Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojas neurologas Aleksandras Ronkus didžiuojasi savo gautais medaliais ir apdovanojimais. Olimpiniai žiedai ir jam įteiktas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Generalinės asamblėjos Garbės ordinas – patys svarbiausi ir naujausi apdovanojimai aktyviam olimpinių idėjų puoselėtojui už nuopelnus olimpizmui.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ

Respublikinės Šiaulių ligoninės Konsultacijų poliklinikos gydytojas neurologas, sportininkas,  lietuviškos mylios organizatorius ir sumanytojas, vienas iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrėjų Aleksandras Ronkus ne kartą buvo apdovanotas kaip šalies olimpinių idėjų puoselėtojas, o šių metų birželio 23 dieną jam buvo įteikti Lietuvos tautinio olimpinio komiteto olimpiniai žiedai ir Garbės ženklo ordinas. Visą gyvenimą skyręs medicinai, A. Ronkus nepamiršta ir sporto – nors ietės, diskų ir kūjų dėl garbaus amžiaus nebemėto. Dabar laisvalaikiu žaidžia smiginį.

Nuopelnai nepamiršti ir po 24-erių metų
Gydytojas A. Ronkus ypač daug prisidėjo, kai 1988 metais buvo nuspręsta atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą. Tais metais, gruodžio 11 dieną, atkūrus Lietuvos tautinį olimpinį komitetą A. Ronkus iki šiol aktyviai dalyvauja jo veikloje.
A. Ronkus 75-ojo jubiliejaus proga už aktyvią veiklą buvo apdovanotas auksiniais Olimpiniais žiedais. Už nuopelnus Lietuvos tautiniam olimpiniam sportui A. Ronkui įteiktas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Generalinės asamblėjos Garbės ordinas.

A. Ronkus yra gavęs dešimtmečio, o vėliau – ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto dvidešimtmečio atkūrimo proga išleistus medalius.
Šis gydytojas nusipelnęs tuo, kad yra vienas iš iniciatorių, kuris 1988 metais pasiūlė lietuviškos mylios bėgimą. „Iki šiol organizuoju lietuviškos mylios bėgimą įvairiose šventėse, rengiamose kaimuose, miesteliuose, miestuose, - sako gydytojas. - Visą gyvenimą dirbu sportui. Buvau vienas iš 29 Olimpinio komiteto atkūrėjų. Jau nemažai yra mirusių, su kuriais kartu atkūrėme, tačiau tik keletas likę gyvi“, - pasakoja A. Ronkus.

Lietuviška mylia – 1988 metrai
Sulaukęs garbaus jubiliejaus A. Ronkus vis dar rengia tradicija tapusį lietuviškos mylios bėgimą, kuris kasmet vyksta Vilniuje. Šiemet antrą kartą mylios bėgimas buvo suorganizuotas Dirvonėnuose vykusios Šiaulių  medikų šventės metu.
Visa Lietuva Olimpinę dieną švenčia birželio 23-iąją. Į šventę kasmet susirenka daugiau nei tūkstantis dalyvių. Šiemet šventės metu A. Ronkui ir buvo įteiktas Garbės ordinas. Susirinkusieji bėgo 1988 metrus – taip vadinamąją lietuvišką mylią. Toks pavadinimas atsirado dėl to, kad 1988 metais gruodžio 11 dieną Profsąjungų rūmuose, ant Tauro kalno, buvo atkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.
„Mano rengiamame bėgime kasmet dalijami mano kartu su architektu sukurti moliniai medaliai. Tiesa, moliniai medaliai daug greičiau išgrobstomi nei metaliniai, nes jie gražesni. Kiekvienas olimpines žaidynes važiuoju į Vilnių ir išdaliju medalius. Man negaila pinigų medaliams, esu prijaučiantis sportininkams“, - šypsosi A. Ronkus.

