Romualdo Požerskio nuotraukose - daug nuogalių ir išsipuošusių maskaradiniais kostiumais.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Viena nuotrauka iš žinomų fotomenininkų Romualdo Požerskio ir Monikos Požerskytės fotografijų parodos „Degantis žmogus” gali šokiruoti. Ypač jei joje nufotografuoti nuogi ir vyrai, ir nuogos moterys (o tokių nuotraukų parodoje - dauguma), o nuogaliai visai nepanašūs į tuos, kuriuos fotografuoja Romualdas Požerskis savo subtiliuose aktuose. Šokiruoti gali ne tik tokia nuotrauka, bet ir keistu, labiau negu maskaradiniu kostiumu apsivilkusio žmogaus portretas.

Tačiau 120 Dailės galerijoje eksponuojamų fotografijų visos kartu nebešokiruoja, o sukelia visai kitokias mintis: nejau turtingi amerikiečiai taip įsivaizduoja rojų, arba pasak fotografijų autoriaus - amerikietiškąjį komunizmą? Ir kodėl garsusis lietuvių menininkas su savo jauna dukra vyko tūkstančius kilometrų į JAV, į Nevados dykumą rengti fotoreportažo, o ten kęsti smėlio it cemento audras?

Parodos „Degantis žmogus” ir to paties pavadinimo fotoalbumo į Šiaulius atvykęs pristatyti fotomenininkas Romualdas Požerskis atsakė ir į šiuos, ir į kitus klausimus.

- Kuo skiriasi fotografas profesionalas nuo mėgėjo? Mėgėjas fotografuoja, kai kažką netyčia pamato, o profesionalas - tada, kai suranda tai, ko ieško. Nuvažiuoti į „Degančio žmogaus” festivalį, jį nufotografuoti ir nuotraukas parvežti į Lietuvą buvo mano beveik penkerių metų tikslas.

O ten ne taip lengva pakliūti. Tai nėra tas pat, kas nuskristi į kokį miestą, kur yra viešbutis, kur laukia pietūs - čia vykstant reikėjo viską patiems susipirkti: ir palapinę, ir maistą, ir išsinuomoti automobilį, dviračius, net įsigyti bilietą, kurį pirkdamas sužinai, kad sutinki, jog festivalyje atsakai už savo gyvybę, nes dieną Nevados dykumoje plius 40, naktį - minus 5. O dar kas dieną siaučia dulkių audros - tokios, kad visiškai sutemsta, kad nematai ištiestos savo rankos. Tiesiog ekstremalios gyvenimo sąlygos.

- Kaip šis festivalis atsirado?

- Festivalį „Degantis žmogus” sugalvojo vienas žmogelis (jis - jau visiškas senukas - jame vis dalyvauja). Prie San Francisko jis, kai jį paliko draugė, padarė žmogaus figūrą ir kartu su grupe žmonių ją sudegino. Kitais metais su dar daugiau smalsuolių sudegino dar vieną, trečiaisiais metais - ir vėl. O dalyvių skaičius ir linksmybės prie „Degančio žmogaus” vis augo, tai vietos valdžia ir žmonės tuo pasipiktino ir teko ieškotis kitos vietos - pačios blogiausios vietos Amerikoje.

Tai ir surado Nevados dykumoje, kur žemė kaip cementas, kad vinies neįkalsi, kur neveikia nei mobilieji, nei internetas. Išsinuomojo tą dykumą už pusę milijono dolerių ir, laikydamiesi įstatymų nepilti ten nei vandens, nei šiukšlės ten nepalikti (ką atsivežei - išsivežk), kasmet ten įkuria stovyklą festivaliui „Degantis žmogus”.

Landšaftas primena Mėnulio landšaftą - lyguma ir kalnai aplink. Visa teritorija - trijų kilometrų skersmens apskritimas, kur negali įvažiuoti mašinos, kur įvažiuoja tik mutantai, įvairūs projektai, dviračiai, o aplink tą apskritimą žiedas, kur stovi palapinės, kemperiai. Apskritai tai penkių kilometrų skersmens žiedas, kuriame sutilpo 50 tūkstančių žmonių. Tai jau laikinas trečias pagal dydį miestas Nevados valstijoje.

Festivalyje iš anksto aptariami ir suderinami visi pristatomi projektai, kurie pristatomi griežtai pagal sudarytus katalogus - kas penkias minutes. Kai mes buvome 2008 metais, jų buvo pristatyta 2,5 tūkstančio.

