Mokykla – stresų lopšys, nes mokytojai kasdien jaučia didžiulę psichologinę įtampą. Tiesa, viso pasaulio mokytojai savo darbe kasdien susiduria su ne vienu emociniu stresoriumi, bet Lietuvos pedagogų psichologinę būklę ypač destabilizuoja žemas jų statusas dėl sistemos požiūrio į mokytoją ne kaip iškilią ir savarankišką asmenybę, gebančią tinkamai ugdyti būsimą šalies pilietį, bet kaip į pono nuosavybėje esantį beteisį žmogų, kuris atitinka graikų kalbos žodžio paidagogos etimologinę reikšmę – „ vergas, lydintis vaikus į mokyklą“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Doc. dr. Irena RAMANECKIENĖ
Papildomas vargas, neįžvelgiant esmės ir prasmės
Juk šiandien mūsų mokytojai, be savo tiesioginių pareigų, atlieka psichologų, socialinių darbuotojų, auklių, ekskursijų organizatorių ir vadovų, kartais tėvų, o jei mokykloje nėra seselės – tai dar ir jos priedermes. Kaip teigia vienos Šiaulių miesto mokyklos direktorius, testų tikrinimas / taisymas, protokolavimas, komentavimas, informacijos suvedimas į duomenų bazes bei jos perdavimas NEC darbuotojams reikalauja nemažai papildomo, visuomeniniais pagrindais atliekamo darbo, lydimo įtampos, kad tik kur neapsirikus, nes nuo rezultatų priklauso mokyklos reitingas.
Be to, neaišku, kas tikrinama standartizuotais testais, jau nekalbant apie jų paskirtį / tikslą. Skaitytojui ši mano / mokytojų abejonė gali pasirodyti labai naivi: juk aiškiai parašyta – ugdymo pasiekimai. Bet taip pat aiškūs ir pasakymai: testai istorijos žinioms, pasaulio pažinimo žinioms ar socialinių mokslų žinioms vertinti. Ugdymo pasiekimai ir žinios – tai ne tas pat. „Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosiose programose“ (Patvirtintos ŠMM ministro 2008 m.) konstatuojama, jog rengiant ir įgyvendinant Bendrąsias programas buvo laikytasi tam tikrų ugdymo turinio atnaujinimo krypčių, kurių viena – „orientuoti ugdymo turinį į bendrųjų kompetencijų ir esminių dalykinių kompetencijų ugdymą, ypatingą dėmesį kreipiant mokymuisi mokytis“. Taigi, svarbiausia – kompetencija, bet ji neminima šalia žodžių „standartizuoti testai“. Minėtose Bendrosiose programose deklaruojama, kad „mokinių pasiekimai aprašomi kaip trijų neatsiejamų nuolat plėtojamos kompetencijos sudedamųjų dalių – nuostatų, gebėjimų, žinių ir supratimo – visuma“, tuo siekiant parodyti, kad „mokymui nepakanka žinoti faktus, taisykles, apibrėžimus“, kad moksleivis tam tikros srities žinias turi „gebėti pritaikyti naujose situacijose, rodyti išmanymą ir atitinkančiomis nuostatomis grįstą elgesį ir veiklą, t. y. kompetenciją“. Nesuvokiu, kokiais įrankiais matuojamos nuostatos ir supratimas. Galbūt šito nežino ir švietimo sistemos kūrėjai–modernistai? Jei tokių dalykų neįmanoma išmatuoti ir įvertinti, tad ir tikrinamos ne kompetencijos, į kurias mokytojų darbą orientuoja Bendroji programa, o tradicinis, dar prieškarinėje Lietuvoje puoselėtas moksleivio gebėjimas išspręsti uždavinį, parašyti rašinį ar atlikti kitą praktišką užduotį.
