Paskambino dukra:
- Aš Šiauliuose. Kur tu?
Iš nuostabos susipainiojo liežuvis:
- Pas močiutę... Tai yra ne – savo naujuose namuose...

- Gerai,tuoj būsiu, - pasakė dukra ir išsijungė.
Aš susinervinau: atvažiavo moralizuoti, kad galutinai išsiskyriau su jos tėvu, dar to betrūko...
Bet ne, dukra nuo slenksčio nepuolė manęs auklėti, kad palikau jos vargšelį tėveliuką vieną ir persikrausčiau į velionės mamos butą – dabar jau savo butą. Ir persikrausčiau palikusi viską, nes pasiėmiau tik savo asmeninius daiktus, abu itališkus šviestuvus ir keletą knygų. Nereikšdama pretenzijų nei į garažą, nei į prabangaus vyro automobilio dalį – pasitenkinusi tik pusę bendro buto kainos.
Taigi, dukra visai ramiai įplasnojo į svetainę, klestelėjo ant sofos ir apsižvalgiusi aplinkui, nors čia po remonto lankėsi ne pirmą kartą, pareiškė:
- Visai stilinga. Nors, manau, tas lofto stilius labiau tinka jauniems.
- O ką tu laikai jaunais? - retoriškai paklausiau. - Ir, beje, tu čia kokiu tikslu?
- Aš? - dukra apsimetė nustebusi. - Aš šiaip – pagalvojau, va, imsiu ir aplankysiu...
- Na, šiaip tu nieko nedarai, - suabejojau. - Bet jei atvažiavai – būk viešnia. Kavos?
- Ne, - papurtė galvą dukra, - Kava nesveika.
- Tai gal žolelių arbatos? - pasidomėjau.
- Gal gal... - nutęsė dukra. - Geriau būtų kakavos.
- O štai to tikrai neturiu, - prisipažinau. - Bet galiu padaryti kapučino su šokoladu.
- Tiek jau to – tiks, - nusileido dukra ir aš nuskubėjau prie Mačetės dovanotos kavavirės.
Keista, bet dukra mane atsivijo ir pagal seną savo paprotį pabandė užsikarti ant palangės. Nepavyko – čia palangės buvo siauresnės, tikrai ne pagal dukros sėdimosios gabaritus.
Ir man akys atsivėrė – tai juk ji laukiasi. Galų gale... Bet nutylėjau – tegul pasisako pati.
Kai po poros padaviau kapučino ant aukštos kėdės įsitaisiusiai dukrai, ji tik sriūbtelėjo ir puodelį padėjo ant palangės.
- Neskanu? - pasidomėjau. - Šokolado per mažai?
- Ne, gerai, - atsakė ji. - Geriau sakyk, kaip gyveni ar nenuobodžiauji viena.
- Ko man nuobodžiauti? Ir viena aš jau seniai – nuo tada, kai tu paskui brolį išvykai studijuoti, - pasakiau. - Tai kas, kad viename bute su tavo tėvu gyvenome, pati žinai – su juo bet koks pokalbis pykčiu baigdavosi, o ir pagalbos jokios nė nesitikėdavau.
- Bet tiek metų kartu išgyvenote, mus užauginote ir dabar – bac! ėmėte ir išsiskyrėte, - kažkaip visai nepiktai, neagresyviai pasakė dukra ir siektelėjo puodelio. - Aš visada, tai yra, ilgai, maniau, kad jūs esate ideali šeima.
- O kada pradėjai kitaip manyti? - pasmalsavau.
- Kai išvažiavau – iš šalies geriau matyti, - atsakė dukra nurijusi dar gurkšnelį kapučino. - Ir aš protingesnė tapau, pradėjau suprasti, kad gyvenimas nėra toks gražus, kaip norėčiau...
- Ir kuo jis tau negražus? - išpūčiau akis.
- Na, pavyzdžiui, kad gyvenimas yra tik darbas-namai, darbas-namai... Kad nelieka laiko šventėms, susitikimams su draugais... - vardijo dukra tyrinėdama savo manikiūrą. - Maniau, kad jau kai suaugsiu, tai gyvensiu kitaip nei visi: kiekviena diena bus nuostabi, vis kitokia šventė.
- Ir ką? Nusivylei, kad tavo gyvenimas toks pat, kaip visų? - paklausiau.
- Žinoma, kad nusivyliau, - patvirtino dukra ropšdamasi nuo kėdės. - Geriau einame į svetainę ant sofos – nusisėdėjau.
- Gal blogai jautiesi? - tuo klausimu paraginau dukrą išsikalbėti, bet ji neskubėjo – pusiaugula išsitiesė ant sofos ir nuobodžiaujančiu žvilgsniu apžvelgė kambarį.
- Rodos, čia anksčiau kabėjo močiutės giminės genealoginis medis. Kur jis dabar? - galop dukra prabilo.
- Atidaviau į mokyklos muziejų, - atsakiau. - Ir kitus jos daiktus, kurių tavo teta nepasiėmė, išdalijau. O kas?
