Romualdas BALIUTAVIČIUS

Visokių baimių (fobijų) turi ne vien tik vaikai. Tamsos, aukščio, vandens, vaiduoklių baimė... Visa tai suprantama. Tačiau nemažai baimių rastume patyrinėję ir suaugusius. Žinoma, jos yra kruopščiai slepiamos nuo aplinkinių. Neseniai besikrapštydamas kompiuteriniuose archyvuose aptikau nežinia kada ir nežinia iš kur gautą fobijų sąrašą. Jų čia apie šimtas ir, tiesą sakant, nemanau, kad tas sąrašas būtų baigtas bei galutinis. Gyvenimas nestovi vietoje, vadinasi, ateityje neišvengsime ir naujų baimių...

Ar žinojote, kas yra anulfafobija? Gi baimė likti senberniu arba senmerge. Panašu, kad sovietmečiu anulfafobijos turėjome kur kas daugiau, nes buvo priimta į „zaksą“ eiti vos sulaukus aštuoniolikos, o kai kada - ir dar anksčiau. Štai mano geras draugelis pasirodė esąs toks anulfafobas, jog susituokė nė pilnametystės nesulaukęs ir dar nepilnametę žmonelę į vykdomajį komitetą nusivedė,  kad gautų valdžios palaiminimą šiam žingsniui – mergina laukėsi.

Atrodytų, česnakų žmonės neturėtų bijoti, jeigu tik jie nėra vampyrai. Kur tau! Pasirodo, esama liguistos česnakų baimės – aliumfobija vadinamos. Kokie jos simptomai – nėra aprašyta. Gal atidarinėjami langai, norint iššokti iš patalpų, gal kūrenami indiški iš karvės mėšlo pagaminti smilkalai? Aišku viena: jeigu vakarienei privalgius česnakų tavo bučiuojama mergina suka veidą į šalį ir bando žūtbūt ištrūkti iš glėbio – ji tikra aliumfobė! Taip ir pasakyk!

Kaip vertintumėte kolegos elgesį, kuris, išgirdęs, jog yra tarnyboje paaukštintas, išbaltų, o paskui griebtųsi už širdies ir susmuktų be žado? O juk tai eufobija arba kitaip - baimė išgirsti geras naujienas! Taigi, niekad pašaliniams (ypač lietuviams) nesigirkite, kad įsigijote naują automobilį, nusipirkote užmiestyje namą arba laimėjote loterijoje du litus. Ne kiekvieno širdis gali išlaikyti!
Bromidrofobija – žmogaus kūno kvapų baimė. Kai tik netyčia pamatau televizijos reklamą, iš karto suprantu: trys ketvirčiai moterų turi būtent šitą baimę! Kitaip kuriems galams visi tie reklamuojami losjonai, kvepalai, dezodorantai ar kitas šlamštas? Taigi...

O štai basofobija būdingesnė vyrams. Tai baimė prarasti gebėjimą stovėti! Privalai turėti neeilinę fantaziją, kad kažkas tokio ateitų galvon! Pareina girtutėlis vyras namo, įsikimba į durų rankeną, ir nė iš vietos. Žmonos raginamas eiti gulti, paaiškina: „Ooo man bbasssoffobijos ppprieppuolis“. Ir ką, skamba moksliškai bei visai rimtai. Bent jau tą vakarą pylos tikrai bus išvengta.
Esama ir teatrofobijos – baimės eiti į teatrą. Kiek nevykusių spektaklių žmogus turi pamatyti, kad išsivystytų šitokia patologija – atsaką žino nebent teatro kritikai...
Lengviausia, mano galva, išvengti nefofobijos – debesų baimės. Tiesiog nereikia gaudyti varnų ir vėpsoti pro langą, bandant atspėti savaitgalio orus. Čia tau ne televizorius. Jeigu esi darbe – tai ir dirbk, kaip visi: gerk kavą, skaityk spaudą, rašyk žinutes internete, rūkyk, pasakok anekdotus... Namuose kitokių užsiėmimų galima susirasti. Ir nefofobiją kaip ranka nuims!

Prasti popieriai, jeigu tavo žmonelė turi mageirokofobiją – baimę ruošti maistą. Čia ir daug komentuoti neprisieina. Tu jai: „Aš po darbo! Aš alkanas!“ O ji: „Išsikepk porą kiaušinių. Juk žinai – man kaip ten ta... mageirokofobija!” Ir teks keptis pačiam... O jeigu svečiuosna užsuks tavo žmonelės mama, nieko keisto, jeigu tave po poros minučių ištiks saiderofobija – giminių baimės priepuolis. Patyrimas rodo, kad saiderofobijos pagautas vyras ilgam dingsta iš namų arba užsidaro savo kambaryje, užsisėdi pas kaimynus arba ilgam leidžiasi į tolimą komandiruotę. Priepuolis praeina tik dviem nepriklausomiems liudininkams patvirtinus, jog giminaitė jau tikrai išvažiavo.

Turėtų iš šalies įdomiai atrodyti pasimatymas, kai vaikis arba mergina turi pasigavęs filemafobiją – bučinių baimę. Arba įsivaizduokite vestuves: sveteliams užtraukus „Marti, marti, degtinė karti“, jaunikis kaipmat nualptų bei kristų it žaibo pakirstas veidu į baltosios mišrainės dubenį. Jaunąją bučiavimosi meno tektų mokyti piršliui melagiui – nieko tame gero...
Dar yra baimė parausti – eritrofobija vadinasi. Laimei, progresuojant technikai, mokslui bei aukštosioms technologijoms, labai reta kuri mergina beturi šią keistą fobiją. Kada paskutinįjį kartą esate matę išraudusią lietuvaitę? Vaikšto pusnuogės po sceną, kraipo galūnes prieš telekameras, ir nė kiek nerausta!

