„Sandoros” pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytojo Artūro Navicko teigimu, kalbų apie irklavimą namuose būna retai: „Žmoną ši tema jau užkniso”.

Aušra LAURINKIENĖ 

Ne paslaptis, kad entuziazmas kartais kalnus verčia. Tiesa, kalnų irkluotojams nepasitaiko, tačiau „Sandoros” pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytojo 44 metų Artūro Navicko užsidegimas atgaivinti Šiauliuose mirštančią sporto šaką - kanojų irklavimą - pralaužia visas kliūtis.

Su treneriu Artūru Navicku, nuo dvylikos metų susižavėjusiu šia sporto šaka, irklavimo bazėje susitinkame prieš rytinę treniruotę. Čia mūsų laukia ne tik plačiai besišypsantis vyras, bet ir jo auklėtiniai. „Kai kurie iš jų – tikri šaunuoliai”, - su viltimi išugdyti nepralenkiamus kanojininkus į jaunuosius šiauliečius žiūri treneris. Saulėkaitoje prisėdus ant suolelio, prie mūsų priėjęs vaikinas paklausia: „Treneri, jūs man pasakykite, ką daryti, aš perduosiu kitiems...” Nurodymus gavęs jaunuolis netrukus garsiai sukomanduoja kitiems „irklo broliams”, kurie, nieko nelaukdami, apšyla ir, čiupę į rankas po irklą, sėda į drakonų klasės valtį. „Rengiamės liepos 17-18 dienomis Šiaulių irklavimo bazėje vyksiančiai šeštus metus rengiamai tarptautinei baidarių ir kanojų irklavimo Talšos regatai”, - šyptelėjęs sako vienintelis kanojų irklavimo treneris Artūras Navickas.

Jis neslepia, kad norėdamas Šiauliuose atgaivinti mirštančią sporto šaką, treneriu dirbti sugrįžo po dvidešimties metų – juo jis yra dirbęs dar studijuodamas tuometiniame Šiaulių pedagoginiame universitete. Tiesa, tuomet, be Artūro Navicko, kanojininkus treniravo ir pasaulio čempioną Tomą Gadeikį išugdęs jo tėtis Pranas Gadeikis ir baidarininkus treniruojantis Petras Kairys.

Po penkerius metus trukusio kanojų irklavimo štilio Šiauliuose „Atžalyno” sporto klubui panorus atgaivinti šią sporto šaką, Artūras Navickas pajuto begalinį troškimą sugrįžti: „Grįžau ... ir likau. Manau, tam įtaką padarė ne tik meilė sportui, kanojai, gamtai, bet ir noras prikelti nostalgija dvelkiančią sporto šaką”.

Per mėnesį  už irklavimo būrelį tereikia mokėti penkis litus. Jaunuosius sportininkus remia entuziastingi žmonės, dažnai buvę irkluotojai, kitaip vargu ar nepopuliari sporto šaka išgyventų. „Žinoma, norėtųsi čia matyti kuo daugiau vaikų, - nejučia atsidūsta treneris, save vadinantis kvailu entuziastu. - Kanojų irklavimo specialistų Šiauliuose yra, tačiau jie neburia vaikų, nedirba, nes žino, koks juokingas atlygis už įdėtą triūsą”.

„O ką apie vyro entuziazmą mano žmona?” - smalsaujame. Artūras Navickas kiek patyli ir leidžia suvokti, kad trenerio veikla „Sandoros” mokykloje pradinių klasių mokytoja dirbančios žmonos Jurgitos Navickienės nė kiek nedžiugina: „Būna priekaištų. Ne todėl, kad sūnų Žilviną čia atsivedžiau, o todėl, kad mano atlyginimas – grašiai. Laimė, mano pagrindinis darbas – kūno kultūros mokytojais, antraip būtų visai riesta”. Artūro Navicko teigimu, kai jis prieš kelerius metus sugrįžo į irklavimo bazę, čia buvo visiškai tuščia: „Kai išėjo Tomas Gadeikis, kanojų irklavimas Šiauliuose mirė... Dabar Lietuvoje pirmauja Visaginas, tad norisi parodyti, kad ir šiauliečiai sugeba irkluoti kanoją. Deja, dažnai mano darbas būna šios sporto šakos rėmimas. Todėl žmona ir pyksta... Kartais tenka iš savo kišenės pinigėlių ištraukti, ką nors nupirkti... Tarkime, kokias kepurėles komandai, maisto, malkų... Tai – visų trenerių problema. Maistpinigius duodi iš savų pinigų, o susigrąžini – po mėnesio. Kai per mėnesį būna trejos-penkerios varžybos, susidaro nemenka sumelė. Koks pusantro tūkstančio litų. Žinoma, susigrąžini tuos pinigėlius, tačiau tuo metu šeimos biudžete tų lėšų jau nėra”. Kanojų irklavimo meistras priduria, kad kalbų apie irklavimą namuose būna retai: „Žmoną ši tema jau užkniso”.

Su sūnumi supažindinęs Artūras Navickas atskleidė, kad penkioliktus metus einantis Žilvinas irklą į rankas ėmė nenoriai: „Gal todėl, kad tėvelio nenorėjo matyti?” - šmaikštauja treneris. - Dabar jis irkluoja jau antrus metus. Džiugu, kad dabar – labai noriai”.

