„Žinote, čia sukabinta tik pusė to, ką mes atvežėme. Lygiai tiek pat nuotraukų liko neišpakuota“, – sakė parodos autorės vyras R. Dichavičius.
Vaido SIMANAUSKO nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Antradienį Šiaulių universiteto bibliotekoje atidaryta bibliotekininkės, fotografės ir dailininkės Valerijos Dichavičienės portretinių fotografijų paroda ,,Jos buvo, yra ir bus šalia mūsų“. Čia eksponuojamos 8–9 dešimtmetyje darytos fotografijos, kuriose įamžinti žymių Lietuvos moterų portretai. Deja, menininkė į savo parodos atidarymą atvykti negalėjo, todėl apie V. Dichavičienės darbus kalbėjo jos vyras žymus Lietuvos fotomenininkas Rimantas Dichavičius, menotyrininkė Edita Musneckienė bei fotomenininkai Algirdas Mucneckis ir Ričardas Dailidė. Pastarieji aptarė ir greta V. Dichavičienės fotoportretų eksponuojamus R. Dichavičiaus darbus, knygas.

Apie parodą fotomenininkas, V. Dichavičienės vyras, R. Dichavičius:
– Mes kartu gyvename jau beveik penkiasdešimt metų. Nuo to laiko, kai susipažinome, viskas ir prasidėjo. Iš pradžių ji man asistavo, padėdavo paryškinti, paretušuoti nuotraukas, archyvus tvarkė ir pan. Tačiau ji – labai savarankiška. Pradėjo pati fotografuoti. Šiuo metu mes jau turime prikaupę didžiulius archyvus. Vienas kambarys skirtas būtent jiems. Ten keturios ar net penkios spintos nuo lubų iki žemės užpildytos.
Visos čia eksponuojamos nuotraukos jau turi 30 metų, kai kurios - gal ir 40. Daugelio žmonių, užfiksuotų nuotraukose, jau nebėra. Sakyti, kad tos nuotraukos kokiu nors būdu buvo atrinktos, gal net neteisinga. Kai yra tūkstančiai nuotraukų, kažką atrenki. Bet pagal ką... Žinote, čia sukabinta tik pusė to, ką mes atvežėme. Lygiai tiek pat nuotraukų liko neišpakuota – pakabinta tik tiek, kiek sienos leido.
Gyvi žmonės buvo, su kiekvienu galėjai pabendrauti, paliesti, o čia liko tik šešėlis. Jis man labai daug sako. Kas to žmogaus nepažinojo, pažiūri, kas toje nuotraukoje – hm... kažkas buvo. Tačiau apie kiekvieną jų galima pasakoti atskirą istoriją, kuri vis kitokia, išskirtinė, ypatinga. Pavyzdžiui, Domicelė Tarabildienė. Ji mokslus baigė Paryžiuje prieš karą. Lietuva stojosi ant kojų. Čia buvo gražių, jaunų, gabių žmonių, kurie buvo skatinami. Duodavo jiems stipendiją: važiuok, jauna mergaite, į Paryžių, mokykis, paskui grįžk – kelsi Lietuvą. Pasimokė skulptūros, grįžo. Tiesa, čia tuo metu reikėjo kitokių darbų. Reikėjo knygas iliustruoti vaikams, vadovėliai ėjo... Ji tikrai labai gražiai piešė. Atnešdavo kažkokį darbą, prašydavo, kad atneštų ir dar. D. Tarabildienė tapo Lietuvos grafikos klasike. Pamenu, pasakojo ji: „Gulime Paryžiuje, bendrabutyje, taip norisi po brodvėjus pavaikščioti, kavutės išgerti. Bet ant lubų parašyta – nė vienos dienos be linijos. Ir šoki iš lovos dirbti.“
Užaugino ji keturis vaikus. Čia košę verda, čia papaišo, čia vaikui „popkę“ duoda. Šioje nuotraukoje ji prie portreto, kurį tapė dar būdama Paryžiuje. Tai va, man žiūrint į šią nuotrauką štai tokie atsiminimai ateina.
Klausiate, ar parodoje vien žinomų moterų nuotraukos... Yra ir kaimynė, yra kitų moterų, su kuriomis bendravome. Bet žinoma, nežinoma – tai nėra svarbu. Visus galima padaryti žinomus.

