Kasdien su klausytojais radijo bangomis besisveikinantis Vaidas tiki, kad šypsena, nors ir nematoma per radijo imtuvą, - vis tik juntama.

Vadimo SIMUTKINO nuotr. 

 

Aušra LAURINKIENĖ 

Klausydamiesi radijo daugelis iš mūsų nejučiomis pagalvojame: „Kažin, kaip radijo laidų vedėjams pavyksta be perstojo malti liežuviu, visada būti puikios nuotaikos ir išsisukti iš kebliausių situacijų?” 

Darbą radijuje smagiu vadinantis šmaikštusis 25-erių Vaidas Žukauskas, kasdien miesto radijo bangomis šiauliečiams perteikiantis nemenką dozę gerų naujienų ir puikios muzikos, šypteli: „Tai – lyg narkotikas. Kartą paragavus – tiesiog įsiurbia...”

 

- Darbas radijuje pirmiausia yra smagus. Tai savęs realizavimas. Dabar jau radijas yra mano gyvenimo dalis. Ar tai svajones išsipildymas? Manau, kad daugelis vaikystėje norėjome patekti į televiziją arba radiją. 

 

Bet darbas tikrai nėra labai lengvas, kaip galėtų pasirodyti iš šalies... Kartais jis pareikalauja daug jėgų. Ne fizinių, žinoma, kartais tiesiog išsenki emocionaliai. Bet tik kartais. Beje, tai - geras užsiėmimas norint numesti svorio. Nereikia jokių treniruoklių ar dietų, tiesiog ateini į radiją ir svoris tirpte tirpsta... Sakote, mistika? Ne, tai realybė... 

 

 

- Pagrindinis pranašumas – tavęs daugelis klausosi. Nežinau, ar tikrai girdi, bet klausosi. Gera žmonėms skleisti įvairias geras žinias ir bent šiek tiek pakelti ūpą. Labai viliuosi, kad bent vienam žmogui pavyksta praskaidrinti nuotaiką. Vienas iš šimto yra šimtą kartų geriau, nei nė vieno. 

 

 

- Aš esu lygiai toks pat žmogus, kaip ir visi, tad natūralu, jog būna dienų „lyg tyčia”, kai mieliau likčiau namie ir visą dieną drybsočiau prie televizoriaus... Bet mano atveju darbo specifika yra kitokia, tad tikrai mieliau einu į darbą nei eilinis statistinis darbuotojas. Bent jau taip manau. 

 

 

- Pirmiausia, mano nuomone, yra svarbus balsas. Jei tavo balsas yra erzinantis, o tokių tikrai būna, gal ir maniškis kam nepatinka, natūralu, kad klausytojas perjungs dažnį. Antra, tai yra to balso pateikimas - turi būti nuotaika, šarmas... Ir, žinoma, tai, ką vedėjas pasakoja eteryje. Jei kalbi tik tam, kad kalbėtum, nemanau, kad tai sudomins klausytoją. 

 

- Diena prasideda nuo pasisveikinimo su visais kolegomis. Šauniai sutariame, tad pasiilgstame vienas kito kiekvieną mielą dieną. Po to seka apsižvalgymas interneto platybėse ir susipažinimas su dienos aktualijomis. Renku informaciją savo laidai ir ... eteris. 

 

Jo metu dažniausiai kalbu į geltonos spalvos mikrofoną. Žinoma, pertraukėlių tarp išėjimų į eterį metu vyksta kavos gėrimo procedūros, įspūdžių dalybos tarp kolegų ir panašiai. Manau, tai kiekvieno darbo laiko ritualas. Na, o pasibaigus darbams keliauju namo ir džiaugiuosi, kad beveik visada aplenkiu mašinų spūstis. 

 

- Ar radijo laidų vedėjo veidas miestiečiams – žinomas? Ar lieki už užsklandos?  

 

- Na, manau, kad dar esu paslaptis miestiečiams. Autografų tikrai niekas neprašo (juokiasi). Ir man pačiam labai įdomu, kaip mane įsivaizduoja klausytojas, juk balsas kartais gali sudaryti apgaulingą nuomonę. Gal kiti mano, kad mano amžius – gerokai viršijęs jaunystės ribas? Na, bet juk toks tas radijo gyvenimas – visi girdi, bet niekas nemato.

