Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Ramūną Šimukauską atpažįsta daugybė žmonių, nes televizorių ekranuose jis, rodos, yra nuolat - tai koks nelabai teigiamas personažas seriale, tai kontroversiškasis Valinskas humoro laidoje... Bet vargu ar daug kas žino jo, o ne vaidinamo personažo, pavardę, jei, žinoma, nėra lankęsi Kauno mažajame teatre, kur Ramūnas dirba aktoriumi jau antrą dešimtmetį, jei nėra girdėję, kaip jis skaito Viljamo Šekspyro sonetus...

Tačiau kaip bebūtų, atpažįstamumas kartais Ramūnui, o ir spektakliams, kuriuose vaidina, ypač jei afišoje yra jo nuotrauka,  pasitarnauja kaip reklama. Štai atvyko į Šiaulius toks dar neitin žinomas teatras parodyti Nobelio premijos laureato, garsaus italų dramaturgo Dario Fo ir jo žmonos žymios italų aktorės Frankos Rame parašytos pjesės „Laisva meilė“ - ir šiauliečiai spektakliu susidomėjo.

Prieš spektaklį ir pasidomėjome, kokį vaidmenį pjesėje apie meilę atlieka Ramūnas Šimukauskas.

- „Laisva meilė“ - tai pjesė apie žmonos ir vyro santykius ir kol kas vienintelis „Bravo“ teatro spektaklis. Labai gera komedija, labai juokinga.

Aš šią pjesę jau seniai žinojau, kad net ir jau buvau pamiršęs, bet kai režisierius Arvydas Lebeliūnas ją perskaitęs, pasakė: čia tokia pjesė yra visai faina - statom..., taip gimė ir „Bravo“ teatras, ir spektaklis. Ar bus daugiau? Lyg ir ir apie tai galvojama, nes reikia tų anterprizos spektaklių, kuriuos galima vežioti ir kurie būtų publikai priimtini.

O „Laisva meilėje“ aš atlieku, žinoma,  vyro vaidmenį. Tai nėra labai šaržuoto charakterio veikėjas. Nesakyčiau, kad ir abu spektaklio personažai būtų labai ryškūs, nes tai pasakojimas apie tai, kaip du žmonės nesugyvena arba sugyvena, myli arba nemyli ir kaip turi išgyventi vienas su kitu.

Pjesės veiksmo vieta - bet kuri pasaulio vieta, o laikas - šios dienos, nes sprendžiamos šiuolaikinės poros problemos, kai norisi ir laisvės, ir turima įsipareigojimų, ir yra neva šiuolaikinio požiūrio į šeimą ir lyčių santykius.

- Vaikystėje, ko gero, jums norėjosi būti kitokiu teatro ar kino herojumi, nei dabar tenka vaidinti?

- Gal ne tiek teatro herojai tada mane domino. Kaip ir visiems, man teatras prasidėjo nuo lėlių teatro, nors pirmųjų spektaklių neatsimenu - tik mama sakė, kad man jie labai nepatiko: kai užgesdavo šviesos, aš pradėdavau verkti. Bet jau prisimenu „Karlsoną ir Mažylį“ Kauno dramos teatre - tai pirmas atsiminimas iš teatro.

Aišku, kad kinas buvo geriau pažintas, nors anais laikais jo nebuvo tiek daug, kiek dabar. Buvo tarybinis kinas ir beveik jokio pasirinkimo užsienio filmų. Na, dar anuomet Kaune labai aukštai iškėlus anteną  buvo galima matyti lenkų televiziją ir per ją - vesternus.

Todėl mano pagrindiniai herojai buvo iš knygų - indėnas Vinetu, Fenimoro Kuperio personažai...

Nors... Buvo vienas kino filmas, kurį žiūrėjau 23 kartų, nes jį rodė visą vasarą kino teatre šalia namų. Tai „Žmogus iš Kapucinų bulvaro“ - paskutinis filmas, kuriame vaidino Andrejus Mironovas. Žodžiu, tarybinis vesternas. Išliko atmintyje bendras šio filmo vaizdas, nes vargu ar galima pasakyti, kad jame buvo koks herojus.

Na, ką dabar galiu pasakyti? Kol esi jaunas ir simpatiškas, tai duoda princus vaidinti. Aš ir vaidinau - bet labai trumpai, nes tokia yra Dievo duotis, tokia mano konstitucija: aš neatrodau kaip geras princas. Taip man duota ir jau nepasirinksi.

Nors teatre man dar kiek kitaip, o į kiną vis tiek ima tipažus: jei ten reikia negeriečio, tai jis ir turi atitinkamai atrodyti. Rūsčiau, sakykim. Šitai iš Amerikos atėjo, tapo tradicija ir aš jau teigiamų personažų jau nebevaidinsiu... Gal tik žiloje senatvėje, kai pasidarysiu pasakų diedukas.

- O kaip teatro aktoriai tampa kino aktoriais?

- Kažkaip į vieną serialą pakvietė vaidinti - tai buvo dar seniai seniai, kai buvo filmuojami „Kaimynai“. Tiesiog buvo tokia situacija, kad pakvietė, bet po to 10 metų nebuvo jokio kino.

Tik kai išnaudojo kinas visus Vilniaus artistus, kai tie visi nusibodo, tai ir vėl pradėjo ieškoti šiek tiek toliau nuo sostinės - kitų. Tada ir pradėjo kviesti Kauno aktorius vaidinti.

