Sovietinių karių kapinių kompleksas: duoti ramybę mirusiesiems ar iškeldinti skaudžios istorijos ženklus?
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Paskutiniame 2014-ųjų Šiaulių miesto tarybos posėdyje klausimas dėl sovietinių karių kapinių komplekso likimo (apie tai rašyta „Šiaulių naujienų“ lapkričio 15-osios straipsnyje „Būti ar nebūti sovietinių karių kapinėms Šiaulių centre“) net nebuvo įrašytas į darbotvarkę. Panašu, kad šį klausimą šiemet teks svarstyti jau naujos kadencijos Tarybai, nes šiauliečiai aktyviai reiškia pačias įvairiausias nuomones.
Šį kartą savo poziciją išsako žinomas menininkas, kraštotyrininkas Vilius Puronas.

Komunizmo ideologijos ženklai turi būti tinkamai įvertinti
Diskusiją dėl sovietinių karių komplekso Šiaulių mieste likimo pradėjusių šiauliečių manymu, miesto centrinė aikštė turi keistis ir būti europine aikšte. Pasak jo, kapinių vertė šiuo metu yra apie 1,5 mln. litų, o iškėlimas kainuotų iki 700 tūkst. litų, nes dabar esanti puiki proga spręsti, ar kapinės turėtų būti perkeltos ar ne, nes su „Urban“ programa atsiranda puiki galimybė dalį pinigų panaudoti būtent aikštės tvarkymui. „Urban“ projektui bus skirta apie 17 mln. litų.
Tad esą komunizmo ideologijos ženklai turi būti tinkamai įvertinami Šiaulių miesto savivaldybėje ir tie, kurių nereikia, turi būti šalinami, nes vietoj malonios vietos miestiečiams, yra. Bet vietoje to liko komunizmo ideologijos ženklas.

Kodėl iškelti?
Pasak menininko ir kraštotyrininko V. Purono, iškelta sovietinių karių kapinių likimo problema yra natūrali ir jokiu būdu nekvaila. „Tai grupės žmonių požiūris. Esame demokratinė šalis, turime teisę į įvairias nuomones, tad paviešinti problemą anksčiau ar vėliau reikėjo. Neverta klausimo nutylėti, ar kreivomis šypsenėlėmis nulydėti. Kas mums trukdo dar kartą žvilgtelėti į kompleksą iš visų pusių – akimis, širdimis, o svarbiausia – morale“, - svarsto V. Puronas.
1991 metais, kai byrėjo tarybinė santvarka, V. Puronas buvo Šiaulių miesto tarybos pirmosios kadencijos deputatas ir sąjūdininkas. Kraštotyrininkas prisimena: kartu su epocha ir kitais deputatais, baisiai knietėjo versti tarybinius paminklus – sovietmečio trubadūrus.
„Tačiau prie antkapinio obelisko sovietiniams kariams mūsų buvo sustota ir apsidairyta. Čia – sudėtingiau, kita situacija. Tai paminklas čia palaidotiems žuvusiesiems, ne plikai ideologijai. Šnektelėjome su anuometiniais dvasiškiais - ką jie pasakys. Juk ten gulintieji yra šventoriaus kaimynai, tai kokia kunigų nuomonė? Jie paantrino: jei nėra būtinybės, palaikų nedera liesti, tesiilsi ramybėje, „ ... jie, juk, ilsisi Dievuje...“, - kartu prisiminėme sparnuotą a. a. dekano Liudviko Mažonavičiaus frazę. Mes, Sąjūdžio deputatai, sesijos metu nusprendėme, kad antkapinio paminklo, bei ten palaidotų sovietinių karių palaikų neliesime...“ - prisimena V. Puronas.
Jo teigimu, visame Šiaulių regione per Antrąjį pasaulinį karą, jei neklysta statistika, į mūsų žemelę atgulė 31 tūkst. vokiečių ir 45 tūkst. tarybinės armijos karių, legaliai išsiskerdusių vieni kitus. „Tokių pat vyrų, kaip aš – mobilizuotų, priverstų dalyvauti kare. Tad šitas paminklas simbolizuoja ne tiek sovietmečio laikmetį, kiek karo „durnumą“, jo beprasmybę. Tą būtina atsiminti: ir patiems žinoti, ir atvykėliams parodyti. Kad okupantai ateina ir išeina, o mamos lietuviški cepelinai lieka. Tai ir yra mūsų tautos stiprybė“, - patikina V. Puronas.

Iš apklausos nelabai bus naudos
„Ir dabar gegužės pradžioje prie paminklo renkasi nebegausūs karo veteranai, anuomet buvę jaunuoliai, savo pergalingos jaunystės prisiminti. Atneša gėlių, vieną-kitą vainiką padeda nusenusios moterėlės. Renkasi ne tik rusakalbiai. Ateina ir mūsiškių. Nereikia pamiršti, kad tarybinėje armijoje prie Šiaulių kovojo ir 16-os divizijos lietuviukai, kad divizijos štabas 1944 metų vasarą buvo įsikūręs Salduvėje, kad karas – tai jų biografijos, jų sentimentai, jų pergalė ir... politinis bankrotas...“ - sako V. Puronas.
Kraštotyrininkas šypteli: kai kurie jų ateina prisisegę Georgijaus juosteles arba su trispalve Rusijos Federacijos vėliava.
„Vaje, jei palaidotieji numirėliai atgytų – vėl atgal į kapą nuvirstų! Iš nevilties. Juk aplinkui – vlasovininkų, jų buvusių priešų, fašistų rusiškųjų pakalikų simbolika, kuriems vadovavo generolas Vlasovas. Išdavikų, kurie tarybinius kareivius šaudė, tarybinius tankus sprogdino. Pastarųjų vėliava buvo ta trispalvė, kurią dabar naudoja Rusijos Federacija. Iš ten ir „koloradai“ – Georgijaus juostelės iš carinės Rusijos... Pasiklausius rusų žurnalisto Nevzorovo laidų, įdomių dalykų galima sužinoti, bet... Nelįskime į svetimos valstybės plonybes“, - sako V. Puronas.
Kraštotyrininkas įvertina ir pasiūlymą daryti gyventojų apklausą šiuo klausimu.
„Plepėti galima kvailai, bet spręsti turime protingai. Tuščia neviltimi pasmirsta apklausos dėl Visagino atominės elektrinės, kai klausiama kaimo bobų, o ne profesionalų: elektrikų, inžinierių, energetikų. Mano manymu, ši apklausa bus tuščias barškalas, nors įstatymas nedraudžia patarinėti nesvarbu kam – architektui, kunigui, juristui ar dantistui. Ožys neduoda pieno, todėl sprendinius privalo daryti specialistai, to jie ir buvo mokyti. Čia šį reikalą tesprendžia urbanistai, dvasiškiai, diplomatai“, - sako V. Puronas.
Jo teigimu, jei atsirastų svari urbanistinė būtinybė pajudinti šį kapinių kompleksą, su Rusijos ambasada būtų ieškoma būdų susitarti. „Tačiau kol tam nėra šaunių idėjų, genialių projektų ar svarių priežasčių, paminklą palikime ramybėje. Jei nežinome kaip elgtis – elkimės padoriai“, - reziumuoja kraštotyrininkas.