- Aš štai kokiu reikalu... - pasakė priešais atsisėdęs bosas. - Esu dėkingas, kad prirodei Irutę. Ji tvarkinga, darbšti, o jau kaip gamina...

- Žinau, - pasakiau nurydama seiles, nes vien Irutės vardo paminėjimas mane veikė kaip Pavlovo šunį, - Žinau...
- Tai taip – viskas gerai būtų, jei jos išvaizda būtų nors kiek respektabilesnė, - tęsė bosas. - O tai norėčiau pakviesti pietų kokį verslo partnerį, bet neišeina – išlįs iš virtuvės tokia boba! Tai negi pačiam viską ant stalo nešioti. Tu ją žinai, vadinasi, gali jai paaiškinti kas ir kaip. Na, žodžiu, padėti jai tinkamai apsirengti. Ir susišukuoti...
- Jūs turite omeny – aprengti tarnaitės uniforma: juoda suknele, balta prijuostėle ir balta kokarda plaukuose? - kiek suglumusi pašmaikštavau ir padariau pauzę tikėdamasi, kad bosas pradės juoktis.
Tačiau toli gražu buvo iki juoko – boso vyzdžiai išsiplėtė, o veido išraiška pasidarė tokia... Na, tokia, sakykim, svajinga, lyg jis būtų įsivaizdavęs Irutę su mano pasiūlyta uniforma.
Vyrai yra vyrai, šmėkštelėjo mintis, o nemaloni pauzė užsitęsė.
Nežinau, kaip viskas būtų buvę, jei nebūtų suskambėjęs telefonas – sekretorė ieškojo boso.
Tad jis grįžo į realybę ir pakilo nuo kėdės.
- Tai tu ja pasirūpinsi, - pasakė pakilęs. - Va kortelė, va kodas...
- Kada? - tepaklausiau.
- Šiandien. Laikyk tai specialiąja užduotimi, - pasakė išeidamas, bet tarpduryje atsigręžė ir pridūrė: - Su protu, žinoma.
Kokias dešimt minučių, o gal ir ilgiau sėdėjau nieko nematančiomis akimis prieš kompiuterį svarstydama, kaip čia reikės viską paaiškinti superjautriai Irutei, ir kartu pykdama ant boso, kam painioja mane į savo reikalus.
Galų gale, taip nieko ir nesugalvojusi, išjungiau kompiuterį – įsakymas yra įsakymas.
Kaip ir maniau, boso namuose mane pasitikusi Irutė iškart apsipylė ašaromis.
- Mane atleidžia? - sriūbavo ji. - Aš taip ir maniau, kad kažkas negerai - per pietus jis suvalgė tik keturis cepelinus, o vaisių salotų antros lėkštutes neįveikė... Ir kodėl aš tokia nelaiminga, u-u-ūūū..?
- Ne, ne, nieko panašaus – bosas kaip tik jumis labai patenkintas, kad nori, jog jo svečius sutiktumėte pasipuošusi, - bandžiau ją raminti. - Tai atsiuntė mane, kad kartu nuvažiuotume į parduotuves drabužių...
- U-u-ūūū... - nesiliovė Irutė. - Bet kad negaliu – sprandinė dar neiškepusi, o jau turiu pašauti bulves, troškinti daržoves... U-u-ūūū...
- Nieko tokio – vėliau pašausite. O dabar važiuojam, - raginau ją, nes nuo virtuvėje sklindančių kvapų mano pilvas, skrandis ir net galva pradėjo gurguliuoti.
- Gerai, važiuojam... Tik išjungsiu orkaitę, - nusileido Irutė ir popieriniu rankšluosčiu nusibraukė ašaras.
Tikėjausi specialiąją užduotį atlikti per porą valandų. Bet kur tau – ėjome iš parduotuvės į parduotuvę, nes ką beprisimatuodavo Irutė, buvo kažkaip kreiva, šleiva, veržė, lipo aukštyn. Vienintelis dalykas jai tiko – vadinamosios „balerinos“. Tai ir nupirkau dvi poras – vienas baltas, kitas juodas.
Nuvažiavome į kitą prekybos centrą – niekuo ne geriau...
Čia paskambino Metalistė:
- Kur tu?
- Galima sakyti, kad darbe, - atsiliepiau išvargusiu balsu.
- Tik nereikia man meluoti. Savo akimis matau – tavo mašinytės prie darbo nėra, - nesiliovė Metalistė.
- Aš specialiąją užduotį atlieku prekybos centre. Atvažiuok – pati pamatysi, - pasakiau su viltimi, kad draugė padės išsisukti iš šios keblios situacijos.
- Pamatysiu, - pažadėjo Metalistė ir nesugriešijo – atvažiavo.
O išsiaiškinusi man paskirtą užduotį ėmėsi veiklos: nusivedė mus į tas parduotuves, kuriose aš paprastai nesilankau.
Padavė išvargusiai prakaitu apsipylusiai Irutei kažkokią trikotažinę suknelę ir liepė apsivilkti.
