Porą valandų pasivaikščiojusios po Klaipėdos batų parduotuves su Metaliste nusprendėme spjauti į normalių aulinukų paieškas, kurios ne tik kad nepraskaidrino mudviem nuotaikos, bet dar daugiau ją sugadino, ir išgerti po puodelį arbatos.
Pirmoji mūsų kelyje pasitaikiusi kavinukė neįtiko – nejauki, antroji irgi nepatiko, tad nuėjome į gan solidų restoraną.

Aplenkusios gan triukšmingą kompaniją įsitaisėme tolimiausiame kampe ir įkišome nosis į meniu.
Metalistė kažką paniurnėjo po nosimi, švystelėjo valgiaraštį ant staliuko ir pareiškė:
- Pavalgome. Tikėkimės, kad patiekalai čia atitinka kainas.
Dėl atitikimo aš abejojau, bet nenorėjau ginčytis, tad ir nutylėjau.
O kai jau pradėjome gurkšnoti dantis geliantį mineralinį, aš pabandžiau kaip nors prakalbinti užsiraukusią Metalistę:
- Žinai, o gal tų batų mums visai ir nereikia – juk turime ir pernai pirktų, ir užpernai, ir užužpernai... Negi košę iš jų virsime?
- Na, na, - suurzgė Metalistė, - nieko mums nebereikia – tik įkapių.
Aš kiek pašiurpau, bet apsimečiau neišgirdusi:
- Manau, gal ir galėtume tuos su kniedėmis nusipirkti: aš – rudus, tu – juodus. Žinoma, vargu ar daugiau nei porą kartų juos per sezoną apsiautume, bet pagalvok, kaip jie tiktų prie tavo auskarų ir prie mano naujos rankinės.
- Gal tu tyčiojies? - dar labiau supyko Metalistė. - Aš tau kokia baikerė ar kas?
- Ką tu, ką tu! Bet man atrodo, kad baikeriškas stilius toks... toks... - pabandžiau apibūdinti, bet nesuradusi tinkamo žodžio užsičiaupiau pati.
- Toks kvailai piemeniškas, norėjai pasakyti? - pasakė Metalistė ir, pamačiusi mano ištįsusį veidą, jau daug geranoriškiau paliepė: - Valgyk, kol kepsnys neataušo.
Ir aš pradėjau valgyti, bet atbulais dantimis, nors jautiena buvo minkštutė, sultinga su krauju – tokia, kokia ir turi būti. Metalistė irgi kramtė nenoromis – ne maistas jai buvo galvoje.
Juk ji sumanė mane pasikviesti vykti į Klaipėdą į batų paieškas tik pro forma, o iš tiesų tai norėjo aplankyti seniai matytą sūnų ir anūką.
Tas apsilankymas iškart ir nenusisekė: sūnaus nuomojame bute niekas neatidarė durų, nors spaudėme ir spaudėme skambutį. Kai išsiruošėme išeiti, prasivėrė kaimynų durys ir laiptų aikštelę išslinko pusamžė moteriškė smalsumu degančiomis akimis.
- Be reikalo jūs čia apie duris braižotės – toji su vaiku jau kada išlėkė ir grįš tik į naktį, - saldžiu žemu balsu pragydo kaimynė. - O kas jūs kas tokios būsite?
- Na, aš „tajai“ - kaip ir anyta, o čia mano draugė, - nenoriai pasakė Metalistė. - Nežinote, kur išėjo?
- Ach taip, anyta, - smalsioji moteriškė pasakė mus užblokuodama nuo laiptų. - O jau pagalvojau, kad jūs gal iš vaiko teisių: toji – visiška padraika, rėksnė, skandalistė. Visas namas tai žino. Žino, kad kad jūsų vaikas geras, tylus, o toji... Žodžiu, žodžių trūksta, kokia toji. Kaimynė sakė, kad kai tik pasibaigs sutartis, išmes ją lauk. Nors vaiko ir gaila, ir vyro...
- Gerai jau, gerai... - pabandė ją nutildyti Metalistė. - Sakykite geriau, kur ji vaiką vedasi – noriu anūkėlį pamatyti.
- Kas žino, kur valkiojasi: pasiima vaiką ir išeina, - atsiduso kaimynė. - Net baisu pagalvoti: vaikelis per dieną gal ir nevalgęs, gal ir pietų nemiegojęs. Ir nėra kam čia tvarkos padaryti – sūnus jūsų, toks inteligentiškas žmogus, jai žodžio nedrįsta pasakyti, o kai pabando – jį tuoj išmeta už durų kaip benamį kačiuką...
Metalistė sugriežė dantimis ir grėsmingai pradėjo artintis prie kaimynės, kad ta vos atatupsta nenusirito laiptais:
- O dabar jis iš namų išmestas?!.
- Akurat – prieš kokią savaitę čia toks skandalas buvo, toks spiegimas, toks vaiko klykimas... - suvapėjo jau išsigandusi kaimynė ir su pavydėtinu vikrumu stryktelėjo prie savo durų. - Jau eisiu, dar tiek darbų.
Aš paėmiau visą iš įsiūčio virpančią Metalistę už rankos ir kiek leido perdžiūvusi burna mandagiau atsisveikinau.
Išėjusios iš laiptinės be žodžio apžvelgėme vaikų žaidimų aikštelę, perėjome skverą tikėdamosi „tąją“ su vaiku pamatyti bevaikštinėjančią. Nepamatėme.
Tad sėdusi prie Metalistės automobilio vairo, o ją pasisodinusi ant galinės sėdynės vargais negalais suieškojau leidyklą, kurioje dizaineriu dirba mano vargšės draugės sūnus.
