Pradėti kurti filmus Viktoras pradėjo būdamas dešimties metų.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Aleksandras RIMDŽIUS
Kinas dažnai vadinamas sapnavimu atmerktomis akimis – tai magija, kuriai be galo sunku atsispirti. Filmų kūrimo procesas, savo ruožtu, taip pat pasidengęs tam tikra mistiška miglele: „Žmonės pamato į mūsų muziejų nukreipiančias rodykles, galbūt apie kino muziejų išgirsta iš pažįstamų ir užeina, o tada stebisi, matai, kaip čia viskas yra“, - sako vienas iš Šiaulių kino muziejaus įkūrėjų ir Šiaulių kino meno klubo pirmininkas Viktoras Gundajevas.

Stengiasi dėl šiauliečių
Visai neseniai šiauliečiai kaip tik turėjo galimybę prisiliesti prie tikros kino magijos – klubas rodė daugelio pamirštą, o kai kuriems galbūt apskritai negirdėtą begarsio kino pavyzdį. Kino mėgėjų draugijos pirmininko teigimu, jau susidariusi grupė žmonių, reguliariai lankančių kino mėgėjų klubo seansus.
„Būna, susirenka pilna salė, žmonės žiūri filmus net stovėdami, žinoma, būna, kad ateina labai mažai žiūrovų, bet visur taip. Viskas priklauso ne tik nuo filmo, bet ir kūrėjo asmenybės. Vienkartinė licencija kainuoja, bet juk nesisiųsi visko iš interneto“, - nekomercinio kino rodymo virtuvę atskleidžia V. Gundajevas.
V. Gundajevą užtikome „Polifonijoje“  įsikūrusiose kino muziejaus patalpose. Jis čia praleidžia išties daug laiko. Dabar jis labiausiai užsiėmęs „naujo“ kino projektoriaus tvarkymu. Viskas dėl to, kad išliekamosios vertės kino pažiūrėti susirinkę miestiečiai patirtų kuo didesnį malonumą.
Pirmininko teigimu, Šiaulių kino mėgėjų draugiją, kurios pagrindinė užduotis šiuo metu ir yra kino muziejaus puoselėjimas, sudaro 15-a žmonių. Šiuo požiūriu itin naudingos buvusio mėgėjų kino draugijos pirmininko Rimanto Vencevičiaus techninės žinios.

Kviečia prisiliesti prie istorijos
Kažkada šiose patalpose buvo Komunistų partijos bufetas. Kino salės langus vis dar puošia ir savotiško žavesio prideda Antano Čiukos sovietiniais laikais sukurtas pseudovitražas: „Mūsų kino istorija itin glaudžiai susijusi su okupacijos metais. Tai bene pagrindinė priežastis, kodėl šis vitražas liko čia. O be to, nesimato jokių buvusią valdžią šlovinančių simbolių“, - šypteli pašnekovas.
Kaip pasakojo V. Gundajevas, Miesto kino mėgėjų draugijos istorijos gijos driekiasi iki pat 1960-ųjų. Muziejuje taip pat yra saugomas straipsnių ir dokumentų nuo pat tų laikų archyvas: kortelės, iškvietimai, festivalio „Kadras“ informacinis laiškas ir kiti dokumentai.
Atsakymas į klausimą, kodėl šie žmonės skiria savo laiką šiai veiklai, gana paprastas: „O kodėl visa tai turėtų pranykti? Mūsų misija – šviesti žmones. Stengiamės, kad visa tai, ką čia matote, nenueitų užmarštin. Juo labiau todėl, kad su dalimi eksponatų mes esame patys dirbę, patys ryškiname juostas čia sudėtais ryškalais. Bet svarbiausia yra tai, kad kino istorija kartu yra ir Šiaulių istorija.“