Dar yra himnofobija – nuogumo baimė. Na, jeigu tokią fobiją turi iškaršusi senutė, nieko baisaus. Dargi gerai. Bet jeigu jauna mergina – visai ne kas. O jeigu nuo himnofobijos kenčia jaunavedžiai – demografinė situacija šalyje po kelių dešimtmečių gali tapti kritiška. Vyriausybė turėtų susirūpinti ir imtis prevencijos programos himnofobijai įveikti, kol dar ne vėlu.

Esama visai absurdiškų fobijų. Štai ambulofobija - baimė vaikščioti. Jeigu šitokia baimė apima kareivį minų lauke, viskas suprantama ir pateisinama. O kitais atvejais? Arba antofobija – gėlių baimė. Padovanoji jubiliatui gėlių, o jis tik strykt per langą! Gražu būtų, ar ne?.. Arba dar kita situacija: dovanoji sužadėtinei aukso žiedelį. Paprašai, kad ji užsimerktų, ir tada užmauni žiedelį ant josios pirštelio... Atsimerkusi toji ima purtyti ranką it krečiama elektros srovės ir sviedžia puikųjį žiedelį į tamsų kampelį, nes, pasirodo, sužadėtinę kamuoja aurofobija - aukso baimė. Labai seniai esu turguje matęs žiovaujantį seną čigoną – burna pilna aukso it banko seifas - net šiurpas nukrėtė. Šitaip iki aurofobijos – tik vienas žingsnis...

Ergofobija – galimo darbo baimė. Ją, manau, patyrė dažnas. Štai atvažiuoja uošvė (ką daryti, kad ji toks populiarus personažas?) ir pradeda iš tolo: „Vaikeliai, šiemet pasodinau dar daugiau bulvių nei pernai. Prasideda bulviakasis, pati visai sveikatos nebeturiu...“ Ir t. t., ir pan. Jos besiklausant, netikėtai suima stiprus ergofobijos priepuolis: „Mielai padėčiau nukasti bulves, bet kad mane skubiai iškomandiruoja į Vievį... Nebūsiu kitą savaitgalį, deja. Labai gaila. Dar kitą? Ką jūs, mama! Irgi nebūsiu grįžęs. Ir iš viso nežinau, kada grįšiu – baisiai daug darbo ten laukia“, - meluoji susiriesdamas.

Nusiskusti barzdą be veidrodžio – įmanoma. Sunku, bet įmanoma. (Žinau, ką kalbu.) Tačiau kaip pasidažyti be veidrodžio moteriai? Tragedija. Tokia gali turėti pilnus namus veidrodžių, bet jeigu  kamuoja eisoptrofobija, ji bijos į veidrodį dargi dirstelėti. Sutinki gatvėje bet kaip „išsimaliavojusią“ moterytę ir iš karto supranti: ji kenčia nuo eisoptrofobijos – veidrodžių baimės!
Oenofobija – vyno baimė, manyčiau, yra netinkamo auklėjimo pasekmė. Jeigu vaikas nuo mažens mato suaugusius gurkšnojant vyną, niekada jo nebijos. Priešingai, pats slapčiomis išbandys vyno skonį. Vėliau, įgavęs drąsos, imsis degtinės, brendžio ar netgi itin stipraus gėrimo – absento. Kaip mėgdavo sakyti vienas kolega: gera forma ateina ilgai besitreniruojant! O nesitreniruojant gali išsivystyti metifobija – alkoholio baimė.

Sovietiniais laikais jaunimui buvo įvaryta stipri katisofobija – baimė atsisėsti. Menu, važiuojame su pusbroliu į kino seansą. Autobusas tuščias, vėlu, o anas nesisėda. Klausiu, kodėl? „Ai, - numoja ranka tas, - tuoj įlips kokia bobutė – vis tiek reikės užleisti...“
Sunku įsivaizduoti žmogų, bijantį pinigų. O juk ir šitokių esama! Kam tada būtų prireikę apibūdinti krometofobiją – pinigų baimę? Darbuotojai, kurie bijo pinigų – tikras lobis bet kuriam darbdaviui! Sakome, sunkmetis, dažnas galo su galu nesuduria, tačiau pinigų daugiau iš valdžios nereikalauja – bijo. Jeigu ieškote darbo, būtinai šį faktą nurodykite gyvenimo aprašyme! O į Seimą priešingai – reikia išrinkti kuo daugiau krometofobų – gyvenimas pagerės.

Ar įmanoma gyventi daugiabutyje, jeigu kenti nuo klimakofobijos – laiptų ir laiptinių baimės? Ekspertai pastebi, jog įdėjus į laiptinių duris kodines spynas, tokių atvejų sumažėjo: pašaliniai laiptinėse nebesituština ir gyventojai nebebijo įžengti į jas. O jeigu tave apėmusi venustrafobija – gražių moterų baimė? Tada, iš tiesų, kaip sakoma, nors ir lįsk po traukiniu... Kamuojamas skolecifobijos – sliekų baimės – vargu ar taps geru žveju, kaip ir jaučiantis nosokomefobiją – ligoninių baimę – niekad nebus geras medikas.
Neįsivaizduoju, kuo reikia užsiimti, kad įgytumei merintofobiją – baimė būti surištam... Gyvenu jau šeštą dešimtį, tačiau mane surišę buvo tik du kartus – kai vaikystėje su draugais žaidėme karą... Tačiau bene pati juokingiausia iš baimių - koprofobija – baimė nueiti į tualetą! Atlyginimo gali neužtekti sauskelnėms!