Šiaulių miesto savivaldybės Viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su rašytoja, visuomenės veikėja Rūta Vanagaite. Susitikimo metu rašytoja šiauliečiams pristatė naujausią savo knygą „Jis“. Tai knyga apie vyro kūną ir sielą. Ji kalbėjo, kad knygoje išliejo savo gyvenimišką patirtį, kad skaitytojos geriau suprastų savo gyvenimo vyrus – tėvus, brolius, mylimuosius ir sūnus. O supratusios vyrus labiau juos mylėtų ir šalia jų jaustųsi laimingesnės.

Vyrai nesutverti vienatvei
Rašytoja neslėpė, kad nors knyga skirta moterims, ją perka ir vyrai. O perka su intencija, kad knygą perskaičiusios moterys pradės labiau vertinti savo sutuoktinius.

„Aš tuo labai džiaugiuosi, nes kai pradėjau rašyti, visi galvojo, jog apie vyrus prirašysiu ko nors bjauraus – esą visi jie kiaulės ir pan. Man atrodo, aš su tokia meile apie juos parašiau, su tokia užuojauta, gailesčiu, nes tikrai nuoširdžiai manau, kad vyrai yra silpnoji lytis. Vyrai, nepykite, džiaukitės, kad mes tai pripažįstame“, – savo pasakojimą pradėjo R. Vanagaitė.

Savo tezę ji pagrindė elementariu pavyzdžiu. Pavyzdžiui, pasivaikščiojus po gamtą, nesunku pamatyti kelis augalus, tarkime, ąžuolą ir vijoklį. Spėkite, kuris iš jų priklausytų vyriškajai lyčiai. Atsakyti turbūt nesunku, juk vargu ar mūsų aplinkoje yra daug vyrų, kurie gyventų vieni ir dėl to jaustųsi laimingi. O štai moterys dažnai gyvena vienos ir kažkaip vis tiek susitvarko.

Galbūt joms gyventi lengviau, nes turi vaikų, anūkų, draugių. Be to, jos visada sau pasidarys valgyti, apsiskalbs ir aplink save sukurs bent jau minimalų komfortą. Gamta jau taip „surėdė“: moterys vienos išgyvena, o vyrai vieni tikrai žūsta. Tik Vakarų šalyse galbūt yra šiek tiek kitaip.

Rašytoja susirinkusiems kalbėjo, kad Lietuvos vyrai yra ypač sužaloti ir sužeisti, o jų sieloje – skylė. Kodėl taip atsitiko, nesunku paaiškinti.

Penkiasdešimtmečiai – „prarastoji karta“
Žmogus gimsta ir gyvena tam tikroje santvarkoje. Jis prisiderina prie tos santvarkos, išmoksta kalbą, kurios reikia, turi darbą, draugus. Tačiau kai staiga viskas pasikeičia – prasideda problemos. Pavyzdžiui, anot jos, Lietuvos nepriklausomybė vyrams atėjo kaip psichologinė trauma.

„Įsivaizduoju savo tėtį, kuris buvo miesto statybos projektavimo statybos vyr. inžinierius. Jokios anglų kalbos tais laikais nereikėjo, jokio interneto. Ir staiga viskas pasikeitė. Atėjo Nepriklausomybė, įsigalėjo laukinis kapitalizmas ir trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai suvokė, kad aplinka palanki tik jauniems, versliems, mokantiems elgtis su kompiuteriais ir t. t.“, – pavyzdį pateikė R. Vanagaitė.

Jos nuomone, tie vyrai jaučiasi palūžę, nes jiems per vėlu pasikeisti. Jie jaučia blogos santvarkos praradimą kaip asmeninį, tačiau negali apie tai kalbėti, nes tai būtų nepopuliaru. Todėl jiems belieka atsisėsti prie „bonkos“ arba ant sofutės prie televizoriaus, įsijungti rusišką kanalą ir toliau sau taip gyventi.

„Aš mūsų vyrus, penkiasdešimtmečius, šešiasdešimtmečius, drįsčiau pavadinti prarastąja karta. Deja, daugelis jų sūnų taip pat galėtų būti priskiriami šiai kartai, nes jie neturėjo tėvo kaip modelio. Matė, kaip tėvas gyvena atskirai arba geria“, – kalbėjo rašytoja.

Sūnūs tampa draugais
Taigi tuos vaikus į pasaulį atvedė ir užaugino motinos, tačiau bėda ta, kad moterys vienos negali išauginti vyro. Neretai jos į sūnus žiūri kaip į draugus. Knygos autorė atviravo, kad būdama vieniša mama savo sūnų laikė draugu. Jie kartu visur važiuodavo, leisdavo laisvalaikį ir apie viską kalbėdavo. Galiausiai sūnus nuo jos ėmė trauktis, o kuo labiau traukėsi, tuo labiau ji į sūnų kabindavosi.

„Sūnus su manimi pradėjo nesikalbėti. Išlemendavo kelius žodžius „labas“, „taip“, „nu“ ir uždarydavo savo kambario duris. Tuomet pradėjau pinigus leisti kelionėms, nes žinojau, kad jų neatsisakys ir su manimi praleis savaitę ar dvi. Tai buvo absoliutus kyšininkavimas, kol galiausiai jam nuo manęs pasidarė taip bloga, kad baigęs mokyklą išvažiavo į Škotiją studijuoti kažkokios keltų istorijos ar dar ko, kad tik būtų toliau nuo manęs. Tuomet aš jį paleidau ir viskas tarp mūsų atsistojo į savo vietas“, – patirtimi dalijosi R. Vanagaitė.