Keista, bet ta suknelė ant Irutės atrodė visai pamanomai ir aš su palengvėjimu atsikvėpiau:
- Reikia dar kokių dviejų tokio modelio.
Vargais negalais pikta pardavėja konsultantė surado dar porą panašių, aš sumokėjau ir mes patraukėme lauk, į gryną orą.
Tačiau pakeliui prisiminiau, kad dar ne viskas – boso prisakyta pasirūpinti ir Irutės plaukais.
- Į kirpyklą? Jokiu būdu! - pasipriešino Irutė. - Neleisiu kirpti!
Aš nuleidau rankas, o Metalistė rėžė atviru tekstu:
- Čia dabar?! Plaukai nušiurę, nubuvę, pelės kailio spalvos, nuolat susegti nei šiaip, nei taip, o ji matai, neleis kirpti! Tik marš į kirpyklą!
Irutė paleido dūdas, o aš vėl bejėgiškai nuleidau rankas. Metalistė pažiūrėjo į mudvi ir numojo ranka – tiek jau to.
Galop apsiraminusios susitarėme, kad užteks nupirkti gero šampūno su kondicionieriumi ir porą dailių segių.
Tad jau buvo gerai įvakaroję, kai Irutę parvežėme į boso namus baigti kepti sprandinės.
Bosas įdėmiai nužvelgė Irutę, gal nors kiek abejodamas, bet pritariančiai palinksėjo galva ir pasiūlė mums likti vakarienės – kepsnio užteks ir dvigubai didesnei kompanijai.
Mudvi sutikome, nes buvome ir alkanos, ir visai nusivariusios nuo kojų. Bosas dar peržvelgė mano paduotus čekius, nustebęs sumurmėjo: „Tik tiek?“
- Padarėme, kas buvo įmanoma, - atsiduso Metalistė. - Bet turėkite omeny, kad ne kiekvienai pelenei lemta virsti princese.
Jos žodžiai buvo pranašiški, nes kai po pusvalandžio Irutė atnešė kepsnį, ji vėl buvo įlindusi į savo beformius marškinėlius ir sužnybusi plaukus klaikia sege.
Visi tik atsidusome ir griebėmės šakučių su peiliais – aromatas buvo nepakartojamas, iš kojų verčiantis. Kol Irutė atnešė salotas, mes jau buvome suriję po pirmąją porciją ir dar nepasisotinę.
O kai atsiprašinėdama, kad nieko nespėjusi, Irutė patiekė šaltą desertą – kažkokį tirpstantį stebuklą su uogomis, mes jau buvome pasiryžę jai skirti visatos gražuolės titulą.
Kitą rytą man paskambino Metalistė:
- Koks ten tavo darbinis paštas? Siunčiu nuotraukas...
Aš nespėjau nė paklausti kokias, bet kai nuotraukas pamačiau, supratau, kodėl išvakarėse Metalistė nepaleido iš rankų telefono. Pasirodo, ji fotografavo, kaip keičiasi Irutė.
Nors nuotraukose mūsų pelenė buvo iš pradžių su viena suknele, paskui su kita, nors buvo apsiavusi naujais bateliais, o paskutinėje fotografijoje jos plaukai jau buvo dailiai susegti, bendras vaizdas vis tiek buvo nekoks. Tai Irutė kažkaip keistai buvo pastačiusi kojas, tai vieną petį pakėlusi, tai kažkaip nenatūraliai įsirėžusi...
Aš jau pati paskambinau Metalistei:
- Supratau – stebuklas neįvyko: pelenė netapo princese.
- Ta-aip, - nutęsė nusivylusi Metalistė, - netapo. Drabužius irgi reikia mokėti dėvėti.
- O mes mokame? - retoriškai paklausiau.
- Tu moki, o savęs iš šalies nematau, - atsakė bičiulė.
- Ir tu moki, - nuraminau ir išjungiau telefoną – reikėjo atlikti vakarykščius darbus, kuriuos paaukojau specialiajai užduočiai.
Beje, specialioji užduotis neliko nepastebėta. Priešpiet į mano kabinetą užbėgo boso sekretorė:
- Kur jūs popiet buvote? O tai sklinda kalbos, kad prekybos centre su kompanija praleidote.
- Ir kas ten mane užmatė, jei buvo darbo laikas? - pasmalsavau.
- Berods ta dručkė iš buhalterijos, - tyliai pasakė sekretorė. - Būkite atsargesnė – nelabai ji jums draugė, nors bičiuliaujatės nuo mokyklos...
- Nuo darželio, - atsakiau supratusi, kad „dručkė“ – tai Žabtukai. - O kas?
- Na, sužinos bosas – bus bėdos, - dar kartą perspėjo sekretorė ir išrūko prie savo amžinai plyšaujančių telefonų.
Tad aš jai ir nespėjau pasakyti, kad darbo metu po parduotuves vaikščiojau vykdydama specialiąją boso užduotį.

Lilitė