Kavinukėje su Metaliste gurkšnojome kavą ir laukėme pasirodant Oktavos. Tačiau vietoj jos įplevėsavo Žurnalistė, mestelėjo savo ilgą paltą ant Oktavai paliktos kėdės, nulėkė prie baro ir grįžusi jau su puodeliu žalios arbatos klestelėjo šalia mūsų.

- O, sveikos! – tarstelėjo. – Gal ir ne manęs laukiate, bet aš džiaugiuosi jus sutikusi.
- Ir iš kur tas džiaugsmas? – tingiai pasidomėjo Metalistė, pastumdama savo išgertą puodelį į stalo vidurį.
- Tiesiog darbinis džiaugsmas, – nors ir nesvetingai sutikta, Žurnalistė lyg niekur nieko nusiėmė akinius ir padėjo šalia pastumtojo puodelio. – Pasiekė mane gandai, kad mūsų bendras bičiulis Mindaugas, jūsų meiliai vadinamas Mizantropu, rengia parodą Švedijoje. Tai tiesa?
- O ar gandai gali būti tiesa? – neiškenčiau neįkišusi trigrašio aš, nes Žurnalistė mane nervino ir be jokios priežasties.
- Pasirodo – gali, – kaip mat atsiliepė atėjūnė. – Jis tai patvirtino. Tik kalbėtis su manimi nesutiko – sako: eik tu pas mano vadybininkę, nes aš be jos nė nusišnypšti negaliu...
- Taip ir pasakė? – perklausė užsikvatodama Metalistė. – Ir pasakė – „nė nusišnypšti negaliu“?
- Pasakė būtent taip, bet niekaip negalėjau iš jo išgauti, kas ta jo vadybininkė, – linksmai pasakojo Žurnalistė tuo pačiu metu į mus įsispitrijusi savo trumparegėmis akimis. – Sako – nežinau, nei kas ji, nei koks jos telefonas, nes matyt, girtas sutartį pasirašiau, bet dabar negaliu nė krustelti, nes ji mane iškart susiranda ir ima į nagą... Tai ir pagalvojau, jei jau jūs su Mindaugu bendraujate, tai gal ir tą jo vadybininkę pažįstate...
Besiklausydamos perpasakotų Mizantropo paistalų, mudvi su Metaliste sužiurome viena į kitą neapsispręsdamos, ar juoktis, ar bandyti Žurnalistei paaiškinti padėtį.
Juk tam tikra prasme abi buvome Mizantropo pagalbininkės, net gal vadybininkės – nešėme jam produktus, apmokėjome jo sąskaitas, skalbėme ir net padėjome atsiginti nuo įtartinų tipų, neva organizuojančių parodas kažkokiuose pasviečiuose.
Matyt, mudvi per ilgai svarstėme ką atsakyti, nes Žurnalistė pradėjo netekti kantrybės:
- Tai jūs pažįstate tą vadybininkę ar nepažįstate?
- Ne! – atsakėme su Metaliste net nesitarusios duetu ir net papurtėme abi galvas.
Žurnalistė pakilo, persimetė per ranką paltą, akinius užkarioblino ne ant nosies, o ant savo balto viršugalvio ir atsisveikino:
- Ką gi, tada aš eisiu.
- Gero kelio! – iškart atsakiau, nes nors ir trumpas jos pasirodymas mane labai nuvargino – kažkodėl vien nuo jos žvilgsnio visada įsitempdavau it styga.
Metalistė tik linktelėjo jai pavymui ir nepraėjus nė akimirkai su palengvėjimu atsiduso:
- Galų gale išėjo.
- Ta tai išėjo, bet gali ateiti kita ar kitas, – susirūpinau aš. – Vėl pradės mus tardyti. O mums ką – aiškintis, kad nesame kupranugariai, tai yra, vadybininkai?
- Taip, įvėlė jis mus savo šnekomis, – pritarė man Metalistė. – Žinoma, jis tik juokavo. Bet toji tikriausiai neturi humoro jausmo, nes kitaip būtų supratusi, kad ją tiesiog pasiuntė...
- Kur pasiuntė? – vėl nuskambėjo Žurnalistės klausimas.
Iš netikėtumo abi su Metaliste net žagtelėjome – juk puikiai abi matėme, kaip ji prieš minutę išėjo pro duris.
- O ko čia tau? – jau visai tiesmukai paklausė pirma atsitokėjusi Metalistė.
Kita būtų vien nuo šio klausimo tono sprukusi neatsigręždama, bet aišku, ne Žurnalistė. Ji ramiai atsisagstė paltą ir prisėdo priešais:
- Grįžau akinių.
- Akiniai tau ant pakaušio, – pasakiau aš ir su kėde pasitraukiau arčiau Metalistės.
- Ach taip? – lyg ir nusistebėjo Žurnalistė šypsodamasi visa burna: – Gal dabar pasakysite, kuri iš jūsų esate vadybininkė? O gal abi?
Mudvi su Metaliste vėl susižvalgėme ir atsidususios kartu palenkėme galvas – abi.
O toliau viskas vyko sparčiai: abi pažadėjome suorganizuoti susitikimą su mūsų bičiuliu dailininku ir jei prireiks – už jį į visus klausimus atsakyti.

Lilitė