Visada maniau, kad jei jau man lemta žūti avarijoje, tai mano mašinytę priplos koks mersedesas, visureigis ar bent jau vilkikas.

O čia dabar per plauką netapau avarijos auka rytą išėjusi iš laiptinės – į mane riedėjo kokių dvidešimties metų senumo drandalietas su visiškai plikomis padangomis ir absoliučiai pasimetusiu senuku prie vairo.
Lyg cirke pravalgiusi dantis padariau atbulinį pusiau salto - atsidūriau ant antrojo laiptelio ir pradėjau hipnotizuoti dieduką prie vairo, kad stabdytų.
Diedukas, užuot ėmęsis kokių veiksmų, tik mataravo rankomis ir žiopčiojo, o dinozaurobilis slydo toliau, kol, sutraiškęs hortenzijos krūmą, išsikvėpė ir pats sustojo per sprindį nuo daugiabučio sienos.
Čia iš kažkur atsirado govėda žmonių, tik aš stovėjau ant laiptelio bandydama susivokti, ar čia realybė, ar košmariškas sapnas.
Susivokiau, kai laiptinės duris pravėrė rėksmingoji pirmojo aukšto kaimynė, kuri, vos manęs nenustūmusi, aimanuodama puolė prie išsiropsčiusio dieduko. Ne, ne prie dieduko, o prie pervažiuotos hortenzijos.
Tada aš apsisukau ir grįžau į butą išgerti nervus raminamos arbatos. Ir pamąstyti, nes šiaip ar taip negalėjau nieko kita daryti, nes virpėjo kojos rankos.
O mintys lindo visokios: kad senautomobilis geriausiu atveju galėjo mane pervažiuoti mirtinai, blogiausiu atveju – padaryti invalide visam likusiam gyvenimui, kad kokia apskritai gėda žūti ne po kokio prašmatnaus automobilio, o nuo tokio tranto ratais...
Minčių buvo visokių – ir kuo toliau, tuo jos darėsi kvailesnės ir graudesnės, kad vieną akimirką pajutau, kad pati save apraudu kaip mirusią.
Gerai dar, kad darbų buvo daug, tad po poros valandų atvykusi į darbą neturėjau kada nė pagalvoti apie ryto įvykį.
Prisiminiau tik grįždama namo ir pasigailėjau, kad pati sėdau prie savo mašinytės vairo, nes vėl pradėjo tirtėti rankos kojos.
Neįsivaizduoju kaip, bet namo sugrįžau ir iš karto nupuoliau į kambariuką ant lovos. Žiūrėjau į lubas, o mintys vėl sukosi apie mirtį, gyvenimo prasmę, apie vaikus, anūkus, vėl apie mirtį ir dar kažką...
Apie vidurnaktį supratau: jeigu taip ir toliau – ne tik kad neužmigsiu, bet ir iš proto išsikraustysiu. Todėl ėmiausi patikrinto snaudulį įvarančio užsiėmimo – tvarkyti stalčius. Ir reikia pripažinti, kad pasidarė lengviau. Be to, stalčiuose radau daugybę įvairių daiktų, kurių net nežinojau turinti.
Kai stalčiai kambariuke jau buvo sutvarkyti, nusikėliau nuo antresolių didelę dėžę su senomis nuotraukomis ir dokumentais.
Keista, bet pirmas dalykas, kuris man pakliuvo į rankas, buvo mamos surašytas testamentas. Surašytas seniai, kai mama pirmą kartą grįžo iš Londono ir kai, kaip ji pati sakė, dėl viso pikto nusprendė susitvarkyti.
Prisimenu, kaip nustebau, kai mama paprašė mane pasiėmus asmens tapatybės kortelę kartu nueiti pas notarę. O dar labiau nustebau, kai paaiškėjo, kad dėl testamento. Ir jau visai išsižiojau, kai mama išėjusi iš notarės man įbruko ranka surašytą lapą, kuriame vienintele savo turto paveldėtoja įvardijo mane.
- Bet kaip sesė? - paklausiau garsiai, kad net atsisuko iš už stiklinių durų notarės sekretorė. - Kodėl tik man, kodėl ne abiem?
Mama pažiūrėjo į mane ir lyg nieko atsakė:
- Mano turtas – kam noriu, tam palieku.
- Tačiau kodėl??? - nesilioviau klausinėti vydamasi mamą, jau išeinančią pro duris.
Iš pradžių ji tik purtė galvą nenorėdama atsakyti, bet kai aš klausimą pakartojau gal dvidešimt kartų, sustojo ir paaiškino:
- Tu vyresnė, protingesnė – kai jai bus bėda, vis tiek pasirūpinsi.
- Kiek jau čia aš vyresnė – tik ketveriais metais... - nesilioviau aš. - Ji irgi juk ne vaikas, kad ja rūpinčiausi...
