Galima tik spėlioti, kuri nuomonė, išsakyta internetinėje erdvėje (2014 metų vasario mėnesį), priklauso pedagogui / lietuvių kalbos mokytojui:
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Doc. dr. Irena RAMANECKIENĖ

Lietuvių kalbos mokytojų pozicija
* Daugiau nei pusė potemių net nevertos kritikuoti. Žmonės, kurie jas kūrė, kaži, ar turi supratimą apie tai, ko mes mokom? Ar yra matę iš arti šiandieninius jaunuolius? Ne licėjaus ir ne KTU. O paprastos normalios mokyklos jaunuolius... Kai pirmą kartą skaičiau „Gyvulių ūkį“, gyvenau sovietmety. Atrodė, blogiau būt negali. Deja, tik dabar gyvenama tikrajame „Gyvulių ūkyje“. Tada buvo „ūkelis“.
* Nelengva moksleiviui pasiruošti kalbėti prieš auditoriją, kad ir kokio ji dydžio. Nusiteikimas ir psichologinis pasirengimas gali nulemti tikriausiai daugiau nei pati kalba, nes dažnai, kai žmonės susijaudina, jie nustoja mąstyti ir tada „gaunasi“ niekas arba dažnai ir nieko „nesigauna“.
* Juk tam spektakliui repetuojam 2 mėnesius, praverstų žiūrovai... per pamoką atsakinėtų 1–2 mokiniai. Per tokį laiką mūsų mokyklos mokytojas-režisierius pjesę konkursui pastato, laurus laimi... Potemės tragiškos. Pirmiausia jos nelygiavertės.
* O ar jūs matėte, kad šiemet egzamino vertinimo kartelė dar labiau pakelta. Ir dar prierašas: „Atsižvelgiant į visuomenės lūkesčius, vertinimas kasmet bus vis griežtinamas.“ Kokius lūkesčius? Atsipeikėkit. Vaikai savo pavardės be klaidų parašyti jau nebemoka, nes... nemato reikalo... Tokie laikai? Ne! Tik sėdintys „sakralioje ministerijos erdvėje“ tiek nugyveno lietuvių kalbos mokymo programas, kad greitai angliškai mokėsime tikrai geriau negu lietuviškai.
* O gal nulis taškų užduoties rengėjams? Norisi šaukti: „Už ką jūs taip žeminate lietuvių kalbos mokomąjį dalyką ir lituanistą mokytoją? Už ką?“
* Paskelbtos potemės vėl apnuogino vaikiškai paprastą tiesą – kažkas nemoka formuluoti stilingų ir logiškų sakinių, bet tai daro. Potemės - lyg gėdos dėmė. Kasmet tas pat. Lyg argumentas paprastai tiesai, kaip toj dainoj: „Mažas esi ir suprasti nieko negali.“
* Įskaitos visai nereikia. Gal geriau mokytume to, kas reikalinga per egzaminą. Arba iš paskutiniųjų ugdytume gerą skaitytoją, dorą žmogų.
* Mes, lituanistai, vis svajojame, kad atsirastų protingai mąstančių ir įskaitą integruotų į egzaminą, t. y. suformuluotų įskaitos temas pagal literatūros kursą ar egzaminui naudingus kultūrinius kontekstus, kad mokinys galėtų ruošdamasis kalbėjimo temai drauge rengtis ir samprotavimo arba literatūros rašiniui. Tada atsirastų konkreti motyvacija. Tada įskaita nebūtų kaip tas šašas ant pasturgalio – nusiplėšti negali, nes kraujuoja, prisėst negali, nes skauda, gydyti neverta, nes šašas, jeigu jau išdygo, turi visas brendimo stadijas patirti ir pats savaime nunykti.

Papildoma straipsnio potemė
Skaitydama kalbėjimo įskaitos potemes, atkreipiau dėmesį ir į tokius klausimus: „Kaip Cicerono moralinių reikalavimų oratoriui laikomasi šiandien? Savo požiūrį pagrįskite pavyzdžiais; Kokia šiuo metu diskusijų kokybė viešojoje Lietuvos erdvėje argumentavimo aspektu? Savo požiūrį pagrįskite pavyzdžiais.“
Dėmesį sustiprino ir internauto nuomonė: „Matyt, viešas kalbėjimas vis dėlto yra sunkiausias dalykas mažai patyrusiam žmogui. Sveikintinas siekis išmokyti Lietuvos moksleivius kalbėti prieš auditoriją, nes tokia praktika ir žinios žmogui šiais laikais labai reikalingos, kad turėtų oratorinių gebėjimų.“
Citatose netiesiogiai minimi retorikos dalykai, bet ši mokslo šaka nedėstoma mokykloje. Net Dievulio apdovanotieji tokiu talentu turi gauti tos srities žinių ir įgyti bent minimumą praktinių įgūdžių. Tiesa, Programoje nesidrovima rašyti: „Kad sėkmingai išlaikytų įskaitą, moksleivis turėtų „žinoti efektyvios sakytinės kalbos principus ir juos taikyti; suvokti klausymo funkcijas, žinoti efektyvias klausymosi taisykles ir gebėti jas taikyti.“
Negebėdama suvesti mokymo programos ir įskaitos reikalavimo galų, internete peržiūrėjau vieno „Viešojo kalbėjimo klubo“, dirbančio pagal tarptautinio Retorikos ir oratoriaus meistriškumo universiteto licenciją, kursų turinį. Kursų tikslai: išmokyti dalyvius užtikrintai charizmatiškai kalbėti prieš auditoriją bei efektyviai komunikuoti...; įprasti nugalėti baimę kalbant prieš auditoriją, įgusti valdyti auditorijos dėmesį...
Čia pat vardijami pagrindiniai viešosios kalbos parametrai, būtent, žodinė improvizacija, oratoriaus stovėjimas, jaudulio ir viešojo kalbėjimo baimės valdymo technikos, balso treniruotė, prisiderinimas prie klausytojų, akių kontaktas, emocijos, intonacijos ir t. t. Dar nagrinėjamos pagrindinės įtikinančios kalbos sudarymo taisyklės, mokoma praktiškai taikyti įtikinančios kalbos technikas, logiškai prezentacijai rengti mokoma efektyvių, įtaigių informacijos pateikimo metodų. Vadinasi, viešojo kalbėjimo įskaitos įteisinimas, Programos reikalavimai mokinių kalbėjimui aiškiai prasilenkia su sąžine – verčiama atsiskaityti už tai, ko nebuvo mokytasi.

