„Visai nesvarbu, ar tu esi valdžioje, ar dirbi kažkur kitur, jei esi protingas žmogus, darbu gali viską pasiekti“, – sako G. Vyšniauskas.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Devynis mėnesius Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas einantis Gedeminas Vyšniauskas teigė, kad tai itin didelės atsakomybės reikalaujantis darbas. Per šį laikotarpį darbui teko paaukoti net šeimai skirtą laiką. Tačiau didžiausia dovana – rezultatai, kuriais džiaugiasi miestiečiai. Nepaisant to, G. Vyšniauskui pastaruoju metu nepavyksta išvengti politikų kritikos.
„Žinote, aš dėl to visiškai ramus, nes ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad šiam darbui atiduodu visą save“, – „Šiaulių naujienoms“ sakė jis. Kalbamės baigiantis savaitei, o prieš akis - direktoriaus atostogos. Gera proga žvilgtelėti atgal, įvertinti, kokią patirtį sukaupė darbas miesto valdžioje.
– Dar visai neseniai buvote eilinis šiaulietis ir į miesto valdžią žvelgėte iš tolo. Kaip tada atrodė valdžios sprendimai?
– Tada, kaip ir daugelis šiauliečių, keikiau valdžią, kad ši prastai dirba. Atrodė, kad jeigu pats būčiau valdžioje, viską daryčiau kitaip, kitokius sprendimus priimčiau. Ir kai išaušo tokia diena, suvokiau, kad dabar jau mano atsakomybė, kaip miestas bus tvarkomas, kokie sprendimai bus priimami. Pagrindinė problema, su kuria teko susidurti – ne pats geriausias miesto biudžetas, skolų našta, įvairūs biurokratiniai reikalavimai...
– Ar nebuvo baisu neturint patirties užimti tokias atsakingas pareigas?
– Jeigu atvirai, man nekelia jokio pasididžiavimo, kad esu administracijos direktorius. Šiandien direktorius, rytoj gal eisiu automobilius remontuoti ar namus statysiu... Kaip žinia, aš niekada nesiveržiau čia, niekada to nesiekiau, tiesiog tokios buvo aplinkybės. Tiesa, vadovavimo patirties jau turėjau. Anksčiau turėjau transporto įmonę, medžio apdirbimo įmonę, buvau vienos profsąjungos, turinčios 1000 narių, pirmininku, kariškis buvau, 100 žmonių teko vadovauti. Visą gyvenimą mane lydėjo darbas su žmonėmis. Taigi, žmonių nuotaikos, jų psichologija man tikrai nebuvo svetimi dalykai.
– Kokiais savo dar neilgo darbo Savivaldybėje rezultatais labiausiai džiaugiatės?
– Kai kasdien skubi, leki, galbūt, nelabai viską ir pastebi. Bet kai pasižiūri atgalios, pamatai, kad per tuos devynis mėnesius tikrai nemažai gerų darbų padaryta. Aš šiandien nekalbėsiu apie strateginius dalykus, sakykime, gamyklų statymą, įmonių atėjimą į miestą ir pan. Šis procesas vyksta ir gana sparčiai. Norėčiau pakalbėti apie tą kitą pusę, kurią pastebi kiekvienas šiaulietis, išėjęs iš savo namų į kiemą, gatvę, miesto centrą... Tai nesuremontuoti šaligatviai, kiemai, žolėmis apaugusios bendrosios erdvės, vaikų žaidimų aikštelės ir panašiai. Šioje vietoje, žiūrint mano akimis, pasiekta reikšmingo proveržio.
Štai Centrinis miesto parkas, kuris buvo paliktas likimo valiai, nešienaujamas, neprižiūrimas, šiandien jau yra atgimęs. Labai smagu matyti, kad dieną ar vakare čia susirenka žmonės, skamba vaikų klegesys, aidi muzika. Tai yra bendras mūsų ir nevyriausybinių organizacijų darbo vaisius.
Pamenu, kai pirmą kartą čia susirinkome į talką, grėbėme lapus ir palypėję pamatėme parko estrados vaizdą, jis pasirodė šiurpus – suoliukai sulaužyti, viskas išniokota, išvartyta. Suskaudo širdis, nusprendėme, kad reikia atgaivinti šią estradą. Aišku, tai atrodė labai didžiulis iššūkis, buvo sunku suvokti, kaip visą tai padaryti. Buvo planuojama, kad iš URBAN programos skirsime apie du milijonus litų šiai vasaros estradai. Tačiau šios lėšos miestą dar pasieks negreit. Aktyvių šiauliečių dėka mums pavyko pakeisti estrados vaizdą ir be šių pinigų. Juos galėsime skirti kitiems dalykams. Žinoma, yra dar begalė darbų, kuriuos reikia atlikti parke – išretinti medžius, kad čia būtų šviesiau ir jaukiau, įnešti į parką spalvų gamos, spalvingų akcentų, kuriuos jau prižadėjo padaryti miesto dizaineriai, ir panašiai.