- Šiaip paklausiau, - tingiai atsiliepė dukra ant sofutės keldama kojas. - Aš čia kiek pasnausiu. Gerai?
Trūktelėjau pečiais ir nuėjau į miegamąjį atnešti pledo.
Po poros valandų prabudusi dukra atsistojo man už nugaros ir įdėmiai pradėjo sekti vaizdą monitoriuje.
- Valgysi? - paklausiau susierzinusi, nes niekas manęs taip nepykdo, kaip žmogus, stovintis už nugaros ir stebintis mano veiksmus.
- Ne-a, jau ir taip svorio priaugau, - atsiliepė dukra. - O tu, žiūriu, į namus darbą nešiesi.
- Nešuosi, ir kas? - pasakiau jau visai atžagariai ir buvau bepakylanti nuo kompiuterio, kaip staiga pajutau, kad dukra mane stipriai apkabina su visa kėdės atkalte...
Ir taip gera pasidarė, kad net ašaros ištryško.
- Tu čia ką? - paklausiau visai išskydusi ir visai nenorinti išsivaduoti iš stipraus dukros glėbio. - Kas tau atsitiko?
- Galima sakyti, kad atsitiko – laukiuosi jau tris mėnesius, - sušnibždėjo dukra man į ausį ir dar smarkiau apglėbė.
- Tai gerai, - pasakiau. - Tai labai gerai.
- Nežinau, ar gerai... nežinau, ar labai... Juk tuo mano gyvenimas baigiasi – būsiu tokia, kaip Agnė (tu juk prisimeni tą mano klasiokę, kuri po abitūros egzaminų ištekėjo): po gimdymo pilvas išvirtęs iš džinsų, pati tokia sumamėjusi – visos kalbos tik apie vaiką, lyg nieko daugiau pasaulyje nebūtų, - toliau šnibždėjo dukra man į ausį šniurkščiodama. - Juk jau viskas, daugiau juk nieko nebus...
- Kodėl nebus? Bus daug gražių dalykų – tiesa, kitokių nei iki šiol, - bandžiau pakelti dukrai ūpą, tačiau ji, panašu, manęs negirdėjo ir toliau pasakojo ko netenkanti.
Girdi, ji dabar turinti tam tikrą padėtį – ir gana aukštą – visuomenėje, turinti tiek dailių drabužėlių, į kuriuos jau dabar nebegalinti įlįsti, ir žlungantys jos planai įkurti nekilnojamojo turto bendrovę...
Čia aš jau nebeištvėriau – drastiškai išsivadavusi iš dukros glėbio, juolab kad užtirpo nugara ir mane užkabino žodžiai apie planus kurti įmonę, sušukau:
- Ką?! Kokią dar įmonę?
Dukra atšoko ir taip pat garsiai bei piktai atšovė:
- Tu – kaip mano vyras: kokią įmonę?.. kokią įmonę?.. O tokią – prekiaujančia nekilnojamuoju turtu! Manai, nesugebėsiu? Sugebėsiu ir dar kaip sugebėsiu!
- Sugebėsi, - atsikvošėjau ir jau tyliau pareiškiau, - tikrai sugebėsi – tu juk tokia talentinga. Vaikelį pagimdysi ir viską padarysi, įsteigsi, sukursi...
- Tik nereikia manęs guosti ir taip memlenti: „sugebėsi... talentinga...“, - pasakė dukra jau ramiau ir basa nušlepseno į virtuvę. Matyt, ne tik drabužėliai, bet ir bateliai darėsi per maži.
Aš nusekiau iš paskos.
Dukra išgėrė vieną stiklinę vandens, antrą, piktai pažvelgė į mane ir... apsipylė ašaromis:
- Ar tai normalu, kad visi ir viskas mane nervina?
- Labai normalu. Pats tas, - pasakiau ir vėl paklausiau: - Gal nori valgyti?
- Gerai jau, gerai... - atsiliepė dukra ir vėl nesėkmingai pabandė užsikarti ant palangės. - Iškepk blynelių su uogiene ir su spirgučiais.
- Su spirgučiais ir uogiene?.. - perklausiau, bet į svetainę grįžtanti dukra nebeatsakė.
Tad blynelius vis dėlto iškepiau ir su tuo, ir su tuo, o paskui pašiurpusi sekiau, kai jų kalnas su visais priedais atsidūrė dukros skrandyje.
Dėl tų blynelių naktį dukra ne kartą kėlėsi, virtuvėje gėrė vandenį iš čiaupo, nuleidinėjo vandenį tualete, atidarinėjo ir vėl uždarinėjo langą.
Pusryčių ji nenorėjo. Nenorėjo ir arbatos, ir net vandens. Bet šiaip jautėsi neblogai – girdėjau, kaip kalbėjosi telefonu su vyru ir žadėjo po pustrečios valandos grįžti į Vilnių.
Jei ne šiek tiek patinęs veidas, dukra atrodė ir elgėsi kaip anksčiau.
Prieš atsisveikindama ji dalykiškai manęs paklausė:
- Kur tas angelo paveikslas iš anų namų? Jei neketini kabinti, tai atiduok man – kaip tik toks tiks prieškambariui.

Lilitė