Puikiai žinau, kad negalima vyrams užduoti klausimo, į kurį nenori išgirsti tiesmuko atsakymo.

Žinau, bet vis tiek savo vyro Valentino dienos išvakarėse paklausiau:
- Jei aš susirgčiau, ar tu mane slaugytum, kaip kad aš tave?
Ir žinoma, tikėjausi, kad atsakys: „O taip, brangioji, žinoma!“
Tačiau maniškis „padarė“ nustebusį veidą ir kad vožė:
- O kam? Pati susitvarkytum.
Aš tik žagtelėjau ir vos nekirtau atgal: „Jei aš susirgčiau, tai pats, be abejo, išeitum pas kitą, kad tavimi pasirūpintų!“
Tačiau nutylėjau ir nužingsniavau į dukros kambarį, kur pastaruosius du mėnesius buvau įsikūrusi.
Akys, nors ir pradėjusios ašaroti, užkliuvo už prabangaus kelioninio nesesero, kurį Valentino dienai nežinia kaip ir nežinia kodėl buvau nupirkusi vyrui.
Tiesiog ėmiau ir nupirkau, matyt, iš įpratimo, nes vyras mėgo prašmatnius daiktus, nors ne visada juos pagal paskirtį ir naudodavo.
Dabar tas neseseras man badė akis ir vis neleido nuslūgti pykčiui. Jaučiau, kad iš pykčio ir keršto turiu tą odinę grožybę su visais sidabriniais jame esančiais įrankiais kam nors – būtinai svetimam – atiduoti. Na, ne atiduoti, padovanoti.
Atsiverčiau užrašų knygutę, kur surašyti gimtadieniai. Deja, nė vienas draugas ar bičiulis vasario vidury negimęs.
Tada išsitraukiau vardadienių kalendorių ir vėl tas pats... Romualdų ir Vytautų gimtadieniai praėję, o su Mindaugais apskritai kažkokia košė – vienas vardadienis vasarą, antras - rudenį.
Romano vardadienis, tiesa, vasario 28-ąją. Bet tiek laukti aš negalėjau.
Tad beliko apsispręsti, kam aš tą nelemtąją dovanėlę galėčiau įteikti Valentino dienos proga.
Žinoma, geriausia būtų įteikti sūnui – jis ir dar geresnės dovanos vertas. Tačiau jis už jūrių marių.
Sakykim, būtų galima padovanoti ir žentui Ralistui – geras vaikas, visada mano mašinyte pasirūpina ir akių nedrasko. Tačiau į Vilnių irgi nenulėksi, o jei ir nulėksi, tai, ko gero, nerasi, nes nenuorama ta mano dukra bus jį kur nors išsitempusi romantiškai vakarienei ar net savaitgaliui.
Vadinasi, ir jo kandidatūra atkrenta.
Na, būtų galima padovanoti ir Mizantropui. Juolab kad aš jau palyginti seniai jo dirbtuvėje buvau. Tik žinant Mizantropo būdą sunku būtų patikėti, kad jis neseserą bent iš smalsumo pradarys, o ne iš karto numes kur nors į kampą...
Bosas, aišku, tokią prašmatnybę įvertintų – jo skonis rafinuotas. Tačiau nepajėgiau net įsivaizduoti, kaip aš jam tokią dovaną galėčiau paduoti ir kaip jis į tai sureaguotų. Tikriausiai išsišaipytų, išsijuoktų...
Stop! Čia save sustabdžiau, nes kažkaip visai netikėtai kilo mintis, kad aplink tiek mažai vyrų. Na, ne mažai apskritai, o mažai tokių vyrų, su kuriais man tenka bendrauti, kalbėtis...
Praktiškai bendrauju vien su moterimis: draugėmis, kolegėmis, pažįstamomis. Na, dar su Mizantropu, Romanu. Bet jie tokie seni bičiuliai, kad jau beveik kaip kraujo giminės, broliai ar bent pusbroliai.
Taigi, kodėl bendrauti su moterimis lengva? Todėl, kad jos diplomatiškesnės ir praktiškesnės nei vyrai!
Ir padariusi tokią išvadą nusprendžiau paskambinti Metalistei.
Toji ne iš karto, bet atsiliepė:
- Tai ką? Vėl su saviškiu susipykai?
- Kodėl taip manai? - automatiškai paklausiau.
- O ko tu daugiau man naktį skambintum? Negi todėl, kad gyvatukas vonioje prakiuro? - pasakė mano diplomatiškoji draugė. - Tai kas šį kartą?
- Ai, niekai, - tariau. - Ir aš visai ne dėl to. Aš čia svarsčiau tokią, sakytumei, filosofinę problemą... Žodžiu, esmė tokia – kodėl moterims tarpusavyje bendrauti lengva...