Taip ir iki manęs eilė priėjo. Vienas vaidmuo, kitas, paskui - tas Valinskas... Tačiau kad dabar labai daug būtų kine ar televizijoje darbo, nepasakyčiau. Vienas serialas tuoj baigsis, Valinską, kol kadencija nesibaigs, tai dar pavaidinsiu. O kas bus paskui? Nėra aiškios perspektyvos, stabilumo ar žinios, kas bus vėliau...

- Bet žmonėms susidaro įspūdis, kad jūs vis televizijoje ir televizijoje, kad nelieka laiko teatre vaidinti.

- Dabar aš tik teatre ir vaidinu: spalį turėjau dvidešimt šešis spektaklius - žodžiu, kasdien vaidinau įskaitant pirmadienius. Juk vaidinu ir Kauno mažajame, ir Kauno muzikiniame, ir „Domino“, ir „Bravo“ teatruose. Taigi susideda labai daug - dar ačiū Dievui, kad tenka vaidinti per dieną tik po vieną spektaklį... Nes jei po du - oi per daug būtų.

- Beje, o kokias arijas atliekate Kauno muzikiniame teatre?

- Aš nedainuoju ir artimiausiu metu neplanuoju to daryti. Paprasčiausiai operetėse yra personažų, kurie nedainuoja - tai komedijiniai, charakteriniai veikėjai, ryškūs blogiečiai ar dar kas. Tai aš juos ir vaidinu.

Dabar atnaujintame „Vienos kraujuje“ vaidinu lenką grafą Bitovskį, kuris vis balerinas dresuoja. Anželikos Cholinos pastatoje „Madam Pompadur“ aš - labai slaptas policijos šnipas, kuris persirenginėja tai piratu, tai moterimi, tai kamerdineriu... Žodžiu, ten vaidmenys vaidmenyje. „Monmartro žibuoklėse“ kartais vaidinu teatro direktorių, kartais - ministro patarėją... O dar yra „Linksmoji našlė“ ir dar, ir dar...

O patekau į Kauno muzikinį teatrą paprastai. Kęstutis Jakštas vasarą statė „Monmartro žibuokles“ ir man paskambino: girdi, reikia aktoriaus vienam nedainuojančiam personažui. Kadangi buvo  mėnuo likęs iki repeticijų Mažajame teatre, tai ir nusprendžiau pabandyti. Pabandžiau, o kai paskui Kęstutis statė miuziklą, tai ir jame man davė vaidmenuką. Taip ir įsitraukiau.

Ir žinote - muzikiniame labai įdomu: ir visai kitas žanras, ir visai kiti mastai. Ten mane sužavėjo  didžiulė teatro mašina - orkestras, choras, baletas, artistai, solistai, aprengėjai, scenos darbininkai. Man, atėjusiam iš Mažojo teatro, kur iš viso yra tik aštuoni darbuotojai, įskaitant ir buhalterį, tai išvis apstulbino.

O kol pats operetėse nevaidinau, tai tik kelias buvau matęs ir likęs nepatenkintas, kad ten chebra kažko neišvaidina. Nors ir dramos aktoriai ne visada išvaidina...

- Ar itin išpopuliarėjęs jūsų televizinis personažas Valinskas netrukdo vaidinti teatre? Gal publika jums tik išėjus į sceną pradeda juoktis ir laidyti juokelius „a la“ Valinskas?

- Jau mažiau žiūrovų tapatina aktorių ir personažą. Publika nebėra tokia paprasta, kokia buvo prieš dešimt metų, kai televizijoje matytam aktoriui išėjus į teatro sceną per salę nuvilnydavo vos ne pusbalsiu: taigi čia tas... Ir dar su tokia nuoširdžia nuostaba: kaipgi čia, į teatrą, iš televizijos atėjo...

Jau teatre neišgirsi salėje šnibždantis: taigi čia Valinskas... Nors pasitaiko. Bet rečiau.

Gal į teatrą kitokia publika ateina. O gatvėje, parduotuvėje kartais jaučiu, kaip žmonės atsisuka ir bando suvokti - ar čia tas iš televizijos?

Bet nepastebėjau kokio tampymo už skvernų - lietuviai yra pakankamai santūrūs, ačiū Dievui, nes ir lietuvių artistai yra pakankami santūrūs.

 Aš ir nesu toks savimyla, kad jei į mane pirštais rodo, man gėles neša, autografų prašo, tai tik tada man ir gerai. Ne, aš ne čia patiriu malonumą dirbdamas teatre ar televizijoje, to man nebūtinai reikia.

Ar tas atpažįstamumas trukdo - nežinau. Kitaip tikriausiai ir nebus: jei televizija tave rodo, tai gatvėje į tave tikrai atsisuks.

- Grįžtame prie šiandienio spektaklio. O koks jūsų požiūris į laisvą meilę? 

- Laisvi būna tik laikini santykiai, o meilė vis tiek vieną prie kito pririša. Tad aš nemanau, kad meilė gali būti laisva, laisva yra tik paleistuvystė. O spektaklyje ir gvildenama problema, kai norisi ir laisvės, ir meilės... Kaip tame anekdote, „ noriu būti ir graži, ir protinga - nors persiplėšk“... Ir vis tiek nieko neišeina. Tai amžinos problemos tiems, kuriems daugiau negu penkiolika.

- O jūs dėl meilės apsisprendęs? Tai yra, vedęs?

- Ne, aš nevedęs - taip jau atsitiko. Tam visą laiką trukdavo arba laiko, arba pinigų, nes vedybos yra brangus ir sudėtingas dalykas.

Tado JUODŽIUKYNO nuotr.