R. Dichavičius apie žmoną ir kūrybą:
– Gal pamenate darbus iš ciklo „Žiedai tarp žiedų“? Aš negalėjau fotografuoti nei vienos moters su ilgais nagais, nei vienos dažytos, nei vienos su cigariuku. Dabar žiūriu – kas antra su cigarete vaikšto. Ir man - ji ne moteris. Man jos nėra. Aš padariau atranką sau, turiu savo kriterijus. Kai augau, supratau, kad moteris turi būti ilgaplaukė, geltonkasė, rausvi skruostai, graži... Žodžiu, matai, kad eina kūrinėlis. Man ir Lietuvai.
Tokia ir mano žmona. Mes susipažinome labai atsitiktinai. Aš jau ėjau pro duris ir man draugas šūktelėjo: „Palauk, palauk, Rimuk.“ Buvo ten kažkoks seminaras kultūros darbuotojų. Nebuvo kur sėstis, prisėdau šalia. Būčiau atsisėdęs kitur, būtų buvę viskas kitaip. Toks likimas. Vėliau paaiškėjo, kad mes gyvenome net toje pačioje gatvėje, mus skyrė vos pora namų, bet susipažinome tik daug vėliau. Va toks likimo pirštas.
Galiu pasakyti, kad mano ponia Valerija yra labai darbšti, sąžininga iki šiaudo, ji visiškai negali pameluoti, net humoras jai atrodo klaikus, kitaip sakant – nesąmonė. Jai viskas turi būti logiška. Ji labai sąžininga – iš darbo net pieštuko namo negalėdavo parsinešti, eidavo nusipirkti.
Tokio sąžiningumo žmogaus aš daugiau nesu sutikęs.
Ir darbus ji taip pat narsto. Čia kažko trūksta, čia reikia pakoreguoti. Kartais net pyktis ima. Sakau aš jai, kad gyvenimas per trumpas, jog taip į viską reaguotum, bet... Ji darbšti be galo. Dirba, kol nukrenta.
Nors šiandien dėmesio centre – Valerija, atvežiau savo darbus ir aš. Čia susirinko draugai, kolegos, tai reikia lyg ir savotišką ataskaitą pateikti, kad diedukai dar kruta, kad darome kažką. Atvežiau savo knygas „Laisvės paženklinti“. Iš pradžių galvojau, kad vienas du ir padarysiu tas knygas. Juk senas vilkas – daug metų leidybiniame darbe. Pagalvojau, kad vienerių metų man visiškai pakaks. Tačiau prireikė septynerių metų, kad išleisčiau tris tomus. Trys tomai – tai 1200 puslapių, per 200 autorių ir beveik 5000 iliustracijų. Knygoje yra visi žanrai, kokie tik pas mus yra: tapytojai, grafikai, juvelyrai, vitražistai, teatro menas... Žodžiu viskas, kas yra vizualu, šiose knygose sudėta, sukalta tiesiog.
Knyga, kaip enciklopedija ir kaip meno kūrinys, leidžia suprasti, kokį didžiulį indėlį atkurtosios Lietuvos pamatams įnešė valstybės simboliką kūrę žmonės. Valstybė yra paženklinta simboliais, ženklais, iš amžių atėjusiais, šiandien sukurtais, ir jie tarsi apriboja tą erdvę, tą laiką, per ženklus mes matome ženklus ir amžius.

Menotyrininkė E. Musneckienė:
– V. Dichavičienė yra žinoma menininkė, portretistė, kuri jau apie keturiasdešimt metų dirba šiame žanre. Šis žanras Lietuvoje turi labai gilias šaknis ir gilias tradicijas. Mes turime labai daug iškilių fotografų, kurie dirba su portretais ir dauguma jų yra vyrai. O čia mes turime moters parodą, kuri būtent tuo ir išskirtinė.
Neseniai man teko pristatyti moterų dailininkių parodą ir mes kalbėjome apie tai, ką moterys menininkės turi išskirtinio nei vyrai menininkai. Moterys turi ypatingą jautrumą savo vaizduojamiesiems portretams. Šios parodos portretuose taip pat atsispindi moteriškumas, moteriškas jautrumas. Šiose fotografijose yra būtent moterys menininkės: dailininkės, aktorės, muzikos atlikėjos, pedagogės, režisierės ir kt. Šios asmenybės turbūt daugeliui yra pažįstamos. Jos fotografuotos 8-9 dešimtmetyje, t. y. prieš daug metų, tačiau jos, kaip ir parodos pavadinimas, byloja, kad yra ir bus šalia mūsų. Taigi, mes turime išskirtinę galimybę pažvelgti į laiko tėkmę.
Jeigu apibūdintume šių nuotraukų estetinį pobūdį, matome juodą baltą labai ramų išsakytą toną. Šiose fotografijose vyrauja ramybė. Tai vienas iš pagrindinių V. Dichavičienės kūrybos bruožų. Portretų fotografijos žanrai yra labai įvairūs. Vieni menininkai gaudo momentus, kiti – akimirkas, kiti režisuoja, ieško išskirtinės aplinkos, o čia menininkė ieško pačios natūraliausios pozicijos, ramybės būsenos ne kažkokioje ypatingoje aplinkoje, o kasdieninėje, natūralioje, gyvenimiškoje aplinkoje. Būtent tai ir yra tikrovė. Ta tikrovė, kuri yra šalia mūsų.
Šalia matau ir R. Dichavičiaus darbus, kurie labai kontrastuos su V. Dichavičienės paroda. Čia užfiksuotas dviejų žmonių – vyro ir moters - santykis. Mes ten matome vizijas, matome visiškai kitokį požiūrį į moterį, į asmenybę. Taigi, turime puikią galimybę palyginti du skirtingus požiūrius.