 

 

- Vaidas Žukauskas gyvenime yra paprastas vaikinas, gyvenantis paprasto vaikino gyvenimą. Net nežinau, lyg ir nepadoru apie save pasakot... (droviai šypteli). Šiaip esu draugiškas (turbūt visi taip į tokį klausimą atsako). Esu ne plepus, bet mėgstantis pabendrauti. Neįsivaizduoju gyvenimo be draugų, tačiau pastaruoju metu laiko stoka verčia vis rečiau su jais visais pasimatyti. O dėl žodžio ieškojimo kišenėje, tai pasakysiu, kad tikrai nemėgstu nutylėti, nors kartais tai atrodytų lengviausia išeitis. Toks jau tas mano charakteris...

 

Ir kartais esu baisus bambeklis. Mokykloje mokytoja kažkada yra pavadinusi mane Bamba ir Priekaba. Su faktais ginčytis neįmanoma (juokiasi). Beje, ta pati mokytoja yra sakiusi, kad arba neš man lauknešėlį (suprask, į kalėjimą), arba pamatys per televizorių. Na smagu, kad taip ir nereikėjo lauknešėlio, į televiziją kol kas nepatekau, bet vis tik radijuje atsidūriau. Linkėjimai mokytojai Joanai. 

 

- Pamenu dieną, kai atėjau į bandymus... Tiesiog įrašyti ir paklausyti kaip skamba mano balsas, įsitikinti ar tinku tokiam darbui. Tai net nebuvo eteris, tiesiog daromas įrašas kitoje studijoje... Maniau, jog paskutinioji atėjo (juokiasi). Dar niekada nėra taip balsas drebėjęs... Net pats nesupratau, kas vyksta. Tikriausiai todėl, kad labai norėjau pakliūti į radiją...

 

Pirmasis gyvas eteris taip pat nebuvo saldainiukas. Reikėjo skaityti iš popieriaus lapo, bet aš mačiau tik didelį juodą išsiliejusį nieką viduryje to lapo. Na, bet palaipsniui jaudulys slūgo ir apsipratau. O balsas yra užstrigęs ne kartą, tačiau ne dėl jaudulio. Juk visi mes kartais turime atsikosėti ir panašiai, tik ne visi būname tiesioginiame eteryje. Prieš darbą labai stengiuosi paruošti balsą, bet būna „dienų lyg tyčia”.

 

 

- Viskas prasidėjo nuo mamos pasiūlymo išbandyti savo jėgas, nes visą gyvenimą pati labai norėjo užsiimti panašia veikla. Na, žinote, kaip sakoma, tėvai savo svajones įgyvendina vaikuose (juokiasi).

 

Pradėjau labai lėtai, neskubėdamas, nebandydamas iššokti aukščiau bambos (savęs). Ir šiaip gyvenime mėgstu pirmiausia viską išsiaiškinti iki galo ir tik tada imtis darbo. Radijo laidų vedėjo karjerą pradėjau dar tikrai ne taip seniai, tad jokiu būdu negaliu savęs vadinti radijo vilku. Yra žymiai „vilkesnių” už mane, bet stengiuosi vytis. Ir tikrai dar yra kur tobulėti. Lėtai, neskubant, bet užtikrintai...

 

 

- Na, jaudulio dar yra, tačiau jis – tikrai kitoks, nei buvo karjeros pradžioje. Jei nebūtų jokio jaudulio, nebūtų ir noro tobulėti. Juk jaudulys ir suka pasaulį... Jeigu dėl nieko nesijaudini - gyveni neįdomiai. Apskritai ne tik dėl eterio jaudinuosi, bet ir dėl visokių kitų dalykų, kad ir smulkiausių... Esu labai smulkmeniškas žmogus. Viskas turi būti būtent taip ir ne kitaip. Kartais tai net patį stebina.