- O kas „Degančio žmogaus” festivalyje dalyvauja?

- Žmonės ten važiuoja būtent dėl ekstremalumo. Festivalyje buvo ir šiek tiek azijiečių, ir šiek tiek meksikiečių, ir kelios vokiečių, rusų palapinės, bet didžioji dalis - amerikiečiai. Truputėlį amžiuje, turtingi (ten ruošiamas net aerouostas milijonieriams atskristi su savo lėktuvais), turintys padėtį visuomenėje.

„Degantis žmogus” - amerikietiškas produktas. Pavyzdžiui, netoli San Francisko esančiame Silikono slėnyje įsikūrusių pasaulio technologijų centrai kiekvienų metų rugpjūčio paskutinę savaitę užsidaro ir visi specialistai važiuoja savaitei į festivalį atitrūkti nuo šio pasaulio. Pasirodo, tų centrų vadovai nepriima skyrių vadovais darbuotojų, kurie nėra buvę tame festivalyje, nes manoma, kad tik truputį trenkti specialistai gali sugalvoti kažką nauja. Todėl darbuotojai, turintys savo namus, baseinus, žaliąsias vejas, viską palieka ir savaitei traukia į Nevados dykumą.

Dauguma festivalio dalyvių yra mokslininkai, reklamos specialistai, rūbų modeliuotojai. Atvažiuoja daug gėjų, nudistų, rokerių, muzikantų (ten visą parą groja gyva muzika) ir taip toliau. Susirenka visų religijų, religinių judėjimų atstovai, o ten dar stovi palapinė, kur gali susituokti įvairių religijų atstovai, kur mirusiųjų pelenai išbarstomi, kur krikštijami vaikai. O aplink amžinas triukšmas: kažkur groja, kažkur šoka, kažkur dar kas... Tiesiog Babelio bokštas.

Tai didžiausias ir unikaliausias pasaulyje postmodernistinio meno festivalis. To postmodernizmo tik tiek, kad festivalyje griaunami visi draudimai, kurie Amerikoje yra labai griežti. Festivalio dalyviai kuria utopinę visuomenę, kuria komunizmą, rojų: ten nieko negalima reklamuoti, nieko negalima parduoti (šūkis „Pinigai nevalgomi!”) ir nieko negalima nusipirkti - viskuo reikia dalytis. Žodžiu, viskas už dyką - mėlynas dangus, daug alkoholio, narkotikų ir sekso. Tai amerikietiškas komunizmo įsivaizdavimas.

- Ar šis festivalis jūsų su dukra nešokiravo, neišgąsdino?

- Mus pasitiko prie įvažiavimo vartų (jų ten yra devyni), patikrino bilietus, pirktus internetu po 300 dolerių. Paskui mano duktė rašė, kad tada tėvui iššoko akys ant kaktos, jis pradėjo fotografuoti ir tiek tematė. Tai yra, aš pakliuvau į transą, nes pasijutau atsidūręs kitame pasaulyje. O Monika dvi paras negalėjo fotografuoti iš viso, nes buvo šoko būsenos nuo to, kas ten darosi, ji tik vėliau susikaupė ir išsitraukė fotoaparatą.

Ten sukurta tokia atmosfera nuo pat įvažiavimo: tave kviečia išlipti iš automobilio, apsikabina ir kužda į ausį: „Sveikas atvykęs į namus” (ta prasme - kad į savo pasąmonės, vizijų pasaulį), merginas dar guldo ant žemės kryžiumi, o jos atsikėlusios turi šaukti: „Aš jau praradau nekaltybę!” Tada reikia eiti prie varpo ir juo skambinti - tada pakliūvi į tą pasaulį, kuris yra visai alogiškas, netikras, panašus į cirką, F. Felinio ir fantastinius filmus kartu. Ir nėra aplink nė vieno normalaus žmogaus. Net jei iš karto atrodo, kad normalus - vis tiek galop pamatai, kad jo bent kojinės skirtingos. Ir tai aš stengiausi nufotografuoti.

- „Stengėtės”?

- Stengiausi. Keldavausi, kai Monika dar miegodavo, su fotoaparatu aplėkdavau aplink, paskui mes pusryčiaudavome, o apie penktą valandą grįždavome atgal pavalgyti. Bet kai audra užeina, tai negali nieko padaryti, negali fotografuoti, turi grįžti į automobilį, įkrauti aparatus - kompiuterį, videokameras ir vėl atgal į darbą.

