Aušra LAURINKIENĖ

Prieš praėjusį sezoną „Šiaulių” krepšinio ekipos gretas papildęs ir greit į lyderio batus „įšokęs” aukštaūgis Deividas Gailius, aikštelėje be gailesčio draskęs varžovų gynybą, šiuo metu vilki gilias tradicijas turinčios  Bolonijos „Canadian Solar” (Italija) ekipos marškinėlius. 

 

Nors užsispyręs, draugiškas ir mylintis - taip save apibūdinantis buvęs „Šiaulių” krepšinio komandos lyderis socialiniame tinklalapyje „Facebook” draugams pranešė, kad gyvenimas svečioje šalyje - lyg sanatorija. Visagalio interneto pagalba jis „Šiaulių naujienoms” atvirauja, kad labai ilgisi gimtosios šalies: „Visur gerai, bet namie – geriausia”. 

 

 

Vieną sezoną „Šiaulių” aprangą vilkėjęs Deividas Gailius turėjo galiojančią sutartį su klubu ir 2010-2011 metų sezonui, bet kontrakte buvo numatyta galimybė tarpsezonyje jį perpirkti. Ši galimybė ir suviliojo Bolonijos „Virtus” klubą, kuris pasiūlė universaliajam krepšininkui pelningą ilgalaikę sutartį. Italijos ekipos generalinis direktorius Massimo Faraoni tuomet išreiškė viltį, jog Deividas taps vienu svarbiausiu žaidėju. 

 

Tiesa, puolėju domėjosi ir Kauno „Žalgiris”, kuris siūlė kontraktą, tačiau didelio noro nerodė. Vykti ten, kur nesi labai laukiamas, nesinori”, - tuomet „Šiaulių naujienoms” sakė aukštaūgis. Kalbėdamas apie metus, praleistus Šiauliuose, krepšininkas sakė: „Praėjusį sezoną vertinu labai gerai. Tai - sėkmingiausi metai mano karjeroje. Dar niekad nėra taip buvę, kad iškovočiau tris titulus”. 

 

Praėjusių metų liepos 18-ąją aukso žiedus po beveik ketverių metų draugystės su devyniais mėnesiais jaunesne Jolita sumainęs krepšininkas žmonos Klaipėdoje nepaliko, atsivežė į Šiaulius, o dabar - ir į Italiją.

 

Deivido išrinktoji, pasak jo, visuomet bus šalia ir lydės vyrą į bet kurį pasaulio kraštą. „Ji - mylinti, nuoširdi ir supratinga. Tiesiog savas žmogus. Tą supratau nuo pačių pirmų pažinties dienų”, - pasakojo mokykloje gyvenimo draugę sutikęs sportininkas. 

 

Nors krepšininkui tik 22-eji, jis šių metų birželio 14-ąją su žmona Jolita susilaukė pirmagimės Godos. Krepšininkas atviravo, kad prieš išvykstant svetur buvo baisoka keltis su visa šeimyna: „Baisu buvo tik tada, kai atvykome. Dabar jau apsipratome ir problemų neturime, - apie gyvenimo ypatumus pasakojo Italijos klubo legionierius.  

 

 

Su šiuo krepšininku bendravome ir tada, kai puolėjas gynė „Šiaulių” krepšinio klubo garbę. Tuomet prieš rytinę treniruotę į vieną iš miesto kavinukių atskubėjęs Deividas Gailius pasakojo, kad krepšinis jo gyvenime atsirado, kai jam buvo vos septyneri. Lietuvos nusipelniusio trenerio Algimanto Sercofo pakvietimo sulaukęs Deividas pradėjo lankyti krepšinio treniruotes ir... užstrigo. „Žinoma, kaip ir visiems vaikams, buvo dienų, kai norėjosi viską mesti, tačiau jau kitą dieną mintys apsiversdavo aukštyn kojom, - nedrąsiai šypsojosi krepšininkas. - Sulaukęs penkiolikos ar šešiolikos metų patekau į D. Ubarto treniruojamą Klaipėdos „Naftą-Uni-Laivitę”. Tiesa, pirmieji įspūdžiai buvo nekokie... Didžiąją laiko dalį praleisdavau ant atsarginių suolelio. Tik trečiaisiais metais įgijau trenerio pasitikėjimą ir galėjau daugiau laiko praleisti aikštelėje. Tais metais (2007, - aut. past.) iškovojome Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) čempionų titulą, o kitąmet jau vilkėjau „Neptūno” ekipos marškinėlius”.

 

Paklaustas, ar aistra krepšiniui netrukdė mokslams vidurinėje mokykloje, „Šiaulių” ekipos lyderis nusijuokė: „Žinoma, kad trukdė. V. Knašiaus krepšinio mokyklos direktorius Stasys Kaupys juokaudavo: „Krepšinis trukdo mokslams? Mesk mokyklą”. Be jokios abejonės, tėvai šiam pasiūlymui nepritarė, tad teko viską derinti”. Deividas pasakojo, kad mokykloje būsimą krepšinio žvaigždę jame įžvelgė ne visi: „Kai kurie mokytojai labai palaikė ir skatino sportuoti, tačiau buvo ir tokių, kurie, atrodė, dar labiau spaudė prie knygų”.

 

 

Kai krepšininkui buvo ketveri, subyrėjo mamos ir tėčio santuoka. Buvęs „Šiaulių” krepšinio komandos žaidėjas augo su mama ir močiute, kuri visuomet juo rūpindavosi ir neleido nueiti klystkeliais: „Netgi vasarą turėdavau devintą valandą vakaro grįžti namo. Turbūt gerai išauklėjo, nes padauža tikrai nebuvau, o ir jai mirus, kai man buvo trylika metų, nesielgiau kaip nuo grandinės nutrūkęs, nors laisvės išties turėjau kur kas daugiau”. Krepšininkas pridūrė, kad močiutės netektį šeimoje palydėjo džiaugsmingas įvykis - kitą dieną gimė broliukas.

