Kiekvieną rytą, vakarą ir pietus aš laiką leidžiu ligoninėje – iš pradžių reanimacijoje, paskui kardiologijoje.

Vyrui infarktas. Ir rimtas infarktas.
Gydytojas iš karto net nesiėmė prognozuoti kas ir kaip. Tik pabarė mane, kad per skaniai maitinu – antsvoris esąs vienas iš pagrindinių rizikos faktorių...
Tai aš ir pati žinojau, nes kai vyrą paguldė, iš nervų pradėjau telefonu „guglintis“ - bent kelis straipsnius perkaičiau apie infarktą.
Ką jau ką, bet iš tų straipsnių supratau, kad visas mūsų gyvenimas yra vienas milžiniškas infarkto faktorius: stresai, nervai, pervargimas, persivalgymas, paveldėjimas...
Po paros tas pats gydytojas pasakė:
- Po savaitės galės jau sėstis.
Apsidžiaugiau ir išsiunčiau žinutes į Vilnių dukrai ir į Londoną sūnui: „Gyvens!“ Dukra atrašė: „Taip ir žinojau“, o sūnus paskambino – pasamdyk tėvui kokią slaugytoją ir saugok savo sveikatą.
Lyg ir pažadėjau tai padaryti, bet aišku, kad nepadariau.
Tai ir lakstau į ligoninę. Vyrui sveikata, pasak gydytojų, gerėja, bet to man nesimato. Guli ligonis aukštielnininkas, antklodę iki smakro užsitraukęs, tik kairiąją ranką ant krūtinės užsidėjęs, ir akių nepramerkia.
Ateinu, pasėdžiu šalia, bandau pusbalsiu pakalbinti – tyli. Įeina slaugytoja ar kas – sunkius vokus kilsteli ir daugiau nė krust.
Jau buvau bepradedanti baimintis, kad gydytojai man makaronus kabina, jau buvau nusiteikusi Vilniuje ar Kaune ieškotis geresnių, kai vakar per pietus triukšmingai į palatą įlalėjo Metalistė su Mizantropu.
Vyras tik akimirkai prasimerkė, o aš iš išgąsčio pašokau: „Ššš... tyliau...“
Bet tyliau nebuvo – Metalistė lyg niekur nieko balsu išrėžė:
- Lile, griebk rankinę – važiuojame pietauti!
- Oi, negaliu, - ėmiau atsikalbinėti, - patys matote...
- Matome, matome, - kaip mat atsiliepė Mizantropas. - Pakasynoms samdysi giedotojus ar dūdų orkestrą?
Aš tik išsižiojau, kad atitinkamai tam chamui atsakyčiau, bet taip ir neatsakiau, nes mano akyse įvyko stebuklas. Vyras atsimerkė ir lėtai pradėjo sėstis – ko jau dvi dienas ir mano, ir gydytojų įkalbinėjamas nedarė. O atsisėdęs visai normaliu (tai yra, irzliu) balsu pasakė:
- Jūs man ir ramiai numirti neleidžiate!
Į tai sureagavo vienas Mizantropas:
- Vo! Lozorius prisikėlė!
Lilitė