Romualdas BALIUTAVIČIUS
Šiandienos pašnekovė – šiaulietė Beruta Simėnienė, kinologė, tarptautinės kategorijos teisėja ir, be jokios abejonės, didelė šunų mylėtoja. Ji pasirengusi įveikti visą nelengvą šio skyrelio klausimų maratoną. Ir taip...
- Ar galima teigti, jog turite tokią puikią uoslę, jog be vargo galite pasakyti, kada iš darbo vyras pareis išgėręs?
- Aš tam turiu moterišką nuojautą, nors galima pasakyti, kad tai „šuniška uoslė”... (Juokiasi.)
- Kada jūsų gyvenimas pasidarė „šuniškas”?
- Žinokit, tikrai ne šunišką gyvenimą gyvenu. Jokiu būdu! O jeigu gyvenčiau šunišką gyvenimą – būčiau laimingiausias žmogus pasaulyje. Kodėl? Aš į gražuolių konkursus niekaip nepakliūčiau, o mano šunys – dalyvauja grožio konkursuose. Taigi.
- Ką sako kaimynai, naktimis klausydamiesi jūsų augintinių „rapsodijų”?
- Ko gero jau susitaikė (juokiasi). Pabėgome nuo kaimynų į nuosavą namą.
- Kiek teisingas pasakymas, jog žmogus žmogui – šuva? T. y. gali aploti, užpulti, įkąsti?..
- Didesnio ir, ko gero, piktesnio gyvūno, kaip žmogus, tikriausiai nebėra. Juk ir pradžioje saki
- Jeigu jums, tarkime, tektų gintis nuo užpuolikų tamsioje laiptinėje – ar galėtumėt įkąsti žmogui?
- Drąsiai. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis. Nors mano šunys kandžiotis nemoka.
- Girdėjau, kad jūsų augintiniai – Šetlando aviganiai – nemėgsta šiurkštumo. O kaip į šiurkštų elgesį reaguojate jūs?
- Dažniausiai ginuosi. Būna, jog kartais nutyliu... Tačiau bėgti niekados nebėgu....
- Ar tiesa, kad šeimininkas ir jo augintinis ilgainiui supanašėja?
- Jeigu kartu gyvendami supanašėja žmonės, kodėl gi neturėtų supanašėti gyvūnai? Su kuo gyveni, toks ir pats tampi.
- Įdomu, koks jūsų požiūris į kates? Galbūt laikote ne vien tik šunis?
- Mėgstu visa, kas juda... Turiu šešką, turiu žuvyčių, laikau tris kates ir krūvą šunų... (Juokiasi.) Vietos namuose visiems pakanka, augintiniai puikiai sugyvena. Ir katinai draugiškai sutaria su šunimis, o šeškas ir vienas Šetlando aviganis tapo geriausiais draugais: kartu žaidžia, kartu laksto ir t. t.
- Nors sakoma, jog šuo – žmogaus draugas, kažkodėl šaknis „šun” žodžiui suteikia neigiamą atspalvį: šunkelis, šunsnukis, šungrybis... Argi ne keista?
- (Šypsodamasi.) Kas ką nori, tas tą ir mato. Dargi patį bjauriausią žodį galima ištarti labai gražiai... Man gi žodis „šuo” skamba kaip daina. Prieš pasirodymą konkurse, kad šuniui pakelčiau nuotaiką, visados pasibučiuojame. Mes – duetas. Mes labai gerai kartu jaučiamės. Pasibučiuojame ir bėgame kartu pasirodyti.
- Esate tarptautinės kategorijos teisėja, kinologė. Prisiminkite jums atsitikusią smagią, trumpą istoriją...
- Šunų parodose yra nusistovėjusios taisyklės, o visada sunkiau sekasi naujokams šunų šeimininkams. Mažas šuniukas pirmiausia apžiūrimas ant stalo, o paskui turi prabėgti drauge su savuoju šeimininku. Taigi, kartą apžiūrėjau šuniuką ir sakau: „O dabar – bėkit”. Šeimininkė paliko savo šunį ir... nubėgo. Šunelis stovi apstulbęs ant stalo, toks vienišas, sutrikęs...
- Ar galima teigti, jog norint turėti gerą vyrą, būtina jį dresuoti?
- (Juokiasi.) Šiaip tai mano hobis – dresuoti, todėl dresuoju visus ir iš eilės. Taip pat ir vyrus.
- O kuris gi vyrų būdo bruožas jus erzina per vis labiau?
- Nepaklusnumas!
- Kaip švenčiate savo augintinių gimtadienius?
- Gyvūnams surengiame šventę su jų draugais. Ateina draugai, atneša po kaulą. O šeimininkai? Jie džiaugiasi. Padarome kelias nuotraukėles, šuniukai būna papuošti, su kepurėlėmis ir pasivaišina jie. O mes stebime, žiūrime. Ar vaišinamės? Ne. Šitaip mes suprantame šunišką gimtadienį.
- Jeigu būtų galima nors vieną šunų savybę įskiepyti žmonėms, ką rinktumėtės?
- Ištikimybę. Sakau labai rimtai. Veisiu šunis ir matau, kaip kalės myli savo šuniukus. Todėl stebiuosi, kaip kai kurios moterys gali nemylėti savo vaikų...
- Ar dažnai augintiniai jus priverčia ašaroti?
- Dažnai. Ir juoktis priverčia, ir verkti. Kai atsitinka nelaimė. Toks yra mūsų bendravimas, mūsų gyvenimas.
- Nesinorėtų pokalbio baigti liūdna gaida, tad papasakokite ką nors linksmo... Gal anekdotą apie kinologus arba jų augintinius?
- Bėga šuniukas per dykumą. Ilgai bėga. Gamtiniai reikalai spaudžia, o medžio nematyti... Galiausiai netenka kantrybės ir taria sau: „Jeigu nerasiu bent šiaudo, teks nusižengti savo principams ir šlapintis paprastai”.
Kinologę kalbino dresūros baisiai nemėgstantis Romualdas BALIUTAVIČIUS, ją vogčiomis fotografavo Vadimas SIMUTKINAS