Treneris ir tėtis viename, pasak Artūro Navicko, - labai blogas dalykas: „Būna pašalinių minčių. Atrodo, su visais dirbi vienodai, bet jeigu prisėdai prie savo vaiko, žiūrėk, kiti jau kužda: „O, jau su savo sūnumi dirba”. Pastebėjau, kad sūnui stengiuosi skirti mažiau laiko nei kitiems auklėtiniams.

Į pirmąją Artūro Navicko vadovaujamą kanojų irklavimo grupę susirinko 27 vaikai, tačiau per pirmąją vasarą jų liko vos dvylika. 11-12 metų - pats tinkamiausias pradėti irkluoti kanoją. Dabar treneris turi septynis stiprius ir pajėgius auklėtinius. Perspektyvaus jaunimo – apie 20-25. Žinoma, tas skaičius – labai kinta, todėl pirmą mėnesį net mokesčio už treniruotes neimu. Iš pradžių paplaukioti būna įdomu, o prasidėjus krūviui vaikas dingsta. Tai – ne vien atrakcija. Jeigu pradėjai irkluoti baidarę, kanojos tinkamai nebepairkluosi. Nors šios sporto šakos yra panašios, skiriasi irklavimo technika. Kanojininkas turi būti stiprus ir ištvermingas. Irklavimas po plaukimo pareikalauja daugiausia jėgų ir ištvermės. Be to, tai geriausia grūdinimosi forma. Akademiniam irklavimui svarbus ir ūgis - irkluotojas turi būti kaip krepšininkas, o kanojininkui pakanka 1,85 cm ūgio, - atskleidžia treneris.

Jis pridūrė, kad svarbiausia – saugumas ant vandens: „Tai yra pagrindinis mano reikalavimas. Šiek tiek net savo kailiu leidžiu pajausti pavojų, kad patys suprastų, kaip svarbu būti atsargiems. Šiaip visi moka plaukti, o kas atėjęs nemoka – išmoksta per žiemą baseine vykstančias treniruotes”. „Ar esate griežtas treneris?” - klausiame. „Jei toks būčiau, su mažais vaikais būtų sunku bendrauti. Atsirenku pagal amžių. Kuo auklėtinis vyresnis, tuo griežtesnė mano ranka”, - šypteli jaunuosius irkluotojus ugdantis Artūras Navickas. 

Sporto klubas savo bazėje turi labai daug kanojų, bet dauguma jų - senos. Treniruotėms tinkamos – vos šešios. Treneris pasakojo, kad Pranas Gadeikis buvo perdaręs keturias medines valtis į šiuolaikiškas, o vieną kanoją ir kelias baidares sporto klubas gavo pagal projektą iš Norvegijos fondo. Viena kanoja kainuoja nuo 3,5 tūkstančio litų. Irklus šiauliečiai perka iš juos Kaune gaminančios įmonės, o lietuviški irklai tiekiami visam pasauliui. Kanojininkai varžyboms ir treniruotėms prieš jas išsinuomoja valtis - drakonus.

Irklavimas labai populiarus Kanadoje, Vokietijoje, o Rumunijoje, Rusijoje ir Vengrijoje jis populiarumu nusileidžia tik futbolui. Lietuvoje situacija nėra dėkinga. Stiprūs irkluotojai treniruojasi Visagine. Vilniuje šis sportas vos nenunyko. Dabar treneris vaikus vežioja treniruotis į Trakus. Šiauliuose, Talšos ežere, trasa nėra pakankamai ilga - pusantro kilometro. „Treniruojamės ne tik Talšoje, Trakuose, bet ir „Šiaulių jūroje”, važiuojame į Jelgavą”, - sako treneris.

Kanoja, skirtingai nuo baidarės, turi vieną irklą, kuriuo ji vairuojama. Irkluojama iš vienos pusės, priklaupus ant kelio. Kanojos dydis laikui bėgant kito. Dabar ji šiek tiek siauresnė - plačiausioje vietoje 32 cm, ilgis - 4,15 m. Kanoja išvysto 12 km per valandą greitį, kuris prilygsta bėgimui. Jeigu reikia įveikti trumpą distanciją, irkluojama dar greičiau - 14 km per valandą greičiu. Distancijos būna skirtingo ilgio - kilometro, 500 m, 250 m, maratonų - nuo 3 iki 20 km.

Vos tik pasitaikius galimybei su šeima į bažnyčią nueinantis treneris Artūras Navickas sako, kad per gyvenimą teko paragauti ne tik kanojų irklavimo skonio. Prieš irklavimą pramoginius šokius pusantrų metų lankęs treneris juokiasi, kad prireikus drąsiai sudalyvautų kokiame šokių konkurse: „Būčiau juokingas. Kaip galiūnas ant parketo... Mano sudėjimas šokiams jau netinkamas”.

Prabilęs apie siekius treneris šmaikštavo: „Dabar mano tikslas – gražiai numirti. Viską jau padariau. Namas pastatytas, medžių prisodinta, sūnus auga...” - juokėsi kitų per geru vadinamas treneris. - O jei rimtai, noriu išugdyti Lietuvos prizininkų trijulę. Juk nėra pėstininko, kuris nenorėtų tapti generolu. „Kaifuoju” matydamas, kaip vaikai tobulėja, auga. Ne tik čia, bet ir mokykloje”.  

 

„Kai kurie iš jų – tikri šaunuoliai”, - su viltimi išugdyti Lietuvoje nepralenkiamus kanojininkus sako treneris.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.