Mėgėjiškas kinas taip pat svarbus
Turbūt tiksliau šį muziejų būtų vadinti mėgėjiško kino muziejumi. Kaip pasakojo V. Gundajevas – tai istoriškai susidariusi situacija. Iki 1990 metų kiną Šiauliuose kūrė, galima sakyti, vien entuziastai, visi profesionalai glaudėsi Lietuvos televizijos punkte. „Reikėjo baigti mokslus, o mokytis nebuvo kur“, - pašnekovui antrino R. Snarskis. Viskas pasikeitė atgavus nepriklausomybę: visur pridygo TV studijų, vestuvių operatorių ir kitų filmuotojų. Po devyniasdešimtųjų Šiauliai ėmė garsėti kaip videomeno miestas, kuriančių šį be galo savitą, pasak pašnekovo, ir kiną, ir ne kiną primenantį meną.
„Mūsų kino kūrėjų profesionalėjimas prasidėjo maždaug apie 1988 metus, kai Talino televizorių gamykloje dirbęs Rimas Vipas sugebėjo „suveikti“ nurašytą montažinį stalą, kuris veikė dar 3-ejus metus. Tais pačiais metais buvo įkurtas ir Šiaulių kino mėgėjų klubas, kuris dažniausiai kūrė filmus pagal kolūkių užsakymus. Filmai tapo brandesni. O pirmasis su kinu susijusius eksponatus dar 1995 metais pradėjo rinkti Algirdas Kulikauskas“, - klubo užuomazgas atskleidė V. Gundajevas.
Pats muziejaus įkūrėjas V. Gundajevas filmuoti pradėjo būdamas maždaug 10 metų, o prieš šešerius metus tapo Šiaulių kino mėgėjų draugijos pirmininku. Neišsipildžius svajonei studijuoti režisūrą, jis pasiryžo tapti pačiu geriausiu iš mėgėjų. Žinoma, jis vis dar neatmeta galimybės kažkada tapti tikru profesionalu.
Demonstruodamas eksponatus pašnekovas pasakojo, kad kino plėtrą stabdė ir ilgą laiką buvusi aktuali formatų problema. Dauguma mėgėjų naudodavo 8 ir 16 mm juostas, kurios būdavo kur kas pigesnės nei filmams demonstruoti skirtos 35 mm juostos. Viskas pasikeitė tik maždaug prieš 7-8 metus atsiradus DVD formatui – kūrybinis procesas tapo žymiai laisvesnis.  

Organizuoja kino festivalius
Šiuo metu iš gausybės organizuotų festivalių aktyvūs liko keli: neseniai praėjęs šiaulietiškų filmų festivalis „Filmuoja Šiauliai“, „Kinas Šaukėnuose“ ir „Debiutas“.
Pašnekovai labai didžiuojasi nekomercinio kino festivaliu „Kinas Šaukėnuose“ ir šio miestelio gyventojais, kurie labai entuziastingai dalyvauja kuriant etnografinius filmus, vaidina juose. Scenarijus jiems rašo išties išskirtinė asmenybė – į devintąją dešimtį įkopusi Šaukėnų kraštotyros muziejaus vadovė Elena Burdulienė. Vyrai sako, kad prie šio renginio daug prisideda ir kultūros centro direktorė Sofija Blažienė bei noriai „ant benzino užmetantis“ seniūnas Algimantas Šukys.
Toli siekiančią istoriją turintis pradedantiesiems kino kūrėjams skirtas festivalis „Debiutas“, V. Gundajevo teigimu, bręsta tam tikriems pokyčiams: „Debiutas reiškia, kad kažką pirmąkart parodo. Debiutuojama šiais laikais internete, viskas prasideda tokiuose puslapiuose, kaip „Youtube“, o tik po to kažkur kitur. Dėl šios priežasties galvojame padaryti nuo 1972 metų kas antrus metus organizuojamo debiutams skirto festivalio internetinį variantą.“

Padeda kinui neabejingi miestiečiai
Kyla natūralus lietuviškas klausimas, kaip šiems kino entuziastams pavyksta išgyventi? „Rašome projektus į kultūros rėmimo ir kitus fondus. Patiems mokėti tereikia už visokius dažus ir glaistus, kai norime pasigražinti aplinką“, - teigia V. Gundajevas. Padeda ir profesiniame centre veikiančio būrelio „Habr Vabr televizija gyvai“ ugdomi mokiniai.
Muziejus tikisi ir kitų kinui neabejingų žmonių pagalbos. Gražų pavyzdį parodė prieš porą savačių muziejų aplankęs šiaulietis, kantri muzikos atlikėjas Virgis Stakėnas, kuris padovanojo muziejui šešetą eksponatų. Prie kiekvieno iš eksponatų atlikėjas nepasivargino pridėti po prietaiso istoriją nupasakojantį teksto lapą. Bene įdomiausias dar menantiems praėjusius laikus egzempliorius – portatyvinis televizorius „Šilelis“, kuriuo buvo galima naudotis net automobiliuose. V. Stakėno akivaizdoje į „univermagą“ buvo atvežta kažkokia nauja prekė. Nors automobilio Virgis neturėjo, tačiau drauge su kitais miestiečiais išpirko visus šio televizoriaus egzempliorius. V. Gundajevo teigimu, tai buvo deficitiniai laikai, kai žmonės pirkdavo bet ką, nesvarbu, ar jiems to išties reikia.  

Pasak kino muziejaus steigėjo V. Gundajevo, užsukę miestiečiai lieka maloniai nustebinti.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.