Vienišos mamos berniukus augina draugais, o turėtų auginti tam, kad jie vėliau „išskristų“. Turėtų norėti, kad jie „išskristų“. Vadinasi, tam, kad vyrautų geri santykiai tarp gimdytojos ir sūnaus, mamos neturi būti tokios egoistės. Tačiau nepaisant to, dalis mamų vis tiek kabinasi į savo sūnus, o vėliau – į anūkus.

Tai reiškia, kad moterims reikia vyrų, nepriklausomai nuo to, kokie jie bebūtų palūžę. O tam, kad galėtų būtų laimingos, jos pirmiausia turėtų geriau suprasti vyrus, žinoti jų traumas ir sieloje esančias žaizdas. Vis dėlto moterys vyrų dažniausiai nesupranta, galvoja, kad jie iš prigimties yra medžiotojai, stiprūs, nejautrūs ir t. t. Taip mąstyti neteisinga, reikia giliau panagrinėti, kas su šiuolaikiniais vyrais atsitiko.

Vyrams statusas svarbiau už meilę
Prieš šimtus milijonų metų kiekvienas vyras turėjo savo statusą, vaidmenį ir vietą būryje. Šiandien situacija nelabai pasikeitė, vyrai ir toliau kovoja dėl savo statuso visuomenėje. Mokslininkai, paklausę vyrų, ką jie mieliau rinktųsi: meilę ar pagarbą visuomenėje, išsiaiškino, kad jiems svarbesnė pagarba. Aišku, būna išimčių, bet vyrui būti negerbiamam yra didžiulė trauma.

Tuo nesunku įsitikinti apsilankius, pavyzdžiui, pas gydytoją ar mechaniką. Štai apsilanko žmogus pas gydytoją ir ką išgirsta, o gi klausimą, koks „durnius“ iki šiol jį gydė. Nueina jis pas mechaniką ir situacija pasikartoja. Sulaukiama klausimo, koks „durnius“ anksčiau jam taisė mašiną. Vadinasi, vyrai visą laiką varžosi su kitais ir bando pasimatuoti, kuris iš jų yra stipresnis ir pan.

O kai suvoki, kaip dažnai jie šią kovą pralaimi, pavyzdžiui, kovą dėl statuso darbe, darosi nelinksma.

Rašytoja pasakojo, kad jos draugas su kuriuo nelaimingai išsiskyrė, buvo tikrai protingas ir apsiskaitęs. Tačiau neturėdamas išsilavinimo gaudavo prastą darbą. Gavęs prastą darbą iš karto imdavo kovoti su direktoriumi. Sakyti, kad jis „durnius“, nieko neišmano ir pan. Aišku, šia informacija pasidalydavo ir su kolegomis, todėl jo darbas įmonėse buvo trumpas. Pasirodo, kad tai buvo kova dėl statuso.

Tai dabar įsivaizduokime vyrą, kuris pralaimi kovą dėl statuso darbe. Jis grįžta namo ir ką išgirsta: „Durniau, net lemputės nemoki normaliai įsukti.“ Taigi tokia fraze moterys vyrus pribaigia galutinai. Tad kol moterys nesupras, kaip vyrams sunku, kol netaps švelnesnės ir supratingesnės, tol ir pačios negalės pasigirti, kad yra laimingos.

Užuovėjos ieško moters glėbyje
R. Vanagaitė išsiaiškino ir tai, kad vyrai po dešimčių milijonų metų yra praradę savo teritoriją, nors vyrams turėti savo erdvę yra būtina. Negalėdami pasakyti, kad kiemas, namas, mašina priklauso jiems, nesijaučia vyrais.

Tad tos moterys, kurios galvoja, kad jų sutuoktiniai yra „durniai“, nes nuolat kur nors vyksta pažvejoti ar medžioti, klysta. Iš tiesų tas vyras, kuris turi savo teritoriją, yra visiškai normalus ir dažniausiai laimingesnis už kitus.

Taip pat, anot jos, moterys daro didelę klaidą nesuvokdamos, kiek vyrams yra svarbus seksas. Daugelis moterų, ypač vyresnio amžiaus, be lytinių santykių gali apsieiti, tačiau jų sutuoktiniai tikrai negali.

Štai namo grįžta vyras, nepatenkintas savo socialiniu statusu, neturintis savo nuolatinės teritorijos, nesijaučiantis vyru. Tokiam žmogui seksas, buvimas su artima moterimi reiškia ne fiziologinę, bet psichologinę būtinybę. Taip jis nusiramina, gauna patvirtinimą, jog yra vyras. Pasvarstykime, kiek vyrų išeina pas kitas arba kuriam laikui užsidaro vonioje vien todėl, kad moterys atsisako su jais būti? Turbūt tikrai ne vienas.

„Per savo gyvenimą supratau daug dalykų. Bet kas iš to? Antro gyvenimo nepradėsiu. Esu tokioje situacijoje, kurioje esu. Bet galbūt atskleisdama savo klaidas, kažkuo padėsiu dvejojančiai trisdešimtmetei. Manau, kad perskaičius knygą niekam nuo to nebus blogiau“, – reziumavo R. Vanagaitė.