Net ir kalboje egzistuoja mados. Skaitydami tekstus populiaresnių rašytojų, publicistų arba žmonių, itin mėgstančių reikšti savo griežtą ir baudžiančią nuomonę (dažniausiai socialiniuose tinkluose), atkreipiate dėmesį pirmiausiai į jų rašymo stilių. Nuo jo ir priklausys, ar jūsų akys ir protas susižavės tekstu. Maišydami lietuvišką kalbą kartais ir su kalėjimo žargonu, anglicizmais, rusicizmais ir pan. tekstų kūrėjai būtent taip atkreipia mūsų dėmesį, nes šiandien „pagauti“ skaitytoją labai sunku. Ir prisiskaičius belieka nuo šitos kalbos magijos varvinti vėpsotojo seilę ir sakyti: „Va čia tai teisingai „pavarė“, „tiesiai šviesiai kirto.“ Panašu, kad tai, kas sakoma šiurkščiai, nevalyvai, mus išties žavi. Sekmadienį – Tarptautinė gimtosios kalbos diena. Tad pasikalbėkime apie tai, kaip mums sekasi mylėti savo gimtąją kalbą, su Šiaulių universiteto profesoriumi emeritu Kazimieru Župerka.

– Koks buvo mūsų santykis su gimtąja kalba ir koks yra dabar?
– Norint į šitą klausimą atsakyti reikėtų atlikti daug tyrimų ir didžiules apklausas. Be tokių tyrimų tai būtų paviršutiniškas žvilgsnis, labiau primenantis įspūdį. O tai jau subjektyvu. Visuomet buvo visokių žmonių – ir sovietmečiu, ir dabar yra tų, kuriems gimtoji kalba yra brangi. Jie deda daug pastangų, kad gerai mokėtų savo kalbą, jie pripažįsta kalbos kultūrą, prestižinę, pavyzdinę kalbą kaip idealą. O yra žmonių, kuriems, negražiai kalbant, nusispjauti į tai. Graudžiausia yra dėl vaikų, kai išgirstu mokinius, gimnazistus atsainiai ir niekinamai kalbančius apie lietuvių kalbą. Ir jų argumentai yra vaikiški. Bet juos įperša ne jų mokslo draugai. Iš suaugusiųjų ateina tokia nuostata „kur aš su ta lietuvių kalba nuvažiuosiu“. Jie sako teisybę, bet gimtoji kalba yra ne tam, kad po pasaulį važinėtum. Po pasaulį važinėti išmok kitą, didelę kalbą, ir ne vieną.

O gimtoji kalba yra gyventi savame krašte, nesvarbu, ar jis mažas, ar didelis. Užtai ir pavadinimas toks – šito krašto, kur gimei, augai, kalba. Man skaudu, kad ir protingi gimnazistai klausia, kur nuvažiuos su gimtąja kalba. Aš visai ne prieš anglų kalbą. Nes ir pats noriu geriau ją mokėti ir džiaugiuosi, kad kalbotyros, filologijos mokslinę literatūrą galiu skaityti beveik be žodyno. Kalbėti ir bendrauti – nemoku, nes neturiu praktikos. Kita vertus, ko aš būčiau vertas kaip kalbininkas nemokėdamas rusų, anglų, čekų, lenkų, latvių kalbų? Tad kiekvienas žmogus pagal savo specialybę ir gyvenimo tikslus orientuojasi, ko jam riekia, bet jokie tikslai negali pašalinti gimtosios kalbos.

– O kalbininkų profesija dabar populiari?
– Aš pasaulį matau įvairų. Dažnas apibendrinimas yra klaida. Pavyzdžiui, kai sako, kad anksčiau kalbininkai turėjo autoritetą, jų visi klausė, o dabar jie yra suniekinti. Labai apibendrinti šito nereikėtų. Ir dabar yra žmonių, kurie kalbininkų balso klauso, vertina jų nuomonę. Bet štai ir Aldonas Pupkis  (esu irgi tos pačios kartos, dabar jau esame priartėję prie 80-ies metų, kiti tiek jau ir sulaukę) yra prasitaręs, kad kalbininkų autoritetas buvęs didžiausias vis dėlto tada, kai buvome darbingiausi, kai mums buvo 30–50 metų.