Fotomenininkas A. Mucneckis:
– Valerija... Iš tiesų aš jos nelabai mačiau, bet žiūrėjau jos darbus. Tai yra klasika. Tai yra moterys, kurios gyveno, kūrė... Labai gerai, kad V. Dichavičienė jas įamžino. Štai matau yra atėjęs ir režisierės Irenos Bučienės brolis. Jis net nematęs tos savo sesers nuotraukos. Čia yra ir aktorės Vaivos Mainelytės, kuri dirbo Šiaulių dramos teatre, portretas. Ir dar daug kitų garsių moterų. Nuostabus dalykas matyti jas vienoje vietoje.
Mane taip pat sužavėjo, kad V. Dichavičienė sugebėjo iš daugybės tūkstančių ar net milijono nuotraukų atrinkti šias, kurias šiandien matome. Tik kantrus žmogus taip gali padaryti. Bet moterys kantrios. Mokyklose kas dirba? Moterys... Vyrų nebeliko.
R. Dichavičius – tai legenda. Jis moterį padarė deive. Jo „Žiedai tarp žiedų“ – tai klasika. Taigi šis šeimos duetas – tikrai nuostabus dalykas.

Fotomenininkas R. Dailidė:
– Ir Rimantas, ir Valerija yra gryniausi šiauliečiai. Kalbant apie Valerijos darbus reikėtų paminėti, kad ji ne tik portretų kūrėja. Ji žymi kaip įvairiapusė fotografė. Ji fotografuoja peizažą, natiurmortą, žanrines temas. Jos archyvuose nepaprastai daug visko. Tik tie darbai mažiau žinomi mums. Tiesa, iš kūrėjų ir negalima reikalauti, kad jie parodytų visą savo kūrybos amplitudę.
V. Dichavičienės darbai labai įdomūs santykyje su fonu. Dažniausiai tai būna fotografuojamų asmenybių darbai, scenografija arba paveikslai, jie labai natūraliai rišasi ir pasižymi paprastumu. Tai nepaprastai nuoširdu, nepaprastai tyra. Čia labai daug žinomų žmonių ir jie yra įdomūs ikonografiniu požiūriu, antropologiniu požiūriu, nes tai yra mūsų likimas, mūsų žmonių tipažai, mūsų žmonių aplinka. Skaitmeninė fotografija – tai šlamštas palyginus su šita fotografija. Skaitmeninė fotografija – tai yra tik technologinis atradimas. O čia yra gelmė... Tai toks šventas dalykas. Tai yra tikroji fotografija.
Tuo metu R. Dichavičius padarė pirmąją parodą Šiauliuose, kai buvo dar vaikas. Neaišku, ar tie darbai dar yra išlikę. Kai grįžo iš Sibiro, pamenu, ir buvo surengta ta ekspozicija.
Šiandien ant sienų matome keletą visai naujų darbų. Jis nesustoja. Tai fundamentalūs darbai, laisvės pažymėti. Vieno žmogaus padarytas titaniškas darbas. Tai gali būti aukščiausio lygio reprezentacija visam pasauliui.

V. Dichavičienės portretinių fotografijų parodoje ,,Jos buvo, yra ir bus šalia mūsų“ – garsios šalies moterys.
Vaido SIMANAUSKO nuotr.

Greta V. Dichavičienės fotoportretų eksponuojami ir R. Dichavičiaus darbai.
Vaido SIMANAUSKO nuotr.