 

Beje, naujojo šeimos nario atsiradimas Deivido gyvenime paliko gilų įspaudą. Krepšinio žinovams NKL pirmenybėse Daunio pavarde pažįstamas krepšininkas prieš atėjimą į „Neptūną” tapo Gailiumi. Tuomet krepšinio sirgaliai kraipė galvas ir spėliojo - iš kur atsirado žaidėjas nežinoma pavarde. Pasak Deivido, klausimas, kodėl jis atsisakė tėčio pavardės, lydi nuo pat 2007-ųjų: „Kažkodėl šis mano poelgis - visiems aktualus. Patėvio pavardę pasirinkau nenorėdamas skirtis nuo jaunesniojo savo brolio Danieliaus”. Pavardės keitimas sutapo ir su komandos pakeitimu, todėl krepšininkas vieno interviu metu juokavo, kad kitąkart pavardę pasikeis tik išeidamas į gerą klubą.

 

 

Vos nuvykęs į Italiją, klaipėdietis ėmėsi lyderio vaidmens - snaiperis iš Lietuvos blizgėjo visu pajėgumu, tačiau patyręs nesudėtingą blauzdos traumą buvo priverstas ilsėtis. Apie gyvenimą Italijoje - paties Deivido Gailiaus lūpomis: 

 

 

- Dabar žaidžiu Italijoje, Bolonijos „Canadian Solar” klube. Tai - gilias tradicijas turintis klubas. Jis, kaip ir daugelis kitų klubų, turi savų minusių ir pliusų. 

 

 

- Pirmieji įspūdžiai buvo geri, tačiau kuo daugiau laiko praeina, tuo labiau supranti, kad čia nėra nieko įspūdingo. Viskas taip pat, kaip ir gimtojoje Lietuvoje. Jau ir anksčiau buvau viešėjęs Italijoje, tad nieko naujo nepamačiau. Niekas taip nesužavėjo, kad galėčiau išskirti. 

 

 

- Taip, čia esame visi trys - aš, žmona ir mūsų dukrytė. 

 

 

- Vilkėdamas Italijos klubo marškinėlius jaučiuosi šiek tiek keistai, nes užsienyje vis dėlto tenka žaisti pirmą kartą. Šį sezoną mūsų komanda sieks užimti kuo aukštesnę vietą Italijos čempionate. 

 

 

- Kas iš to, jeigu tu pelnysi daug taškų, o komanda patirs pralaimėjimą. Juk ir asmeniniai rodikliai tuomet nebeteks prasmės. Aš visuomet pirmiausia galvoju apie komandą, o tik po to apie asmeninius rezultatus ir pasiekimus. Pirmiausia tikiuosi daugiau laiko praleisti aikštelėje. Tik tada galvosiu apie asmeninius rodiklius... 

 

 

- Kainos čia - beveik tokios, kaip ir Lietuvoje. Žinoma, jeigu vietinius pinigus verčiame į gimtosios šalies valiutą. Jeigu to nedarytume, galėčiau netgi pasakyti, kad Italijoje - viskas pigiau, o krizės visiškai nejaučiame. 

 

 

- Taip. Klubas man ir mano šeimai suteikė normalias gyvenimo sąlygas - apgyvendino dideliame bute, skyrė mašiną, jeigu ko prireikia – suteikia. Jokių nusiskundimų tikrai nėra. Manau, tas rūpinimasis legionieriais nėra kažkuo išskirtinis, o toks, kaip ir visur kitur.  

 

 

- Taip, spėjome paraugti jau visų patiekalų. Nors jų - makaronų bei picų - ragavę buvome ir anksčiau. 

 

 

- Lietuvaitės - pačios gražiausios. Italėms su jomis net nėra ko lygintis. 

 

 

- Daug kas čia stebina. Pavyzdžiui? Kad jie vienas ant kito šaukia, kad pypina vienas kitam gatvėje, nors dega raudona šviesoforo šviesa. Daug dalykų čia stebina. Jie - nepaaiškinami. 

 

 

- Tu visiškai teisi. Kaip ir sakai, jie - labai emocingi ir maskatuoja rankas. Mūsų treneris – lygiai toks pat. Energingai kilnoja rankas ir mums vadovaudamas šaukia. 

 

 

- Manau, kad panašu į tai. Nieko įspūdingo čia tikrai nėra. 

 

 

- Galiu pasakyti, kad čia tikrai nėra tokios vienybės, kokia buvo „Neptūno” ar „Šiaulių” komandose. Čia visi ateina kaip į paprasčiausią darbą. Nežinau, kokia ta „chemija”... Visi vis kartoja, kad reikia laimėti varžybas. To ir siekiame kiekvienose rungtynėse. Kalbant apie tarpusavio supratimą, manau, kad kuo toliau, tuo didesnis jis bus. Nes dabar jo šiek tiek trūksta...

 

 

- Taip, nustebino teisėjavimu - švilpia per kiekvieną prisilietimą, neleidžia agresyviau kovoti...  

 

 

- Taip, tikra tiesa. Čia tokios priešpriešos, kokia yra Lietuvoje ar kitose šalyse, nėra. Čia viską laimi „Montepaschi” klubas, kuriam nebuvo lygių, tačiau šiemet Milano „Armani Jeans” su Jonu Mačiuliu ir Marijonu Petravičiumi atrodo labai rimtai. Manau, kad gali įvykti ir kažkas nauja.