Bet tai susiję ir su politika, okupacija, su priespauda, kuri anuomet egzistavo. Gimtosios kalbos kėlimas buvo pasipriešinimo forma rusifikacijos, nutautinimo politikai. O daugelis žmonių buvo prisirišę prie savo krašto, prie savo kalbos ir tada kalbininkai buvo lyg ir reikalingesni visuomenei. Bet dabar kalbininkai reikalingi mokslui, specialistams, studentams lituanistams, kitų specialybių žmonėms pamokyti kalbėti padoriau. Dabar nejaugi prieš anglų kalbą mums reikia priešintis? Savo noru žmonės ją renkasi. Tik tiek, kad čia turėtų būti tam tikra pusiausvyra: vienai kalbai viena paskirtis, vienos funkcijos, kitai – kitos.

– Ką turite omenyje?
– Kai žiūri į pasaulį, aiškiai matai, kad mūsų nedidelė valstybė neturi dabar kitos alternatyvos ir privalo būti ES nare. Ir tos svetimos kalbos mums reikalingos. Anglų kalbos funkcija yra pirmiausia tarptautinė, labai akivaizdu. Žinoma, kad keistokai atrodo, kai Prezidentė tikrina, ar būsimoji ministrė moka anglų kalbą, ar ne. O pirmiausia reikėtų patikrinti būsimos ministrės lietuvių kalbą. Juk ir taip aišku, kad žmogus, nemokantis bent pusėtinai anglų kalbos, neturėtų pretenduoti į ministro pareigas.

Ypač technikos, medicinos mokslų žinioms gilinti anglų kalba labai reikalinga. Ir aš, lituanistas, visiškai suprantu, kodėl daugelis medicinos, technikos žurnalų Lietuvoje yra leidžiami anglų kalba.

Bet humanitarinių mokslų žurnalai vien anglų kalba apie gimtąją kalbą jau būtų nesąmonė. O juk ir užsieniuose kalbininkai baltistai moka lietuvių kalbą. Visame pasaulyje – Japonijoje, Amerikoje, Švedijoje – pilna kalbininkų, ir ne tik jų, kurie gerai moka lietuvių kalbą.

O vidurinėje mokykloje pasigirsta balsų, sakančių, kad kai kuriuos dalykus reikia dėstyti anglų kalba, kad ir kokius tiksliuosius mokslus...

– Bet tapus studentu lengviau bus studijuoti aukštojoje užsienio mokykloje.
– Argumentas neblogas. Bet gimtosios kalbos funkcijos labai susiaurėja. Maždaug taip, kaip carinės priespaudos laikais kad buvo – savo troboje, savo kaime žmogus galėjo lietuviškai kalbėti, o peržengus namų slenkstį jam gimtosios kalbos nereikia, visi raštai – kirilica. Ar norime grįžti į tuos laikus? Jeigu norime grįžti – viskas aišku, ten jau esame buvę. Bet ar tam buvo kuriama tautinė valstybė? Ar tam lietuvių kalba tapo valstybine kalba, kad dabar susiaurintume jos vartojimo erdvę.

– Į mūsų tekstus (grožinius, publicistinius) skverbiasi anglicizmai dėl patrauklumo, skaitomumo…
– Yra toks terminas „kalbos mados“. Atsiverti kartais leidinius „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, tai matai: eilėraščio pavadinimas – angliškas, o tekstas – lietuviškas. Ir tai ne atsitiktinumas, yra ir daugiau „dvikalbystės“ variantų. Bet man tai yra tam tikras darkymasis. Svetima kalba yra reikalinga ten, kur iš tikrųjų jos reikia.
Arba toks pavyzdys. Kalbėdama per televiziją švietimo ministrė pasisako „turėjusi gerą laiką“. Juk čia aklas vertimas iš anglų kalbos. Ar turi švietimo ministrė demonstruoti tokią kalbą visuomenei? Kodėl ji nenori (ar jau nebemoka?) pasakyti lietuviškai – gerai praleidau laiką?

