Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Sigitas Prancuitis šiaip šiauliečių personalinėmis parodomis niekada nelepino, o šių metų pabaigoje ėmė ir padarė Dailės galerijoje - „35 metai su tapyba”. Ir labai didelę, nors ir ne retrospektyvinę: antrajame galerijos aukšte išeksponuoti 43 objektai ir asambliažai, per penkiasdešimt aliejinės tapybos darbų. Objektai - šmaikštūs, atpažįstamai „prancuitiški”, tapyba - nors koloritu ir pažįstama, bet ir kitokia: kiekviename paveiksle skrieja kosmoso simfonijos...

Žodžiu, sukūrė Sigitas Prancuitis savus pasaulius, savas visatas, perkonstravo daiktus. Ir visa tai tik per pastaruosius metus. Todėl jo dirbtuvėje dabar ant molberto tik vienas paveikslas. Nebaigtas. O nebaigtas gal todėl, kad menininkas eiles rašo, juk per parodą paaiškėjo dar vienas Sigito Prancuičio talentas - kurti haiku.

-  Apskritai aš mėgstu poeziją - japonų haiku: trys trumpos eilutės ir visa mintis. Kada man poezija gimė? Gimsta naktį - atsikeli ir parašai. O dažniausiai dirbant kažkas galvoje rimuojasi, rimuojasi ir, kad neužmirščiau, iškart užrašau.

Mano poezija yra tai, ko negalima išreikšti paveiksle. Bet ne, poezija yra poezija, visai atskira meno sritis. Nors yra jos ir paveiksluose.

- Jums lengviau bendrauti paveikslais nei žodžiais?

- Man atrodo - paveikslais. O šiaip aš nelabai komunikabilus - draugų nedaug turiu:  Ričardą Jakutį, Romaną Vilkauską... Ant pirštų suskaičiuotum.

- O savo darbus ar suskaičiavote, tai yra, ar jų katalogą sudarėte?

- Ne. Vis nėr kada. Svajoju, jei sulauksiu apvalaus amželio - jau verto jubiliejaus, padaryti retroparodą - parodyti savo darbus nuo 1974 metų. Tada katalogą ir surašysiu. Turbūt. Dabar mano darbai maždaug, išskyrus tuos, kurie parodoje, yra albume, nes kai jį sudarinėjau, buvo tik 2009-ųjų pradžia, tai šios parodos paveikslų dar beveik nebuvo. 

- Kuriuos darbus jūs skaičiuojate? Parodinius?

- Ne tik. Esu visokių padaręs - ir mažesnių, ir užsakomųjų, jei paprašo žmogus. Parodysiu savo sąrašiuką - na, katalogą tokį, kur padaręs užrašau, nes pastebėjau, kad pradeda nusimėtyti. Tai va, paskutinis darbas „Dovana”, jo numeris 841. 

O „Dovana” yra ant lentos padaryta, tiksliau - ant durų. Tas darbas greičiausiai  pasidarė: duris dovanojo kolega sakydamas: „Gal kur pritaikysi...”, ir akurat - tą minutę aš supratau kaip. Taip atsirado „Dovana” - labai greit. Kiti darbai ilgai bręsta - ir po dešimt metų. Visai neseniai ant vieno tokio užrašiau „1999-2009 metai”. O atrodo - nedidelis paveikslas.

Kai tapai, tai vis eini gilyn, gilyn... To paveikslo, kur dešimt metų tapiau, buvo ir idėja, viskas lyg ir tvarkoj, bet vis kažko trūksta, vis kažkas nenupaišyta, vis ritmas ne tas, vis ne taip. Dėliojau po truputį ir dažų susikrovė - oho, kibirais. Tik prieš parodą padariau, atrodo, viską, kaip reikėjo.

Yra tų nebaigtų darbų. Va ant molberto - nebaigtas, laukia, kada baigsiu. Kartais mintys labai netikėtai ateina, tada imu ir padarau.

- O kokią informaciją perteikia jūsų objektai, asambliažai?

- Kai kurią lengva perskaityti. Pavyzdžiui, „Šiaulietis Paryžiuje” - čemodanas, šakės - ir viskas aišku.

Poreikis objektams atsirado senokai: rengėme čia grupinę parodą ir sugalvojome (Eduardas Juchnevičius, Vitolis Trušys), kad reikėtų padaryti po vieną skulptūrą, kad parodą kiek pamargintume. Na, aš žinojau maždaug, kad daromi asambliažai su daiktais (Šiauliuose jų niekas nebuvo daręs), ir nusprendžiau - reikia pabandyti. Tai buvo trylika metų atgal. 

Padaręs pirmą - su pypke, žiūriu, kad neblogai išėjo, o ir menotyrininkai neišpeikė. Paskui visokių daikčiukų atsirado: tai radijas sugedo, tai televizorių išmontuoji. Išmaišai juos su ironija - ir asambliažas, ir objektas. Aš tik į tapybą žiūriu rimtai, o tie objektai - žaidimas...

