A. Gedvilas teigia neseniai pradėjęs įgyvendinti ir kitą seną  savo svajonę – rinkti gramofonus. 

 

 

 

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Kolekcininkai – žmonės su savo požiūriu į vertybes. Tai, kas kitam mažai ko verta seniena, kolekcininkui gali būti visą gyvenimą  geistas dalykas, su kuriuo jis mielai pasidalys vis labiau  mažėjančia gyvenamąją erdve, retsykiais nubrauks dulkes ir ilgai žiūrės įsimylėjėlio žvilgsniu į įsigytą daiktą. Ir visai nesvarbu, ar tai senovinis automobilis, ar  laikrodis, ar močiutės surūdijęs anglimis kaitinamas lygintuvas. Dažnas kolekcininkas vengia viešumos, nenoriai bendrauja. Ir tam jie turi savų sumetimų, vienas iš kurių – straipsnis laikraštyje gali pritraukti kriminalinio pasaulio „veikėjų” dėmesį... Taigi kam tampyti miegantį liūtą už ūsų?

Laimė, su šiauliečiu radijo aparatų kolekcininku Antanu Gedvilu dėl susitikimo susitarti pavyko gana greitai, tačiau dėl minėtų pačių priežasčių savo pasakojime praleisime kai kurias ”buitines smulkmenas”.

„Esu kolekcininkas, bet ne „biznierius”, - teigia A. Gedvilas - radijo inžinierius ir „laisvos Lietuvos pensininkas”, kaip jis pats apibūdina savo socialinę padėtį. - O šita liga „susirgau” dar neturėdamas nė septynerių, kai pasidariau pirmąjį detektorinį radijo imtuvėlį. Vėliau susidomėjau televizija. Domėjausi ja tiek, kad manimi susidomėjo sovietinis saugumas... Tuo metu gyvenau Kairuose. Kai Lietuvoje pradėjo retransliuoti antrąjį kanalą, sukonstravau ir 15 metrų aukštyje iškėliau anteną, remdamasis perskaityta literatūra ir periodika. Iš aerodromo gavau sukiojimo mechanizmus. Pasidariau televizorių ir ėmiau žiūrėti daugiau negu kad buvo leista tuometinėje SSRS. Šito pakako, kad pakliūčiau saugumo akiratin. Be viso to, KGB galėjo „kliūti” ir mano religiniai įsitikinimai. Vienaip ar kitaip du kartus grįžtant iš naktinės pamainos į mane šovė iš akacijų krūmų Draugystės prospekte, ties anuometiniais politechnikumo rūmais. Žinoma, kad gąsdino, nes jeigu būtų norėję, tikrai būtų pataikę”.

„Kokius kanalus tada matėte? Lenkijos televiziją?”

„Naudojausi ozono sluoksniu kosmose, todėl apie 1965-1970 metus laisvai galėjau žiūrėti Italijos televizijos programas. Taip pat Vokietijos televizijos kanalus. Ir ne tik. Galėjau stebėti ir kitų šalių televiziją – visa, kas tuo metu atsispindi kosmose. O Lenkija arba Latvija netgi buvo nebeįdomu”.

Praeityje radijo inžinieriaus, dabar pensininko A. Gedvilo bute sienų nesimato per daugybę radijo aparatų. Tikras muziejus! Pasak buto šeimininko, jų čia esama per tris šimtus. Namuose apie 3000 knygų, trečdalis kurių – speciali literatūra apie radijo techniką. Nagingasis kolekcininkas apie kiekvieną „eksponatą” gali papasakoti daug įdomaus: kada  ir kur pagamintas, kaip atkeliavo į jo namus ir t. t. O baldai – tik patys būtiniausi.

„Ar nebandėte savo kolekcijos parodyti plačiajai visuomenei?” - klausiame.

„Trejus metus dariau žygius – ketinau surengti didelę parodą. Iš pradžių  į kalbas niekas nėjo, o paskui, matyt, nusibodau. Mano reikalavimai buvo dideli: jeigu rodyti, tai rodyti. Bet gavau nedaug vietos, todėl aparatus rinkau ne pagal jų vertę, bet su metru: tilps ar netilps? Susidomėjimas paroda buvo didelis, tačiau tai, kaip ji organizuota, man nelabai patiko. Aš nebuvau įvertintas kaip kolekcininkas. Ir tai viešai sakau pirmą kartą. Visi dabar garsūs pasaulio muziejai pradžią ėmė iš privačių kolekcijų. Nereikėtų pykti, jeigu kitas turi daugiau...” - neslepia kartėlio A. Gedvilas, rodydamas minėta proga išleistą ant sienos pakabintą afišą.

 

 

A. Gedvilo bute sukaupta per 300 senų radijo aparatų ir kitokios radijo technikos. 

„Kiekvienas aparatas turi savo istoriją, - aprodo valdas A. Gedvilas. - Apie kiekvieną galiu papasakoti be jokių raštų. Štai šio radijo istorija ypatinga tuo, kad jis buvo užkastas žemėn du kartus: atėjus vokiečiams ir vėliau, po karo, kai savininkui besiklausant „Amerikos balso” prasidėjo NKVD siautėjimas, žmonių trėmimai ir t. t. Aparatą žmogus įdėjo dėžėn ir vėl užkasė. Taip radijas po žeme išgulėjo gal 10 metų. Man paskambino jo sūnus, girdi, turiu tokį daiktą, gal domina? Klausiu, iš kur skambina? Pasirodo, iš Mažeikių... Toloka. „Ryt važiuoju į Šiaulius, galiu atvežti”, - sako man. Ir atvežė. Radijas kaip naujas, nors ir ilgai išbuvęs žemėje”.