Viskas priklauso nuo žmogaus kultūros lygio – kiek jis perėmęs prigimtinę, savo tautos kultūrą, kiek jis išsilavinęs, skaitęs, kiek mato brangių ir gražių dalykų savo kultūroje. Jeigu jis žiūri į šoną ir vis toliau nuo savo gimtojo krašto, tuomet ir lengviau niekina savo kultūrą. Ko nepažįsti, tai gali nepripažinti: jei aš ko nepažįstu, nežinau, tai gal šito apskritai nėra.

– Ir kai kas mokosi iš tokios kalbos.
– Taip. Kažkur skaičiau, kad daugelis vaikų vidurinėje mokykloje nemėgsta lietuvių kalbos pamokų. Bet juk daugelio pamokų būdami vaikai mes nemėgstame. Juk ir patys prisimename, kad visuomet buvo geriau pertraukos nei pamokos. Net jei ir buvai stropus mokinys – labiau džiaugdavaisi kaip tik pertrauka, atostogomis, ar – negerai taip sakyti – kai mokytoja susirgdavo.

O tik paskui dažnas studijuodamas filologiją mato, kad mūsų literatūra – K. Donelaitis, A. Baranauskas, Žemaitė – yra vertybė. Ką jau čia kalbėti apie rašytojus arčiau mūsų dienų. Bet juos reikia skaityti ir pajusti: kaip žmogus būna toje knygoje, kūrinyje. Jauna rašytoja Agnė Žagrakalytė parašė knygą „Eigulio duktė: byla F 117“. Ji – jaunas žmogus, dešimt metų gyvena Vakaruose, Briuselyje. O kokia knyga… Jai brangu tai, kas buvo iki jos. Ji nori sužinoti, kaip gyveno jos seneliai, giminaičiai. Rašytoja L. S. Černiauskaitė sako, kad skaitydama šį romaną pasijuto grįžusi namo. Tai aš, senis, pasijutau kaip grįžęs namo, nes vaikystėje turėjau panašų pasaulį. Bet kaip man smagu, kad viena jauna rašytoja parašiusi, o kita taip pat jaučia kūrinį. Tai yra savos kultūros pripažinimas. O daug dabar matome tokių žmonių, kurie nori išsiskirti ir pasirodyti trypdami, niekindami, spjaudydamiesi. Neva tada, kai kitą nustumsi ar sumindysi, būsi didelis. Bet ne taip pasaulis turėtų žygiuoti ir visiems vietos po saule turėtų užtekti.

– Užtat emigrantai, išvykę į užsienį, atsisako savo gimtosios kalbos…
– Apie tuos dalykus esu skaitęs ir galvojęs. VU mokslininkių lituanisčių būrelis sudarė leidinį „Emigrantai: kalba ir tapatybė“. Rengiant medžiagą buvo apklausta gausybė įvairių kartų viso pasaulio lietuvių emigrantų – ir ankstesnių, ir naujausios „bangos“. Labai įvairiai yra. Žinoma, priklauso nuo aplinkos, į kurią jie patenka. Vieni tvirtesni, o kiti savo gimtosios kalbos atsisako labai greitai, sąmoningai. Ypač lengvai lietuvių kalbos atsisako vaikai. Dalia Staponkutė yra mūsų kraštietė, gera eseistė, filosofė. Ji gyvena Kipre. Augdamos jos dukros nebenori lietuviškai kalbėti. Joms lietuvių kalba kaip koks pagalys į ratus. Atvažiuoja į mamos tėviškę  – joms čia svetimas pasaulis, nes jos ten augo. Jos perėmė aną kultūrą. Galima suprasti tuos žmones. Užtai juo daugiau mūsų žmonių išvažiuos, juo bus blogiau. Ir tos Lietuvos greičiau neliks, jeigu vis daugiau važiuos. Kas kaltas, kad išvažiuoja Lietuva?