Pomėgis kvailinti mokytoją
Šiam straipsnio poskyriui medžiaga pirmiausia imta iš 2010 metų vasario 12 ir 19 dienų „Dialogo“ (anuomet iš esmės buvo pakeista kalbėjimo įskaita). Cituojami du Lietuvoje visiems gerai žinomi lituanistai – mokytoja ekspertė, LKLM sąjungos valdybos narė Regina Dilienė ir Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos mokytojas ekspertas Stepas Eitminavičius:
* Šiuo metu man atrodo, kad įskaitos visai nereikia. Kad nekenktume mokslo prestižui, kad nesudarytume nereikalingų papildomų problemų, kuriomis rūpinimasis nėra ėjimas ugdymo kokybės link.
* Juk iki šiol kalbos įskaita tikrino mokinių kalbėjimą, t. y. mokėjimą naudotis kalba kaip instrumentu. Naujuose dokumentuose atsiradę pakeitimai byloja, kad kalbėjimą keičia kažkokia kita veikla...
* Kas dabar pasikeičia? Kurį laiką turėsime abiturientus rengti įskaitai vis pasižiūrėdami, kaip jie suvokia potemės turinį, kaip mokosi pagrįsti teiginius. Konsultuosime ir dėl kalbėjimo formos. Be mūsų įsikišimo dažnas mokinys neišsisuks. Jei nenorėsime padėti, elgsimės neetiškai, bus konfliktų. Užims daug laiko.
* Kalbėjimo turinys gali būti paruoštas ne mokinio, o kokio nors pagalbininko – mokytojo, korepetitoriaus – ar pirktas internetu, o mokinys per du mėnesius išmoks savo kalbą suvaidinti.
* Į juokingą reikalavimą po dviejų ruošimosi mėnesių dar 15 min. „ruoštis“ prieš įskaitą atskiroje patalpoje nekreipėme dėmesio – nelogiška, bet tegu. Nerimą kėlė mokinio atsakinėjimo laikas...
* Niekas nenori taisyti dokumentais virtusių kažkieno fantazijų...
* Negaliu atmesti vienintelio rimto argumento: mokinys turi ne tik rašyti, bet ir kalbėti. Man regis, jei mes patys dalį pažymių parašytume už kalbėjimą, to ir užtektų. Tarkim, mokiniai žino, jog 15 proc. balų – už pasakojimą; išlaikytume kalbos mokymo pusiausvyrą. Kalbos kultūros, kirčiavimo, gebėjimo pristatyti projektus, knygas mokome ne įskaitai – vadinasi, nenusižengtume ugdymo turiniui ir be kalbėjimo įskaitos.
* Lietuvos mokytojai apskritai negirdimi, neminimi, nepastebimi, tiesiog ignoruojami, nes švietimo sistemoje niekas nesikeičia. Nes pas mus nėra atsakingų valdininkų, o anonimiškumas – vienas iš procesų, atveriančių kelius į blogį.
* Mokytojas pagal švietimo valdininkų scenarijų turi būti klusnus lyg avelė, bailus lyg kiškis, darbštus kaip Sizifas, o ministerijos šulas visada bus pasipūtęs kaip povas, visažinis kaip dievas, galingas kaip Perkūnas, nesutramdomas ir nesulaikomas kaip taifūnas, visa griaunantis kaip cunamis. Juk švietimo sistemos dievai neklystantys. Klysta tik kvaili mokytojai – nemokantys skaityti dokumentų, prašantys kažkokių išaiškinimų, net pavyzdžių, amžinai viskuo nepatenkinti.
Dar keli R. Dilienės pamąstymai įskaitos tema, išsakyti 2013 metų vasario–kovo mėnesiais:
* Dar 2011 m. aptardama naująjį lietuvių kalbos įskaitos projektą ironiškai klausiau, ar ne ateiviai kūrė, kad nežino nei LR įstatymų, nei realios švietimo situacijos.
* Šįmet, jau įsigaliojus įskaitos vykdymo tvarkai ir paskelbus potemius, mokytojų ironija įskaitos atžvilgiu turėtų peraugti į „pakaruoklišką humorą“.
* Šių metų lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą bei įskaitą lydi ne vienas teisinis skandalas, – atrodo, kad visa švietimo sistema tapo pati sau pavaldi ir nepaklūstanti jokiems iki šiol buvusiems įstatymams ir teisiniam reguliavimui. Ypač beteisiai ir išnaudojami pasijuto mokytojai lituanistai. „Kas ir kada lituanistus ir jų darbo reglamentavimą paskelbė už įstatymo ribų?“
Ilgokai sukau galvą, kuris žodis – aktualija, ultimatumas, absurdas, nonsensas, kuriozas – geriausiai tiktų lietuvių kalbos ir literatūros viešojo kalbėjimo įskaitos esmei apibūdinti. Atsakymo taip ir nesukūriau. Manau, kad jūs patys tai padarysite geriau už mane.