Fotografuoti buvo gana keista: kai pamatai, kad ateina išsipuošę žmonės, ir pakeli aparatą, jie pradeda pozuoti, lyg būtų tam specialiai pasiruošę. O jei tu jiems nepatiksi, aplink apeis ir atsistos už nugaros. Aš prašydavau, kad žmonės man nepozuotų, o jei pozuos, tai bent nežiūrėtų į mane, nes norėjau padaryti reportažinių nuotraukų. Apskritai net jei susikaupęs kažką fotografuosi, tai aplink pamatysi tiek įdomių dalykų ir suprasi, jog visko neįmanoma nufotografuoti.

- Kaip sekėsi jums ir jūsų aparatams ištverti ekstremalias sąlygas?

- Žinote, mes ten turėjome susidarę tokią sistemą - kadangi dušo nebuvo, nusišluostydavome nuo dulkių storomis vienkartinėmis servetėlėmis, paskui labai storai kremu išsitepdavome, apsivilkdavome treningus ir eidavome miegoti - taip prabūdavome naktį. O dienomis labai karšta, prakaituojama kristalais ir kristalo prisigėręs drabužis kaip švitrinis popierius iki kraujo nutrina odą, todėl tiek daug festivalyje buvo nuogų žmonių, nes taip patogiausia.

Paskutinę festivalio dieną nebeturėjau kada nusiprausti, tai naktį važiuojant į San Franciską degalinėje manęs net nepriėmė, nes atrodžiau kaip koks bomžas - visas dulkinas. O automobilį teko dar dvi dienas plauti, kad galėtume grąžinti į nuomos punktą, kur į festivalį važiuojantiems automobilių nenuomoja - žino, kad jie grįš baisūs.

O mūsų aparatūra atlaikė, nes aš, kaip „Sony” firmos atstovas Lietuvai, gavau gerus aparatus, ir videokamerą, ir mobiliuosius. Viskas atlaikė.

- Kaip jautėtės po festivalio? Kaip po sunkaus darbo?

- Išvykę, jau keliaudami pakrante į San Franciską, kartkartėmis su Monika pasikalbėdavime: tai buvome tame festivalyje, ar nebuvome - ar tik jį susapnavome. Juk išvažiuojant iš festivalio teritorijos kabo didžiulis plakatas „Grįžtate į alternatyvų pasaulį” - suprask, čia lieka tikrasis pasaulis, o kasdienybė yra alternatyvus pasaulis.

O tik kai grįžome į Kauną ir pradėjome daryti nuotraukas, mes patikėjome, kad festivalyje vis dėlto buvome.

Kadangi dukra fotografavo analogine technika - su juostelėmis panoramine kamera, kuri juda 180 laipsnių kampu, o aš dariau reportažines nuotraukas, tai fotografijų skaičius buvo gana ribotas. Iš viso padarėme apie aštuonis tūkstančius kadrų - 8 gigabaitus. Paskui iš jų atrinkome tris šimtus, iš kurių 120 mes ir eksponuojame parodoje.

Paroda skirta tik Lietuvai, nes kitur nenoriu garsinti amerikiečių - tegul jie patys save garsina. Aš fotografau Ameriką Lietuvai.

- Tai kaip Lietuva sutiko šią parodą?

- Tos mūsų fotografijos šokiruoja tol, kol žmonės neperskaito teksto - anotacijos. Pavyzdžiui, Kaune tiesiai iš katedros po Mišių į galeriją, kur buvo eksponuojama mūsų paroda, atėjo kelios močiutės. Jos perėjo parodą kikendamos ir patenkintos - po to paskambino draugėms. Ir su draugėmis dar kartą visą parodą apžiūrėjo, o paskui pasakė eisiančios kur kavos su konjakėliu išgerti...

Tai rodo, kad žmonės supranta, kad toks pasaulis, ar tu smerksi jį, ar nesmerksi, vis tiek egzistuoja ir egzistuos, o vieno žmogaus nuomonė jo nepakeis. Juk esmė yra tokia: jei tu bandai tą pasaulį pažinti, tada tavo gyvenimas įdomesnis.

 

Fotomenininkas Romualdas Požerskis: „Mudu su žmona norėjome jau šiemet pervažiuoti per visą Ameriką fotografiškiausiu 66-uoju keliu, kad nuvažiuotume dar kartą į šį festivalį. Bet dukra laukiasi, tai važiuosime kitą vasarą”.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Į viršų