Mizantropas pasirodė esąs geras auklius – mano visi trys anūkai baigė klausinėti: „O kada bus baba?“ ir pradėjo piešti. Ir taip tuo susidomėjo, kad Mizantropui tereikėjo duoti užduotis, o jie ne žodžio netardami jas vykdė.

Tai buvo labai gerai, nes sūnaus namai prigužėjo žmonių. Kažkaip sužinojusi apie mano mamos mirtį atskubėjo Oktava su savo smuklininku, keli mamos pažįstami.
Tačiau labiausiai nustebino Romanas, kuris nusprendė, kad reikia konkrečiai pagelbėti, todėl iš kažkokio pasviečio susisiekė su savo bičiuliu ar verslo partneriu Londone. Tad jau pirmąjį vakarą pasirodęs jaunuolis man padavė netoliese esančio buto raktą su adresu, kad turėtume kur įsikurti.
O rytą, kaip ir visada, neperspėjęs pasirodė pats, iš paskos jam – žmona, vėliau – ir keli jo vietiniai giminaičiai. Marti Greta todėl turėjo daug rūpesčių kaip visus priimti ir nors arbata pavaišinti.
Tuo metu mudvi su Metaliste bandėme susisiekti su mano sese, bet nesėkmingai – jaunėlis sūnėnas padiktavo mums net du jos telefonų numerius. Tik kas iš to – sesė juos buvo išjungusi.
Bandėme susisiekti per mamos kompiuteriuko skaipą, bandėme skambinti sesės draugei Bronikei... Bandėme viską ir - jokio rezultato.
Be to, dar reikėjo sutvarkyti visus formalumus kremacijai, nes mama jau seniai buvo palikusi labai konkrečius nurodymus tam atveju,i jei numirtų ne namie, o Londone: sudeginti, o pelenų pusę išbarstyti ant jos tėvų kapų senosiose kapinėse, kitą pusę – Ginkūnuose ant vyro, mano tėvo, kapo.
Kai padėjėjų jau buvo pilnas butas ir jau buvo nebeįmanoma susikalbėti, grįžo iš darbo sūnus ir nežinia kodėl tai visus nuramino.
- Tai taip, - įėjęs pasakė sūnus, - mudu su Romanu važiuojame tvarkyti dokumentų, o kiti – į miestą.
Keista, bet visi pakluso nurodymams.
Tiesa, nuomonės išsiskyrė, ką reiškia „į miestą“. Romano žmona manė, kad tai reiškia vykti į parduotuves, Metalistė – apžiūrėti įžymybes, kiti – dar kažką kita. Tik aš nieko nemaniau, nes atsiliepiau į dukros skambutį ir pradėjau teisintis, kad viskas daroma pagal močiutės norus, o ne pagal mano...
Metalistė ištraukė telefoną man iš rankų ir šviesiai tiesiai dukrai pasakė:
- Panelyte, neturi teisės reikšti nuomonės būdama už tūkstančių kilometrų. Atia!
Tada jau visi išsiskirstėme: Romano žmona su giminaitėmis išvažiavo į parduotuves, aš, Metalistė ir Oktava – žiūrėti įžymybių ir paieškoti bažnyčios mišioms.
Oktava iš pradžių buvo tyli, bet paskui neišlaikė:
- Gerai tau, Lile - turi ir šaunų sūnų, ir protingą marčią, ir anūkų. Ir anos pusės giminė tokia draugiška. Va, atsitiko bėda ir visi atskubėjo guosti, padėti... O aš...
- O ką tu? - nustebo Metalistė. - Turi ir tu dukrą, žentą, anūkų. Čia tai aš, galima sakyti, esu vieniša – sūnus susimetęs, marti, jei tokia ją galiu pavadinti, manęs neapkenčia, anūko pusę metų nemačiau, tėvui, kaip ir motinai, aš niekada nerūpėjau. Dar, žinoma, yra brolis, bet ir su juo nežinia kada mačiausi...
- Ko jūs čia avansu graudenatės? - galų gale įsiterpiau ir aš. - Geriau pasiieškokime kokios kavinukės.
Draugės neprieštaravo ir mes iki vakaro prakeliavome ieškodamos geros kavos. Dviejose vietose tokios ir radome.
Po to jau viskas vyko lyg savaime – mišios, atsisveikinimas, kremavimas ir skrydis namo. Išskridome į Lietuvą visu taboru: mes trys – aš, Metalistė, Mizantropas, Greta su trimis vaikais, Romanas su žmona ir jos giminaite.
Visi nutarėme, kad dabar bus geriausia laiką praleisti sodyboje, juolab kad mažyliai paaugę ir jiems Joninių laužai turėtų būti labai įdomūs.
Vilniaus oro uoste mus pasitiko susiraukusi dukra ir Ralistas su mikroautobusiuku.
Gerai, kad mūsų buvo daug, todėl dukra negalėjo sugadinti kelionės trimis valandomis bambėjimo.

Lilitė