Pats atsisakė bronzos medalio
Jau nuo vaikystės A. Ronkus mėgo sportuoti. Pirmasis sporto pasiekimas buvo studijų metu, kai dalyvavo ieties metimo rungtyje. Tada tapo universiteto ieties metimo čempionu. Anot jo, tarp disko metikų dar ir dabar patenka į Lietuvos metikų 50-uką.
Mėtyti diską A. Ronkus pradėjo dar besimokydamas Kretingos rajono Salantų pagrindinėje mokykloje, po to mėtė universitete. A. Ronkus prisimena, kai draugai siūlė tapti ir bėgiku. „Man žadėjo padovanoti gitarą, jei nubėgsiu kilometrą, tačiau nubėgau tik pusę ir pradėjo smarkiai pykinti. Nuo to laiko nelindau, kur ne mano sritis, ir bėgimą pamiršau amžiams. Mėtymai man ir tinka, ir patinka. Galiu mėtyti rutulį, kūjį ar diską. Ne vieną medalį esu laimėjęs.

1980 metais Maskvos olimpinėse žaidynėse A. Ronkus netgi teisėjavo metikams. Jam teko teisėjauti ir įvairiose kitose žaidynės, o pats dalyvavo Pasaulio lietuvių žaidynėse.
„Kai dalyvavau Pasaulio lietuvių žaidynėse, mečiau diską - būčiau laimėjęs bronzos medalį, tačiau įžengiau per toli pusę centimetro ir pripažinau savo klaidą. Man nesvarbu, kad nelaimėjau.  Nesąžiningai gauti medalį nenorėjau ir nenoriu, kad kiti taip gautų. Tikroji pergalė ir nuopelnai daug saldesni nei suvaidinti ir netikri. Man sąžinė neleistų nepelnytai paimti medalį“, - apie iš rankų paleistą bronzą kalba A. Ronkus.
A. Ronkus prisimena, kad jam teisėjaujant taip pat ne kartą teko atsidurti kebliose situacijose, kai linijos peržengimas rungtynėse sportininkams kainuodavo medalį. „Kartą susidūriau su sportininku, kuris peržengė visa pėda liniją ir norėjo, kad peržengimo neužskaityčiau – tačiau negalėjau, man sąžinė neleido. Turi būti teisybė. Pats taip negudravau ir kitiems neleidau“, - pasakoja jis.

Sportas ir medicina visą gyvenimą išvien
Paklausę, kas jis - labiau sportininkas ar medikas, išgirstame: „Vienodai jaučiuosi tiek sportininku, tiek mediku. Man sportas ir medicina visą gyvenimą išvien, - sako jis. - Labai mėgstu mediciną. Iš visų jėgų stengiuosi padėti žmogui. Teko ne kartą keliauti po pasaulį ir tobulinti savo medicinos žinias įvairiuose seminaruose, konferencijose, dažnai pačiam tekdavo skaityti pranešimus. Galiu drąsiai sakyti, jog mano dūšia yra ir prie sporto, ir prie medicinos. Vieno be kito net neįsivaizduoju“, - kalba A. Ronkus.
Nors visą laisvą laiką atimdavo sportas ir medicina, A. Ronkus nesigaili. „Amžinatilsį žmona taip papykdavo, kad aš mažiau laiko skiriu šeimai nei kitų gydymui bei sporto reikalams, bet aš kitaip negalėjau – turbūt toks mano pašaukimas“, - sako A. Ronkus.
Medicinai ne ką mažiau dėmesio skiriantis A. Ronkus dirba iki šiol. Garbaus amžiaus gydytojas propaguoja sveiką gyvenimo būdą ir yra priešiškai nusiteikęs prieš tuos, kurie vartoja alkoholį. Pats būdamas abstinentas nenori, kad ir kiti gertų.
„Šiuo metu mėgaujuosi smiginiu – Lietuvoje esu antras geriausiai žaidžiantis smiginį ir man to pakanka. Amžius jau nebe tas, tačiau širdyje nesijaučiu senas“, - kalba medikas.