Pati nepastebėjau, kaip Metalistė tapo mano advokate. Ir, reikia pripažinti, gerai, kad tapo, o tai man vienai būtų tekę dėl visko visiems teisintis.

Pirmiausia ji man pagelbėjo, kai nuvažiavus visam mūsų taborui – anūkams, marčiai, Romanui su žmona ir giminaite, dukrai su Ralistu bei man, Metalistei ir Mizantropui – į išnuomotą sodybą, nusprendžiau paskambinti savo vyrui, kad sėkmingai parskridome ir įsikūrėme.
Vyras vietoj to, kad pasidžiaugtų ir atskubėtų pas mus, pradėjo bambėti:
- Ir ko čia visi sulėkė – ar negalėjo Romanas išnuomoti jiems vilos šiltuose kraštuose...
Aš tik žiobtelėjau ir išraudau iki pat ausų, nes sniaukrėjantį vyro balsą girdėjo (netyčia buvau įjungusi garsiakalbį) ir šalia stovinti marti Greta, ir anūkai, ir žinoma, Metalistė. Pastaroji nepasimetė – griebė telefoną man iš rankos ir piktai įsakė:
- Pirma, tavo anūkams palankesnis yra nuosaikus klimatas, o antra, vežk savo niekingą kūną čionai pakeliui prigriebdamas dovanas vaikučiams ir šaltą alų didučiams!
Ką atsakyti norėjo vyras, taip neišgirdome, nes Metalistė išjungė telefoną pareiškusi, kad kol mums visiems nesibaigs paskutinė atostogų savaitė, draudžiamas bet koks ryšys su pasauliu už sodybos ribų.
Aš jai nors palinksėjau pritardama, tačiau telefoną vis dėlto paslapčia įsijungiau, nes kaip be ryšio...
O be reikalo, nes kai atvažiavo vyras – labai nepatenkintas, bet su dovanomis ir alumi, prasidėjo giminaičių iš mamos pusės skambučiai.
Ir visi buvo nepatenkinti, kad pasielgiau nežmoniškai – parvežiau iš Londono tik urną su mamos pelenais, o ne karstą krikščioniškai palaidoti.
Metalistė, kuri viena akimi sekė Mizantropą, kad per daug alaus neprisigertų, nors šis ir nebuvo alaus mėgėjas, kitos akies nenuleido nuo manęs (net nesuprantu, kaip žvaira netapo). Todėl kai tik aš, pajutusi vibruojant kišenėje telefoną, pabandydavau pasišalinti, kad atsiliepčiau, ji išplėšdavo žodžio vidury telefoną iš man rankų ir kandžiai pasakydavo pašnekovui:
- Kokios pretenzijos? Ach, šitaip... Suprantu, suprantu, jūsų kaime tokios mados. O pas mus kitokios. Be to, ar žinote, kiek kainuoja karsto vežimas du tūkstančius kilometrų... Nežinote? Kai sužinosite, paskambinkite.
Kaskart telefoną Metalistė man grąžindavo priekaištingai žiūrėdama į akis, bet netardama nė žodžio ir jau nebebandydama jo išjungti.
Draugė suprato, kad laukiu sesės skambučio, nes juk vis tiek reikia suderinti likusius mamos laidotuvių reikalus.
Bet vis nesulaukiau, o tuo metu sodybos šeimininkai rūpinosi Joninių laužu ir kitais trumpiausios nakties šventės atributais. Visi atvažiavusieji (buvo dar viena šeima su dviem vaikais) painiojosi jiems po kojomis siūlydami pagalbą.
Tik mano duktė nerodė jokio noro sodyboje pasilikti ir vis pešiojo Ralistą už rankovės zyzdama kuo greičiau grįžti į sostinę, į įprastų barų įprastą prieblandą ir triukšmą.
Galop Ralistas nusileido: baigė kažkokį automototechninį pokalbį su Romanu ir įsisodinęs žmoną į autobusiuką išrūko.
Panašu, kad ne kuo daugiau sodyba buvo sužavėta ir Romano žmona – ji irgi būtų bėgusi namų link neatsigręždama, bet dūsaudama turėjo paklusti savo vyro valiai. Tad, kaip supratau, patylomis skundėsi tik savo giminaitei.
Šiaip viskas buvo gerai. Net Mizantropas išsilaikė beveik blaivas ir net pasisiūlė ištapyti sodybos langines arba gėlėmis (to pageidavo šeimininkė), arba žirgeliais (šeimininko noras).
Viena bėda buvo, kad visi trys anūkai, pajutę laisvę, išsklido į visas puses ir kiekvieną iš jų teko atskirai globoti: traukti iš šieno stirtų, vesti šalin nuo liepto tvenkinyje ar nuo pusiau dekoratyvaus šulinio su svirtimi.
O paskui mūsų taborą šeimininkė nusivedė žemuogiauti į tik jai žinomą pievutę už miškelio.
Marti Greta, ten prisivalgiusi aromatingų uogų, išsidilginusi koja,s atsisėdo šalia manęs ir iš pradžių patenkinta žvelgė į Lenorą, kuri rinko uogas ir jas pylė broliukams į burnytes, o paskui lyg savęs, lyg manęs paklausė:
- Ar gerai elgiamės taip linksmindamiesi, jei močiutė..?
Čia vėl nežinia kaip pajutusi, kad aš atsidūriau keblioje padėtyje, atsirado Metalistė ir pareiškė:
- O ką? Manote, kad močiutei tai nepatiktų?

Lilitė