- Ne vaikas, bet pati žinai... Be to, mudu dar su tėvu, duok, Dieve, jam amžinatilsį, buvome nutarę taip padaryti, kad butas ir visa kita teks tau, nes Ieva jos dalį seniai atidavėme – kai statė namą ir vėliau, - galų gale teikėsi paaiškinti mama. - O dabar dėk dokumentą į rankinę – nėra čia ko gatvėje juo mojuoti.
Aš ir įdėjau, o grįžusi namo įmečiau į dėžę.
Taigi žiūrėjau į tvarkingai, kaip ir pridera buvusiai pradinių klasių mokytojai, mamos išvedžiotus žodžius: aš tokia ir tokia, asmens kodas toks ir toks, asmens tapatybė nustatyta pagal Lietuvos Respublikos pasą... palieku savo dukrai tokiai ir tokiai...
Skaičiau kartą, kitą ir staiga man šovė mintis: o juk aš irgi turėčiau parašyti testamentą. Juk visko gali atsitikti.
Tad išsitraukiau iš sutvarkyto stalčiaus popieriaus, tušinuką ir išvedžiojau: aš tokia ir tokia, asmens kodas toks ir toks, asmens tapatybė nustatyta pagal Lietuvos Respublikos...
Paskui įrašiau sūnaus vardą ir pavardę ir sustojau – o kokį kodą įrašyti. Bet pamaniau, kad galiu įrašyti ir vėliau, todėl tęsiau: palieku man priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, kuriuo disponuosiu savo mirties valandą.
Čia jau išėjo kažkokia keista formuluotė, bet nusprendžiau, kad vėliau pataisysiu, ir rašiau toliau: savo dukrai tokiai ir tokiai palieku juvelyrinius dirbinius: dvi poras auskarų, tris žiedus ir ir autorinį vėrinį.
Paskui nusprendžiau vėrinį palikti anūkei Lenorai, tad iš sąrašo išbraukiau ir rašiau toliau – ką abiem anūkams, ką marčiai, ką žentui...
Prisiminiau, kad Metalistei labai patiko mano kavos virimo aparatas, tai jai jį ir užrašiau. Mizantropui užrašiau prosenelės dovanotą sidabrinį porcigarą, nors jis ir nerūko, Romanui – senovinį fotografijų rėmelį...
Galop paryčiais permečiau akimis, ką surašiusi, ir rami nuėjau gulti.
Kai po trijų valandų pakilau iš lovos, pirmas dalykas, pakliuvęs į akis, buvo trys mano surašyto testamento lapai. Ir man jau tai pasirodė labai juokinga ir kvaila, nors lyg ir viską rašiau rimtai.
Ir gal todėl visą rytą, ir ne tik rytą, mano nuotaika buvo labai pakili, kad nuolat iš visko tik kikenau.
Dėl to bent pora kolegių į mane metė nustebusius žvilgsnius, o sekretorė Regina net tiesiai paklausė, kas man darosi.
- Nieko, - atsakiau jai, - tiesiog gyvenimas yra gražus ir linksmas.
- Čia tai bent, - nusistebėjo Regina ir mostelėjo ranka boso durų link: - Eik, jis tuoj tau parodys, kiek gražu ir linksma.
Neparodė. Nors bosą akivaizdžiai erzino mano nuolatinis krizenimas kalbant apie naująjį projektą, tad jau man pakilus nuo kėdės jis mestelėjo:
- Pažiūrėsiu, kiek jums bus linksma, kol viską padarysite.
- Pasistengsiu, kad būtų linksma ir man, ir jums, - pažadėjau.
- Nu... nu... - suabejojo bosas ir pridūrė: - Tegul Regina kavos... Ilgas bus vakaras.
Ir čia aš pajutau, kad ar dėl nemiegotos nakties, ar dėl vakarykščio streso beveik savęs nekontroliuoju. Beveik, nes vis dėlto susilaikiau nesutrenkusi kulnais ir neišpylusi: „Ja voll!“
Todėl tylutėliai parbindzenau į kabinetą ir sėdau prie kompiuterio – darbų tikrai buvo daug.
Dirbau ilgai ir nė kiek nenustebau, kai po vienuoliktos vakaro man į darbą paskambino Metalistė laidiniu telefonu:
- Tu čia?!
- Jei jau atsiliepiau, tai čia. O kas atsitiko? - paklausiau.
- Man tai nieko. Bet kas tau? - kamantinėjo Metalistė. - Ko neatsiliepi mobiliuoju?
- Tai kad išsikrovė, o įkroviklis liko namie, - atsakinėjau jau sunerimusi. - Geriau iš karto sakyk, kas atsitiko, kad skambini. Kas numirė?
- Tau tikrai nieko? - atsiduso Metalistė ir prapliupo: - Paskambino tas tavo prietranka, tai yra, vyras. Sako - Lilė taip keistai elgiasi: parašė testamentą ir dingo, ar tik nebus galo pasidariusi... Tai aš tau ir skambinu.
Ir aš vėl pradėjau isteriškai kikenti:
- O žinai, ką testamentu aš tau palikau? Kavavirę!

Lilitė