 

 

- Tikrai būna situacijų, kai nebežinai ką pasakyti... Tada paprasčiausiai pats iš savęs pasijuoki ir nusišypsai į eterį. Šypsena, kad ir nematoma per radijo imtuvą, - vis tik jaučiama. 

- Ne paslaptis, kad televizijos ir radijo laidų vedėjų darbas – labai skiriasi. Radijuje niekas tavęs nemato – ar eidamas į darbą visgi ilgai stoviniuoji prie veidrodžio ir renkiesi, kokį kaklaraištį ryšėti tą dieną? 

 

- Nepasakyčiau, kad daug laiko praleidžiu priešais veidrodį, tačiau mėgstu atrodyti tvarkingai. Žinoma, būna atvejų, kai džiaugiesi, jog tavęs niekas nemato. Štai ir radome radijo pranašumą prieš televiziją (juokiasi).

 

 

- Pamenu, tiesioginiame eteryje teko bendrauti su labai gerai Šiauliuose žinomu žmogumi. Tai buvo balandžio 1-oji, tad, savaime aišku, laida buvo apie pokštus ir anekdotus. Pašnekovas turėjo ką nors papasakoti, o aš taip smarkiai jo klausiausi, kad net nepastebėjau, kaip jis susikeikė. Kai susivokiau, žinoma, buvo jau vėlu, bet tai buvo netgi juokingiau nei jo pasakotas anekdotas. Žmogus net nelabai suprato, kas nutiko, bet nesiryžau jam aiškinti, kad nelabai gerai viskas išėjo (juokiasi). 

 

Tiesiog skaniai pasijuokiau ir tiek. Žinoma, visada yra gana kurioziška, kai pradedi eteryje juoktis ir negali nustoti. Pamenate, kaip būdavo mokykloje? Nusijuoki iš visiško nieko, o sustoti negali ir gauni pylos.

 

- Vėlgi sugrįšiu prie keiksmažodžių... Eteryje vyko žaidimas ir paskambinus klausytojui fone girdėjosi riebūs keiksmai. Tai, pasirodo, buvo taksi vairuotojas, o fone „akompanavo“ keleivis, kuris, matyt, kažką kažkam labai vaizdžiai aiškino (šypteli).

 

O pasiūlymo atsigerti kavos irgi esu sulaukęs, bet ne eterio metu. Matyt, mergina nenorėjo labai afišuotis. Yra tekę ir elektroninių laiškų gauti, bet... gal tai ir lieka kompiuteryje. Atvirai? Dėmesio niekada nebus per daug. 

 

 

- Nemanau, kad ryžčiausi tokioms avantiūroms. Nors (šypsosi), niekada nesakyk niekada...

 

 

- Pultas nėra toks bauginantis ir neįveikiamas. Taip, pirmą kartą išvydus tą begalę mygtukų, pasijunti kaip lėktuve, bet išduosiu paslaptį - daugelio jų paskirties net nežinau. Yra pagrindiniai takeliai, kuriuos būtina pakelti kai nori kalbėti ir viskas. Kaip sako mano mama – daug žinosi, greit pasensi. 

 

 

- Etatinių skambintojų žaidimų metu, manau, turi kiekviena radijo stotis. Tokių yra ir pas mus. Kartais net nereikia kartais ir vardo klausti - iš balso ne tik jie mane, bet ir aš juos pažįstu. Tai nėra blogai, mes mylime savo klausytojus. Juk tik dėl jų ir dirbame. Skambinkite, mielieji, telefono numerį juk žinote (šypsosi). 

 

- Ne, mano balsas vienaip skamba laidų metu, visiškai kitaip - namie ar tarp draugų. Nežinau kodėl taip yra... Gal šitaip patogiau? Įsijungi „DJ” pavarą ir, atsijungęs nuo visko, gali ramiai šnekėti eteryje. Ir, kaip mes, laidų vedėjai sakome, kalbame „iš vidaus” - tada balsas tampa stipresnis ir šiek tiek keičiasi. Į gerąją pusę, žinoma (šypteli). Ar esu aksominio balso savininkas? Tikrai negaliu atsakyti - ne mano kompetencija (juokiasi). 

