi, važiuosite – jau temsta.

Tik tarpduryje lyg paklausė, lyg pasiūlė:
- Tėveliuk, parveši mamą.
- Na... - nutęsė vyras, - kodėl neparvežti...
Bet čia įsikišau ir aš:
- Ačiū, nereikia – turiu dar reikalų čia.

Ir mes išsikyrėme: vyras sėdo į savo automobilį, o aš nupėdinau į geležinkelio stotį – kiek čia to kelio senamiestyje.
Traukinyje prisiminusi dukros surengtą priėmimą tai mintyse juokiausi, tai pykau ir skaičiu jai moralus. Juk ji faktiškai ne tik Ralisto tėvams, bet ir mums parodė, kad jos namuose nesame pageidautini, nes per prasti.

Ką gi, kažko panašaus ir galima buvo tikėtis iš išlepinto-perlepinto vaiko. Nors ir skaudu.
Ir ypač, ko gero, jos tėveliukui, kuris, supratęs, kad yra išprašomas iš numylėtinės namų, smarkiai išraudo ir net pradėjo dusti.

Gal reikėjo ir man su juo važiuoti kartu, pagalvojau, įėjusi į mamos namus, juk taip nesveikai iš pat karto atrodė – aptinusiu veidu ir sunkia eisena. O dar tas skilęs veidrodis...
Tad neiškenčiau ir paskambinau, bet iškart atsijungiau, kai išgirdau vyro balsą – gyvas.
Buvo jis gyvas ir paryčiui, kai pats paskambino:
- Atvažiuok greičiau – man reikia į ligoninę...

Lilitė