– O kas kaltas?
– Kaltų daug, žinoma. Gal aš, gal mes kiekvienas. Bet ir valdžia nepadaro, ką galėtų padaryti, jeigu iš tikrųjų rūpintųsi Lietuva. Ir, man rodos, kad ir žurnalistai… Labai daug juodo darbo, Lietuvos niekinimo daro žiniasklaida. Bet ne visi vienodi. Vis dėlto yra tokių, kurie stengiasi drėbti kuo piktesnį žodį, kuo skaudžiau apie Lietuvą.

– Apie mūsų gimtosios kalbos ateitį.
– Ateitį spėti sunku ir rizikinga. Priklausys nuo mūsų pačių, o ne kažkokių atsitiktinumų. Kiek patys žmonės turės nuovokos, supratimo, tiek su gimtąją kalba tauta išliks. Sakysite, kad Šveicarijoje keturiomis kalbomis kalba ir nieko neatsitinka. Bet mes negalime perkelti visko, kas yra pasaulyje, į savo kraštą. Turime savo istoriją, savo šaknis, papročius, o ant jų ir laikosi mūsų kalba. Kitur yra dar kitaip.

Dažnai švietimo programos, reformos – nusižiūrėtos Norvegijoje, Briuselyje. Bet visko negalima susivežti iš pasaulio. Reikia žiūrėti, kas mums tinka matant visą savo kraštą. Juk pietų kraštų medžių Lietuvoje sodinti negalima – jie čia neaugs.

– Vypsonė ar teatras? Turime gražių ir neprigijusių žodžių?
– Algis Mickūnas, išeivijos filosofas, Lietuvos mokslų akademijos akademikas, mano kartos žmogus, gražiai pasakė, kad mums reikia tarptautinių žodžių, ir nemažai, kad galėtumėme bendrauti su kultūros pasauliu. Bet tie tarptautiniai žodžiai neturėtų išstumti lietuviško kalbos pasaulio. Žinoma, „vypsonė“ – gražus žodis, bet mums jo nereikia susigrąžinti. Juk ir „tolkalbis“ buvo siūlytas vietoje žodžio „telefonas“. Ko tik nėra buvę, visokiausių lituanizavimo apraiškų pilna. Bet vienur įsigalėjo lietuviškas, kitur – tarptautinis. O kitur jie konkuruoja. Latviai turi „tālruņa“ vietoje „telefono“ (maždaug ir reikštų tolkalbį). „Kolchozas“ – latviai šitą rusicizmą pasiliko, mes padarėme lietuvišką žodį – „kolūkis“.

Bet tarptautiniai žodžiai vis dėlto turėtų neužgožti mūsų kalbos ten, kur turime ypač gerą žodį. Šiuo metu jaučiamas tam tikras anglybių antplūdis – reikia jų ar nereikia. Mūsų dabartinės ministerijos mėgsta „komunikuoti“ su tauta – ne „bendrauti“. Nes daug gudriau skamba, kai televizijoje ministrė sakosi, jog „mes komunikuosime su šitomis organizacijomis“. O jeigu pasakys – „bendrausime“, „palaikysime ryšius“ – taip esą kiekvienas gali ištarti. Žodžiu, čia klaidingai suprantamas mokytumas. Ir net tarp mūsų mokslo žmonių taip yra. Pastebėjau, kad kai kurie kitų sričių specialistai stengiasi kuo daugiau tarptautinių žodžių pasakyti, nors jokio reikalo tam nėra. Kai kurie tarptautiniai žodžiai ima parazituoti. Antai „kompetencija“. O galima pasakyti „gebėjimai“, „sugebėjimai“, „išmanymas“ – čia turime daug žodžių. Arba „pilotinis“ projektas. Visiškai nereikalingas. Tai yra „bandomasis“ projektas, „pradinis“, „pirminis“.

Madingas žodis – „komanda“. Netgi kalbant apie teatrą jau irgi „komanda“ keičia „trupę“. Tai režisierius tikriausiai bus „komandyrius“, jeigu jau turi aktorių komandą… Dažniausiai tuos tarptautinius žodžius kiša pusinteligenčiai, kurie nori pasirodyti mokyti. Bet mokytesnis žmogus mieliau verčiasi gimtosios kalbos žodynu.