 

 

- Kiekvienas laidų vedėjas visų pirma turi būti pakankamai geras aktorius. Savaime suprantama, kad būna, jog ateini į darbą blogos nuotaikos... Tada reikia perjungti režimą į „viskas super” ir pirmyn. Tegul mano problemos ir blogos nuotaikos lieka man pačiam, o klausytojui reikia geros nuotaikos ir šypsenos. 

 

 

- Nesigirsiu, bet esu labai pareigingas žmogus. Nė karto nesu pavėlavęs į darbą, o ir liga manęs nesustabdo. Visai dar nesenai buvau apsirgęs, bet neleidau ligai ilgai manimi džiaugtis - parodžiau kas čia šeimininkas (juokiasi). Dar nesu sirgęs taip stipriai, kad negalėčiau kalbėti. Kartais, žinoma, labai norėtųsi pailsėti, bet, kaip sako senolių išmintis, „darbas žmogų puošia... nors į mišką ir nepabėgs” (juokiasi). 

 

 

- Nėra ko slėpti – visuomet įdomu kas vyksta kitur. Pasiklausome – visi juk šitaip daro, bet idėjos gimsta bendroje kolektyvo galvoje. Žinote kas yra slibinas devyngalvis? Tai mūsų kolektyvas – atvirkštinis variantas – daug kūnų ir viena galva (juokiasi). 

 

 

- Mėgstu su jais apsikeisti vietomis ir pats klausyti radijo, o ne kalbėti. Dabar, kai jau suprantu kaip viskas čia vyksta, labai įdomu klausytis kitų. Mėgstu retkarčiais pažvejoti, nemažai laiko praleidžiu interneto platybėse, bet tikrai nesu maniakas. Su kompiuteriu draugauju tik kaip su būtinybės daiktu, nepiktnaudžiauju. Mėgstu paskaitinėti anekdotus – negali žinoti kada vienas ar kitas pravers (šypteli). 

 

- Stengiuosi savo frazes vis kaitalioti, nes eteryje besikartojančios frazes nėra pliusas. Net nežinau.. Kažkaip šiuo metu niekas nešauna niekas į galvą... Tiesiog eteryje mėgstu dažnai akcentuoti tikslų laiką, nes „laikas – pinigai”. Ką gali žinoti, gal kurį nors klausytoją išgelbsčiu nuo nepunktualumo. 

 

 

- Žinias bei visą kitą informaciją ruošia patys laidų vedėjai. Ir tikrai visuomet stengiamės pateikti tik reikalingiausias ir aktualiausias naujienas žiniose bei įdomiausią informaciją kitose rubrikose. Žinoma, čia be interneto neapsieisi, tad lenkiu galvą prieš visus senosios kartos laidų vedėjus, kurie, neįsivaizduoju iš kur, surinkdavo visą informaciją.

 

- Esi ne tik vedėjas, bet ir laidų redaktorius. Kokios tai pareigos?  

 

- Na, dar visai neseniai tapau laidų redaktoriumi, tad stengiuosi pats išsiaiškinti, kokios tai pareigos (juokiasi). Kalbant rimtai, esu atsakingas už visą eterį. Rūpinuosi, kad būtų įdomu klausytis, kad viskas būtų savo vietose...

 

 

- Ruduo, kaip ir bet kuris kitas metų laikas, turi savo žavesio. Jei apninka depresija – paprasčiausiai nueikime į parką, įkriskime į rausvų lapų krūvą, pasimėtykime jais, pasijuokime... Jei lyja lietus – nepamirškime, kad tuoj jis virs žiemos sniegu, kuris virs šiltu vasaros lietumi... Ne visada būtina juoktis, kartais gera ir šiek tiek paliūdėti. Pasirodo, aš dar ir filosofas (juokiasi). To ir linkiu visiems – būkime optimistiškieji filosofai. 

 

 

 

 "Dabar jau radijas yra mano gyvenimo dalis", - sako 25-erių aksominio balso savininkas.  

Asmeninio Vaido ŽUKAUSKO albumo nuotr.