Kitą  kartą pas jį sudominusio unikalaus, medinio ir jokiame kataloge nepažymėto turistinio radijo aparatėlio savininkę Biržų krašte A. Gedvilas teigia nuvažiavęs tik po 4-erių metų... Moteris visą tą laiką senienos neišmetė.

Kolekcininko bute pasieniuose sudėta ir karinė bei kita technika. Svetainėje ant grindų stovi kosminio laivo radijo imtuvas su maitinimo bloku. Nors šitoks 110 kilogramų sveriantis eksponatas papuoštų  bet kurį muziejų, nepanašu, kad  A. Gedvilo bute jis turėtų kokių privilegijų... Čia pat ir kosmonautų gelbėjimo radijo stotelės – kišenėn telpantys aparatėliai, su apsauga nuo slėgio skirtumų, drėgmės ir kitų negandų. „Kol nebuvo mobiliųjų telefonų, medžioklėje su sūnumi šitaip palaikydavome ryšį, - sako kolekcininkas. - Įdomiausias baterijos amžius - ji pagaminta 1989 metais, bet funkcionuoja iki šiol!” Ir iš tiesų, įjungus automatinį paieškos signalą, kambaryje pasigirdo pypsėjimas - šaukinys, kurį, avarijos atveju, galėjo užpelenguoti gelbėtojų komanda.

A. Gedvilas teigia pradėjęs įgyvendinti seną savo svajonę –  rinkti gramofonus. Vieną tokį su įspūdinga akustine sistema - rožinės spalvos „triūba” matėme kambaryje. Tikra puošmena.

Kita kolekcijos įžymybė – radijo aparatas iš amerikiečių gamybos lėktuvo, karo metais pašauto kažkur Bubių apylinkėse.

Medinis nešiojamas radijo aparatėlis „Turist” gerokai skiriasi nuo vėlesnių  šios klasės imtuvų - metalu žvilgančių VEF'ų ir „Meridian'ų”. Išore beveik niekuo nesiskiriantys radijo aparatai „Daugava” ir „Aurora”. Pirmąjį gamino latviai, antrąjį – Leningrade. Nedidelis televizorėlis su 5 centimetrų įstrižainės ekranu, o šalia kito, Stalino epochą menančio radijo imtuvo, – senas tarybinės degtinės butelis. Pasak šeimininko, šitokio butelio, leidžiančio pajusti ano laikmečio dvasią, irgi teko nemažai paieškoti.

„Šis radijo aparatas sukonstruotas paties J. Stalino parėdymu, -  A. Gedvilas rodo nikeliu ir raudona apdailos medžiaga - „gyvatės oda”  švytintį dar vieną savos kolekcijos egzempliorių. - Idėja nužiūrėta svetur, tačiau pagal gamybos technologiją radijas įdomus dargi šiandien. Tik kiek, kad pats generalisimus jo nebesulaukė...” Apžiūrime kambaryje esantį labai seną detektorinį radijo imtuvą, meto, kuomet dar nežinoti puslaidininkiai – toks radijo aparato minimalistinis variantas bei „Philips” firmos viena iš pirmųjų pasaulyje serijinės gamybos modelių. Išties retenybė... O dar radijas su spintute-baru. Radijas su mechanizmu, kuris pats paima ir groja sudėtas plokšteles. kolekcininkas teigia nemažai prie jo „prasivoliojęs“, taisęs, tačiau iki galo to „gudraus” mechanizmo taip ir neperpratęs.

Ant stalo matome dar du neaiškios paskirties aparatus. Pasak  A. Gedvilo, pirmas iš jų – sovietinio lėktuvo „juodoji dėžė”. Nedidelis, sunkus įrenginys, tačiau visiškai ne juodas, kaip būtų galima spręsti iš pavadinimo. Viduriuose - kažkas panašaus į magnetofono mechanizmą, tik juostelės vaidmenį čia atlieka metalinė viela. Kolekcininkas teigia turįs daug avariją patyrusių lėktuvų pilotų pokalbių įrašų su skrydžių vadovais.

Kita „dėžė” - tarybinių laikų telefono pokalbių pasiklausymo bei įrašymo aparatūra, kuria naudojosi saugumas. Nedidelis mechanizmas, tačiau kiek rūpesčių suteikdavo santvarkai nelojaliems piliečiams!

Nešiojamasis radijo imtuvas skirtas specialiam naudojimuisi, pavyzdžiui, Raudonosios armijos politrukams, kuriems reikėjo nuolat būti „apsišvietusiems”  geopolitinių įvykių verpete. O dar vieną, mūsų  akimis – griozdišką, 50 kilogramų sveriantį senovinį radijo aparatą, kurio korpusas pagamintas iš kietmedžio, turėjo ir anuometinis Rusijos prezidentas B. Jelcinas. Tokius ar panašius „radijus”, anot kolekcininko, vėliau labai mėgdavo laikyti rusų karininkai.

Galiausiai iš radijo imtuvų prikrauto A. Gedvilo buto mus išlydi smagi liaudiška melodija – vienas iš čia esančių gramofonų, nagingo meistro sutaisytas, pasirodo, vis dar veikia ir skamba kaip naujas...  

 

Sovietinio saugumo naudotas telefono pokalbių pasiklausymo bei įrašymo aparatas (kairėje) ir lėktuvo „juodoji dėžė”. 

Autoriaus nuotr.