Belieka tik pasišaipyti iš savo triūso
Šiaulių miesto ketvirtokų mokytojos, žodžiais apsakydamos savo darbo esmę, net perpasakojo epizodą iš F. McCourto knygos „Tamsta mokytojas“: „Kiekvienoje klasėje yra nepatenkintasis, klounas, grožio karalienė, stipruolis, intelektualas, mamos lepūnėlis, kritikas, keistuolis, svajoklis, kuris sėdi gale ir nieko nereginčiomis akimis spokso į lentą, šventasis, kuris visuose įžvelgia ką nors gera...“ Šiaulietės mano, kad F. McCiurtas dar ne visus mokinių tipus išvardijo. Bet pakanka ir tiek. Mokytojas kas pamoką privalo diferencijuoti ir individualizuoti jiems ugdymo procesą, sukurti planus ir siekti ugdymo kokybės. Jis turi neklysdamas pasiūlyti tam mokiniui tinkamus mokymosi būdus, o šis pats išsirenka geriausią iš visų. Ir dar pasakos sekėja pasiteiravo: „Kažin ar su tokia užduotimi susitvarkytų reliatyvumo teorijos tėvas A. Einšteinas?“
Kolegė, reikšmingai papurčiusi galvą, paporino modifikuotą pasakėlę apie auksinę žuvelę: „Pagavo kartą mokytojas auksinę žuvelę. Žuvelė buvo apsiskaičiusi, turinti aukštą kvalifikacinę kategoriją. Ji ir sako mokytojui: „Klausyk, įvykdysiu tavo norą, tik paleisk.“ „Pastatyk man tiltą iš Europos į Jungtines Valstijas, kad galėčiau ten su savo mokiniais nukakti ir pasižiūrėti, kas ten mokyklose dedasi“, – užsiprašė šis. Žuvelė ėmė gudriai išsisukinėti kalbėdama apie išteklių stoką, vandenų platybes ir paprašė pasakyti antrąjį norą, jai būsią lengviau apsispręsti. Mokytojas nė kiek negaišuodamas ištarė: „Padėk man suprasti švietimo reformą, visokius auditus, savianalizes ir Švietimo ir mokslo ministerijos paskirtį.“ Žuvelė ilgai mintijo, dūmojo, rymojo, aikčiojo, dūsavo... Ir ryžtingai ištarė: „Gerai, jau gerai, statysiu tiltą.“
Atrodo, kad tik po 2012 m. vykdytų testų padarytos pritrenkiančios išvados: „Labai rimtas trikdis sklandžiam mokyklos darbui yra tai, kad net ketvirtadalis ar trečdalis vaikų patiria kokį nors mokymosi sunkumą“; „Standartizuoti testai rodo kokybinį ugdymo lygį. Jie atskleidė, kad ir vaikai skirtingi, ir problemos kitokios.“ (Dialogas, 2013 12 05). Mokytojams šis „mokslinis atradimas“ iš praktinės patirties be jokių tyrimų standartizuotais testais seniai buvo žinomas.
Nepažįstu nė vieno pedagogo ir net nežinau, ar kuris nors pradinių klasių mokytojas turi / turėjo etatinį padėjėją darbui diferencijuoti ar individualizuoti pagal mokinių poreikius, kaip yra ne vienoje užsienio šalyje. Mokinių integracijos idėja, parsivežta iš svetur, senokai įgyvendinta, bet iškreiptai, viską suverčiant ant klasės mokytojo pečių. Todėl ir nutvilko beviltiškas šauksmas: „Ir vėl tas pats – individualizuokime, persiplėškime. Suprantu, jei etatas būtų 10 pamokų per savaitę už normalų atlygį, tada galėčiau tyrinėti kiekvieną vaiką, bet dabar... Geriausių norų vedama, net jei dirbčiau 24 val. per parą, – misija neįmanoma.“
Tik akibrokštu mokytojų geriems norams ir triūsui per visus ketverius metus galima pavadinti faktą – individualizavimo nureikšminimą / nuvertinimą. Nes visiems vaikams buvo skirtas vienodas testas ir 45 min. laiko. Tiek mokytojus, tiek ketvirtokus šokiravo užduočių gausa. Lieka nesuprantama Bendrųjų programų nuostata – „Stiprinti ugdymo individualizavimą, atsižvelgiant į skirtingus mokinių poreikius“. Gal NEC-e manoma, kad mokytojui per 4 metus pavyko „perdirbti“ mokinio prigimtį, mąstymo spartą? O gal čia tikrinamas anksčiau pristatytas teiginys apie gebėjimą „rodyti išmonę“ ir atitinkamą „elgesį“ naujose situacijose?