Kaip tyčia jo neradome, todėl teko valandą palaukti. Geriau būtų netekę: šnekios Dizaineriuko kolegės, sužinojusios, kas mes tokios, tiek pripasakojo apie jį, kad už galvos susiimk.
Pasirodo, sugyventinė ne tik išvaro Metalistės sūnų kada panorėjusi iš jo nuomojamo buto, bet ir išvariusi dar šantažuoja. Ateina su vaiku glėbyje ir reikalauja pinigų – tuoj pat ir grynais. O jei išgirsta, kad čia atlyginimai mokami ne kasdien, o kartą per mėnesį, grasina vaiką vaikų namuose palikti...
Mudvi tiek prisiklausėme, kad pasirodė Dizaineriukas, buvome beveik pasiruošusios jį su vaiku kartu išsivežti namo – į Šiaulius.
Tačiau nors ir suvargęs (tai matėsi iš tamsių paakių) Dizaineriukas mudviem pradėjo tvirtinti, kad viskas jam ir jo šeimai gerai, kad nėra jokių problemų ir apskritai jis turintis daug darbo, tad jei mes neskubančios, tai jis vakare mus kviečiantis į svečius – girdi, ir žmona, ir mažylis labai apsidžiaugs.
Tai išgirdusi Metalistė vargais negalais pravėrė kietai suspaustas lūpas:
- Na, jei viskas gerai, tai ko čia man painiotis.
Ir ji išdidžiai išėjo, o aš paskui ją. Lauke pabandžiau ją nuraminti:
- Matai, jis sako, kad viskas gerai. Gal taip ir yra. O paskalos, pati žinai, yra tik paskalos.
Metalistė pažvelgė į mane baltomis akimis ir nieko neatsakiusi įsiropštė ant galinės sėdynės.
Tik po kurio laiko iš už nugaros išgirdau ją ištariant:
- Cha, įprato jis viską fotošopu gražinti, tai jau ir nebejaučia, kad fotošopina ir savo gyvenimą. Nors koks tai gyvenimas...
Nuo tų žodžių aš tik susigūžiau ir net regis mintyse sukalbėjau trumpą maldelę – taip nenorėjau, kad draugė pradėtų kalbą apie savo amžinatilsį anytą – neregėto gerumo ir darbštumo moterį, tikrą šventąją kankinę, į kuria viskuo atsigimė anūkas Dizaineriukas.
Bet Metalistė tos kalbos, ačiū Dievui, taip ir nepradėjo - matyt, neužteko jėgų.
Šiek tiek ji atsigavo, kai po pusvalandžio beprasmio važinėjimo gatvėmis mano akys užkliuvo už užrašo „Batas“.
- Užeiname? - paklausiau. - Juk lyg ir apsipirkti čia važiavome...
- Gerai jau, - atsiliepė Metalistė. - Kosmetinę paduok – noriu šiek tiek pasitvarkyti.
Deja, su batais mums nepasisekė – ar mūsų skoniai jau pasidarė senamadiški, ar batsiuviai aptingo siūti elegantiškus aulinukus, bet taip nieko gera mudvi ir neradome, net pasimatuoti kokių noras nekilo.
Tad po dviejų-trijų valandų parduotuvių šukavimo mudvi ir atsidūrėme restorane. Ir gal būtume po to visai be nuotaikos grįžusios namo, jei ne keistas įvykis.
Kai mudvi nudūrusios akis į lėkštes be jokio entuziazmo kramsnojome savo kepsnius, visai netikėtai išgirdome skardų vyrišką balsą:
- Sveikos! O kur trečiasis muškietininkas?
Akimirksniu abi pasisukome ir pamatėme prie mūsų staliuko stovintį tokį šiek tiek išgėrusį, šiek išsidraikiusį nebe jauną vyrą.
- Ką tokį? - griežtai paklausė Metalistė, jau vien tonu parodydama, kad vyriškio kompanija čia nepageidautina.
- Kaip „ką tokį“? Mindaškiną, - pasakė vyras ir nuo gretimo staliuko prisitraukęs kėdę atsisėdo prie mūsų.
- Turite omeny – Mizantropą, tai yra, Mindaugą? - perklausiau aš, nors tikslintis to ir nereikėjo – vyriškis, akivaizdu, buvo iš meninių sferų.
- Cha, cha, cha... - nusijuokė vyras. - Tai jį vadinate Mizantropu. Čia tai geras! Tai ką jis veikia?
Gal todėl, kad vyriškis buvo toks atlapaširdis, toks paprastas, mes visi trys visai maloniai išsiplepėjome: mudvi papasakojome, kuo dabar užsiėmęs Mizantropas, vyriškis – kad sėkmingai surengęs parodą Vokietijoje ir dabar su bičiuliais tai švenčiantis.
Ir taip visai maloniai leidžiant mums trims laiką ėmė ir atplasnojo prie mūsų viena jauna (labai jauna) gerokai išsidraikiusi, gerokai išgėrusi būtybė. Atplasnojo, įsirėmė į šonus ir piktai mus užsipuolė:
- Ei jūs! Jūs manot, kad jei mokat gerai nusifotošopint, tai galit svetimus vyrus vilioti?!
Čia aš neištvėriau ir užsikvatojau – du kartus per dieną išgirsti apie fotošopą buvo juokinga. Pradėjo juoktis ir Metalistė, o menininkas, kurio vardo taip ir nesužinojome, sutrikusią jaunąją būtybę nusivedė atgal prie linksmosios kompanijos.

Lilitė