- Ar yra kokia dailės sritis, kurios nebūtumėte išbandęs?

- Ko nesu bandęs? Net su keramika teko institute padirbėti... Va, mozaikos, ko gero, nesu daręs. O šiaip esu truputį ir skulptūros padaręs, ir nemažai grafikos, ir akvarelių, ir visko.

- Tačiau jūsų didžioji meilė ir liko tapyba - sudėtingiausias menas?

- Taip. Spalvas sudėti - ne problema, bet paskui suvesti į vientisą skambėjimą - panašiai kaip muzikoj, kad ir ritmas būtų, kad ir viskas, tai iššūkis, nes vis giliniesi, giliniesi. 

Bet tuo užsiimu jau trisdešimt penkerius metus. Iš pradžių - pirmąjį dešimtmetį - oi sunku, ojojoj, juodas darbas... Dabar jau nieko - ypač po tos mūsų nepriklausomybės, kai atsivėrė sienos - tai tokia laisvė pasijuto, kad nu. 

- Ar sulaukiate, jūsų nuomone, konstruktyvios kritikos?

- Iš draugų. Ateina Vilkauskas, pasižiūri ir savo nuomonę išsako. Kolegos nuomonė man svarbi, o šiaip aš nelabai bendrauju. Menotyrininkai, nors jų Šiauliuose yra, kažko tyli. Mandagūs, manau. Ai, tik draugas šviesiai tiesiai viską pasako.

Su Vilniumi nutraukiau ryšius, o ir vilniečiai čia neatvažiuoja - Šiauliuose jiems visai neįdomu, nes mes jiems - provincija. Tokia provincija, kad nu... Jei nuveži į Vilnių, į bendras parodas, vieną kitą darbą, tai dar ten pamato, kad tu  gyvas. O šiaip...

Deja, taip yra. Pažiūrėkit, kokios dabar yra respublikinės parodos - faktiškai jose tik Vilnius dalyvauja. Na, dar Kauną priima. Buvo dabar respublikinė bienalė. Tai aš apie ją sužinojau, kai jau buvo atidaryta - jokios informacijos, viskas slaptai.  

- Ar galėtumėte išskirti kurį iš dabartinių tapytojų?

- Jie man įspūdžio nedaro. Nors nieko, nieko, bet aš iš XX amžiaus antrosios pusės, todėl man didžiausi dailininkai, atvirai kalbant - Vincas Kisarauskas, Algirdas Petrulis, Jonas Švažas. Dėl savo tapybiškumo. Bet ir aš nuo jų nutolęs, kitoks - man svarbi konstrukcija. 

O genijų Lietuvoje gal ir neturime - genijus turi būti universalas, o ne vien mokėti paišyti. Tai impresarijai savo globotinius vadina talentais ir genijais, nes nuo to paveikslai tik brangesni atrodo, o juk visi nori turėti brangių. 

Aš impresarijų neturiu, nėra kada man iš tos dirbtuvės išeiti, bendrauti, o kad į tave kas atkreiptų dėmesį, reikia trintis kažkur. Nė pats nežinau - kur. 

Nors kartais kai kam nuskyla. Romanas Vilkauskas susipažino su kolekcininku, kuris bendrauja su Amerikos kolekcininkais, todėl dabar Amerikos muziejuose yra po vieną kitą jo darbą. Ir visai neseniai Vilkauskas gavo informacijos, kad vienas jo darbas jau yra prabangiame pasaulinio lygio albume. O juk Romaną Vilkauską - aukštos prabos menininką - visi ilgai ignoravo (o ir dabar ignoruoja), bet jo impresarijus savo darbą padarė. 

- Kaip ten bebūtų - didelę parodą parengėte.

- Aš šiemet gerai pasidarbavau - tikrai nemažai. Ir žinot, kas man padėjo? Nepatikėsit - pensija, nes aš dabar - laisvas. Nuo ryto iki vakaro. Jei, žinoma, nepaulioju. Būna tokių nuslydimų. 

Dirbtuvėje šilta, gera. Kokia čia krizė? Smegenyse - krizė tiems, kas nedirba, o kas dirba, kuria, tam jokios krizės. Nusipirkti drobės ir rėmų - tik gyvenimo smulkmenos. Svarbu, kad tik galvoj idėjų būtų, o visa kita atsiras. 

Būna krizės, aišku, visiems menininkams, kai dingsta ir idėjos, ir viskas. Va tada - krizė. Tada nors ir tūkstantį litų turėk, ką tas mačija? Nieko nemačija tie pinigai. Oi būna tos krizės - tiesiog negali prieiti prie darbo, tuščia galvoj... Oi bjauru tada, oi bjauru - neduokDie... 

 

„Barzda nuo to laiko, kai įstojau į institutą, o plaukus Šiauliuose tai praradau”, - juokiasi Sigitas Prancuitis.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.