Ateityje iš URBAN programos lėšų planuojame tvarkyti ir kitas miesto erdves, pradedant nuo Centrinio parko infrastruktūrinių įrenginių. Nuo čia keliautume iki Prisikėlimo aikštės. Paskui laiptais nusileistume iki „Auksinio berniuko“, na ir Talkšos ežero pakrantė. Planuose turime tokią idėją, kad visą ežerą ratu būtų galima apeiti ar dviračiu apvažiuoti.
Taip pat labai džiaugiuosi, kad iki naujų mokslo metų penkiose mokyklose bus pakeisti langai, todėl mokiniams žiemą nebereikės šalti šaltuose kabinetuose. Manau, jog prasminga viešojo transporto pertvarka. Beveik visose žiniasklaidos priemonėse šmėžuodavo pranešimai, kad „Busturas“ yra bankrutuojanti įmonė. Šiandien esame išsikėlę tikslą, jog šiuos veiklos metus įmonė pabaigtų bent vienu litu pliuse. Nepaisant to, sugebame išlaikyti vienas mažiausių važiavimo kainų. Kai lankėmės besigiminiuojančiame mieste Jelgavoje, autobusų parko direktorius pečiais traukė, kaip mes sugebame taip pigiai vežti keleivius. Pas juos kelionės kaina – vienas euras. O mes bilietų brangimo neplanuojame. Tiesa, buvo vienas sprendimas priimtas dėl didesnės kelionės kainos, kai bilietą įsigyji autobuse. Bet tai padarėme, kad būtų sustabdytas srautas keleivių, kurie iš anksto nepasirūpina bilietais ir trukdo dirbti vairuotojams. Dėl šios priežasties nukentėdavo ir pačių keleivių saugumas.
– Kokių problemų sprendimai sukelia daugiausiai rūpesčių?
– Didžiausios problemos, ko gero, yra susijusios su pačių sprendimų priėmimais. Kad ir ta pati Prisikėlimo aikštė... Šnekame, šnekame, skelbiame idėjų konkursus, išleidžiame nemažus pinigus ir tie visi popierėliai sugula į stalčius, tampa lyg ir niekam nebereikalingi. Ko trūksta, kad sprendimai būtų priimami? Politinės valios. Savivaldybėje sprendimai dažniausiai priimami ne vieno žmogaus, o ieškant susitarimo. Būtent susitarimo ir trūksta. Aš pastebiu, kad yra labai didelė vidinė konkurencija. Atrodo, kad bijoma, jog kažkas kažko nepadarytų geriau už tave, kad tavo darbų per daug nepasimatytų mieste ir panašiai. Bet juk turėtume dirbti dėl miesto, o ne dėl asmeninio įvaizdžio.
– Pastaruoju metu sulaukėte nemažai politikų kritikos. Kaip reaguojate?
– Taip, žiniasklaidos priemonėse nuskambėjo pačių politikų mesti kaltinimai dėl mano nekompetencijos. Žinote, manęs tie dalykai visiškai negąsdina. Nuoširdžiai sakau, kad šiam darbui atiduodu visą save. Viskas, net šeima, liko antrame plane. Tikriausiai pastebėjote, kad aš nelabai mėgstu viešinti savo darbų, man galbūt šiek tiek sunkoka ir su žiniasklaida bendrauti, nes aš linkęs dirbti, o ne tuščiai kalbėti. Žinoma, galbūt ne visada viskas išeina taip, kaip norisi, kaip planuojama, bet kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
Kalbant apie interpeliaciją, jos taip pat nebijau. Bet kokiu atveju aš laimėsiu: arba interpeliaciją, arba laisvę (juokiasi, – aut. past.).
Atsakydamas į politikų kritiką, norėčiau pabrėžti, kad tie, kurie garsiausiai rėkia, pirmiausia turėtų pažiūrėti į save ir įvertinti, ką yra padarę miestui. Ne kritikavę, komentavę viešumoje, o padarę realiai. Tikrai yra nemažai politikų, kurie savo darbuose pridarė spragų. Tačiau nenoriu dabar jų nurodinėti, tačiau akivaizdu, kad kitų vadinamų politikos profesionalų darbas nebuvo tobulas.
Aš dirbu ne politikams, o miestui ir jo žmonėms. Man svarbiausia, kaip tai, ką man pavyks šiame darbe nuveikti, vertins mūsų miesto gyventojai.
– Ko palinkėtumėte sau?
– Kai susiduriu su gyvenimo iššūkiais, kai esu lydimas streso, aš visada prisimenu popiežiaus Jono Pauliaus II pasakytą vienintelį žodį – „Nebijokit“. Vyskupas Eugenijus Bartulis padovanojo iš Romos parvežtą pašventintą Popiežiaus nuotraukėlę, kuri dabar stovi ant mano stalo. Kai tik pamatau jo veidą, taip ir prisimenu – „Nebijokit“. Nebijokit dirbti, nebijokit priimti sprendimų... Tai palinkėjimas ir man, ir kitiems.