Trečiadienį grįžusi iš darbo radau atvažiavusią dukterį su Ralistu. Ji apie kažką kalbėjosi su tėvu svetainėje, o Ralistas nervingai vaikščiojo po prieškambarį. Pamatęs mane nudžiugo:
- Gal bulvių reikia nuskusti?

Nors žinojau, kad nieko negaminsiu, pakviečiau Ralistą į virtuvę – negi leisi tokiam vyrui be darbo nuobodžiauti.
Pati įsijungiau kavavirę ir vos ne susižavėjimu stebėjau, kaip žentas dailiai peiliuku nuraito apvytusias bulves kartu svarstydama, kur tiek bulvių reikės panaudoti.
Bet Ralistas ir pasiūlė išeitį – supjaustysiąs šiaudeliais ir sudėsiąs į šaldymo kamerą. Aš neprieštaravau. Kol gėriau antrą puodelį kavo, mano darbštusis žentas viską sutvarkė ir vėl pradėjo nuobodžiauti.
Aš įtempiau smegenis stengdamasi dar kokį darbelį jam pasiūlyti, bet Ralistas buvo greitesnis:
- Kur rakteliai? Pažiūrėsiu jūsų mašiną...
Aš padaviau raktelius ir Ralistas išlėkė į kiemą. Pačiu laiku, nes tik spėjo paskui jį trinktelėti durys, kai į virtuvę įžengė dukra:
- Sveika, mam. Kur jis?
- Mano mašinytę apžiūri, - atsakiau. - Kavos gersi?
- Aha, - atsiliepė dukra ir senu papratimu atsisėdo ant palangės. - Kuo čia užsiimi?
- Pati matai kuo, - pasakiau ir ištiesdama kavą perspėjau: - Tik nepradėk šnekos apie savo tėveliuką. Apsieisiu ir be advokatų...
- Gerai jau, gerai. Nei aš ruošiausi advokatauti, nei ką, - pertarė mane dukra, bet nelabai įtikinamai. - Aš šiaip atėjau pasikalbėti.
- Ir apie ką? - nustebau. - Vos ne mėnesį neskambinai, neturėjai apie ką pakalbėti, o dabar, matai, tema atsirado.
- Na jau, pati supranti – buvau labai užsiėmusi: tiek darbų, tiek rūpesčių, - teisinosi dukra dar mažiau įtikinamai. - O tu kodėl man neskambinai?
- Ir aš daug darbų turiu, - atsakiau. - Tai apie ką norėjai pakalbėti?
Mačiau, kaip dukra dar įtempčiau mąsto, nei kad aš mąsčiau kur dėti jos vyro nuskustas bulves, kokia neutralia tema pradėti pokalbį. Ir nesumąsto, todėl ištiesė man atgal tuščią puodelį, kad vėl įpilčiau kavos.
Porą minučių, kol ūžė kavavirė, aš jai daviau apmąstymams ir reikia pasakyti, kad tiek dukrai užteko.
- Žinai, aš sutikau viename vakarėlyje tą tavo draugę... Na tą, kurį dabar Vilniuje gyvena antrą kartą už savo buvusio vyro ištekėjusi, - pradėjo kalbą dukra.
- Taliją? - išpūčiau akis ir pajutau, kaip pradėjo šalti veidas. - Ir kaip ji ten begyvena?
- Skundėsi, kad ne taip, kaip išvažiuodama į sostinę tikėjosi: nors ir per galvą verčiasi į padoresnę draugiją jos niekas nepriima. Tai pradėjo kibti prie manęs, kaip aš į tą vakarėlį papuoliau, jei jai kvietimas pusę gabalo kainavo. Sakau – pasižiūrėk į mane ir suprasi kodėl mane kviečia, o tavęs – ne. Bet ji nieko nesuprato – provincialė buvo ir liks, - užsidegusi išpylė dukra ir vienu mauku išgėrė visą kavą. - Uch...
- Provincialė? Čia kažkas nauja – pirma visus, kurie tau nepatiko, vadindavai prasčiokais, - pasidomėjau.
- O tai tas pat, - atsakė dukra ir nušliuožė nuo palangės: - Ko tas negrįžta?
„Tas“, tai yra, Ralistas, negrįžo ir jam paskambinus.
Dukra atsidusi padėjo telefoną ant palangė ir jau atsisėdo ant taburetės:
- Tai apie ką mes čia? A, apie prasčiokus... Prasčiokai yra prasčiokai, o aš norėjau tavęs paprašyti dėdės Romano telefono ar pašto – yra čia toks reikalas...
- Ach ir tik dėl to čia iš sostinės važiavote? Nereikėjo – būčiau ir taip padiktavusi, - pasakiau ir - išsitraukiau telefoną. - Bet nemanau, kad jis su tavimi imtųsi kokių reikalų.
- Dar pažiūrėsime, - sumurmėjo dukra įsivesdama numerį. - Dar pažiūrėsime.
Lilitė