Dar keli širdskaudžiai
Ankstesniais metais (2012 ir 2013) ketvirtokus testuodavo iš Vilniaus atvykusios specialistės. Ir surinktus darbus išsiveždavo taisyti. Neabejota, kad tų 20 ar 60 mokyklų, dalyvavusių eksperimente, mokinių darbai būdavo ištaisomi objektyviai. Todėl ir mokyklų reitingavimas patikimas. O kaip būsią šiemet? Darbai buvo palikti taisyti pačioms mokyklos. Mokytojos buvo nublokštos kebliai dilemai spręsti: jei sąžiningai ištaisys moksleivių testus, o kitose mokyklose tokio požiūrio pristigs, tai jos pasmerks ir mokyklą, ir save menkesnei pozicijai reitingų lentelėje, jei pradės sukčiauti vardan palankaus likimo, neturės ramybės. Taigi, ar sąžiningai per visą Respubliką bus pasielgta su testų taisymu? Mokytojos labai abejoja. Vienas direktorius prisiminė atvejį, kai kažkurios mokyklos visa klasė vos ne absoliučiai vienodai atliko Tarptautinio matematikos konkurso „Kengūra“ užduotis (Organizatorius VU Matematikos ir informatikos institutas). Ir aš prisiminiau panašų dalyką, nutikusį šį pavasarį per IV–V klasių moksleiviams Danutės ir Arkadijaus Kiseliovų organizuotos matematikos olimpiados respublikinį turą. Pastarasis visada vykdavo universiteto patalpose, dalyvaujant neutraliems stebėtojams ir vertintojams. Prizininkų iš apytikriai 250 atvykusių moksleivių būdavo koks 30. Šiemet, pasikeitus olimpiados organizatorių statusui, nebeturėta sąlygų respublikiniam turui organizuoti, tad patikėta tai atlikti rajonų švietimo skyriams. Gavus ištaisytus uždavinių sprendimus, paaiškėjo per 15 olimpiados organizavimo metų dar nebūtų dalykų: net 60 dalyvių iš 300 turėjo būti pripažinti laureatais; viena Vilniaus miesto pedagogė „parengė“ net 6 savo klasės prizininkus. Toks nutikimas pirmas per visą olimpiados istoriją. Va taip su tuo sąžiningumu išeina.
Rūpesčių mokytojams kelia ir vadovėlių bet kuriam mokymosi dalykui įvairovė. Antai matematikos galima mokyti iš „Riešuto“, „Vaivorykštės“, „Skaičių šalies“ ar „Matematikos pasaulio“. Kiekvienas jų savitai geras, bet ir skiriasi: vienas labiau telkia mokinių dėmesį matematiniams veiksmams, kitas – loginį mąstymą spėriau treniruoja, trečias grįstas dalykų integracija ir pan. Tuo tarpu testai standartizuoti.
Kitas širdskaudis – mokytojo pastangos, geri norai ne visada virsta gerai vertinamais mokinių pasiekimais. Mokiniams už įdėtą triūsą nerašomi pažymiai, be to, užliūliuoti savo teisių galimybėmis, dažnai nesuinteresuoti dirbti pamokose. Antra vertus, mokslas dabartinėje visuomenėje yra praradęs savo prestižą. Tokį apgailestavimą mokytojos palydėjo E. Petrosiano monologo ištrauka: „Kas mokėsi, tas pasiekė neblogų rezultatų pagal įdėtas pastangas. Buvęs dvejetukininkas (Pastaba – čia penkiabalė vertinimo sistema) turi du dalykus – butą ir mašiną. Buvęs trejetukininkas – tris: butą, mašiną ir kailinius („dublionkę“). Penketukininkas turi penkis dalykus: plikę, akinius, galvos skausmą, skolų ir auksinį medalį iš nerūdijančio plieno už gerą mokymąsi.“
„Reforma“ skamba kaip prakeiksmas
Kiekvieno – moksleivio, mokytojo, ugdymo institucijos vadovo – saugumą užtikrina stabilumas. Japonų išmintis sako: „Didžiausia nesėkmė gimti permainų laikotarpiu.“ Lietuvoje švietimo srities permainos tęsiasi daugiau kaip 20 metų. Ar galima tikėtis artimiausiais metais gyvenimo stabilumo? Strategija numatyta laikotarpiui iki 2022 metų. Ramybės nebus, nes ir projektinių pasiūlymų, manau, nepritrūks, ir išvykų „mokymosi tikslais“ į svečias šalis nestigs.
Gyvenimo praktika įrodė (mokymo lygis smunka, mokytojų ir jų ugdytinių santykiai prastėja, vaikams – teisės, mokytojams – pareigos ir atsakomybė ir t. t.), kad nueita ne tuo keliu, bet reformos teoretikai vis nedrįsta pripažinti savo klaidos.
„Save gerbiančiam mokytojui būtina žinoti keletą naujadarų (keiksmažodžių), kaip antai: kompetencijos, gebėjimai, standartizuotos žinios, standartizuotas vertinimas, vertinimo įrankiai, testai ir panašūs BLŪDAI“, – kolegoms pataria mokytojas internautas. Nesiginčiju. Patys pedagogai geriau žino už mane, kaip elgtis.