- Aš tau galiu išsyk atsakyti. Ogi todėl, kad mes esame aukštesnės rūšies primatai nei vyrai. Bet kuris žemesnysis primatas dabar nepatingėtų sėsti į mašiną ir atvažiuoti tavęs užmušti, kad dėl kažkokio filosofinio klausimo tu jį vidurnaktį prikėlei iš miego. O aš štai kalbuosi su tavimi suprasdama, kad tokia svarbi problema negali laukti iki ryto. Ar dabar tau aišku? - išdrožė Metalistė.
- Aišku. Ačiū, - atsakiau. - Miegok, ik...
- Na jau ne, - pertraukė mane aukštesnioji primatė. - Išbudinai – tai dabar kalbėk, kol mane vėl miegas apims...
Ir mudvi dar valandėlę pasikalbėjome: pafantazavome, kam būtų galima gražųjį neseserą padovanoti, pasijuokėme iš tariamai apdovanotųjų galimos reakcijos...
Gaila tik, kad mano telefonas per greitai išsikrovė.
Rytą gal dėl naktinio pokalbio, gal tik dėl to, kad rytas už vakarą gudresnis, buvau jau visai geros nuotaikos, o neseseras jau akių nebadė.
Todėl išimties tvarka aš net vyrui padariau puodelį silpnos kavos (stiprią jam kardiologai uždraudė), kai šis atėjo į virtuvę gaminti sau pusryčių.
Vyras, užgėręs skystute kava savo sumuštinį ir alkanomis akimis apžvelgęs mano kiaušinienę su šonine, lyg sau, lyg man pratarė:
- Reikėtų Valių pasveikinti. Juk Valentinai.
- Kokį dar Valių?.. - nustebau ir ūmai prisiminiau – kokį.
Tas Valius buvo senas vyro bičiulis, su kuriuo maniškis kažkada mėgdavo meškerioti. Bent jau taip buvo vadinami tie savaitgalių užsiėmimai, po kurių vyras grįždavo šlapias, purvinas, su pradegintais rūbais ir be žuvies. Dažniausiai.
Buvau jį visai užmiršusi, nes kai prieš kelerius metus vyras aptingo, o gal ne jis vienas, meškeriotojų kompanija šeštadienių rytais nebepasirodydavo, o aš net nebeprisiminiau jų visų.
Neprisiminiau net vieną iš jų sutikusi vyro palatoje. Vyras man pasirodė matytas, bet jo vardo negalėjau nė prisiminti. Mudu persimetėme keliais žodžiais, iš kurių sužinojau, kad jis gydomas gretimame skyriuje.
- Tai tas Valius iš ligoninės? - perklausiau vyro, beišeinančio iš virtuvės. - Primink, kur jis dirba...
- O ko tau parūpo? - nustebo vyras. - Taip, tas pats. Ir jis vadovauja nekilnojamojo turto agentūrai.
- Jeigu agentūrai, tai gerai, - atsakiau jau pati sau, nors dar aiškiai nesuvokiau, kodėl man parūpo tas pats Valius ir kodėl „gerai“...
Tačiau kai prieš išeidami į darbus su vyru susidūrėme prieškambaryje, aš jau sau buvau atsakiusi į visus klausimus, todėl sugebėjau visai sklandžiai suformuluoti:
- O tu jį pakviesk į svečius, ta proga tegul ir butą įvertina.
- Kam? - apstulbo vyras.
- Tam, kad reikia galų gale apsispręsti – arba parduodame butą ir dalijamės pinigus, arba kuris liekame ir sumokame išeinančiam, - pasakiau visai ramiai žiūrėdama vyrui į akis.
Ir tose akyse išskaičiau, anot Metalistės, žemesniojo primato atsakymą: „Kaip tu drįsti man tai sakyti?! Užmušiu!“ Aš net žengiau porą žingsnių atgal...
Tačiau vyras susivaldė ir iškošė:
- Pakviesiu.
Valius atvažiavo vakare, jau žinodamas, ko kviestas, nes iš karto apėjo visus kambarius, net kyštelėjo nosį į sieninę spintą, o valgydamas vakarienę klausinėjo, kada darėme remontą, keitėme visą elektros instaliaciją, ar į visus kambarius išvedžiota kabelinė ir kiek mokame už šildymą.
Kalbėjomės tik mudu, nes vyras tuo niekada nesidomėjo, nors dabar akivaizdžiai gailėjosi.
Galop Valius pasakė preliminarią buto kainą ir mudviem su vyru užkando žadą: visa suma buvo per maža dalytis, o pusė per didelė atiduoti išeinančiajam.
Po kiek nejaukios pauzės aš vis dėlto atgavau kalbos dovaną:
- Ach, Valiau, atleiskite mums – jūsų vardadienis, o mes čia tik apie reikalus ir apie reikalus... Minutėlę...
Palikusi abu prie stalo nuskuodžiau į kambarėlį ir tikrai po minutės Valiui Valentinui įteikiau dovaną – nuostabųjį neseserą.
Varduvininkas buvo pritrenktas, bet ne tiek, kiek mano vyras.

Lilitė