S. Bernotaitė: „Mane nepasiruošusią Australijoje ištiko nepažįstamų žmonių gerumas, šypsenos, malonūs pasiteiravimai ir mandagi pagalba.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Australijoje gyvenanti rašytoja Sandra Bernotaitė sugrįžo į gimtuosius Šiaulius pristatyti knygos, kuri skaitytojų rankose atsidūrė dar praėjusiais metais. „Katė, kurios reikėjo“ - romanas apie iš pirmo žvilgsnio tykią ir pilką moterį, gyvenančią pagal aplinkinių primestas taisykles. Pagrindinės romano veikėjos tikrovė – daugelio moterų tikrovė, tik štai jai pavyksta atgimti ir tapti laisvai nuo kitų jai primestų suvaržymų.
S. Bernotaitė teigia, kad nykios asmenybės iš tiesų negali egzistuoti. „Pažvelgus į kiekvieną, gal net patį tykiausią, žmogų, jame galima rasti įdomių dalykų. Pačioje giliausioje gelmėje mes visi esame įspūdingi, nes mumyse gyvena tai, ką vadiname siela, o religijose tai – dieviškumo grūdas ar Dievo paveikslas, atspindys“, - sako S. Bernotaitė.
– Ką sužinojote knygai rinkdama informaciją apie smurtą prieš moteris?
– Man buvo keista suvokti, kad visai neseniai beveik visame pasaulyje nebuvo ginama moteris, kurią prievartauja vyras. Iki šiol kai kuriose šalyse teigiama, kad vienas vyras negali išžaginti moters, jeigu ji pati to nenori, tad galiausiai kalta lieka pati auka...
Sužinojau ir panaudojau savo romane faktą, kad moteris ir vaikus dažniau skriaudžia ne svetimieji, o artimieji. Apie tai visuomenė linkusi tylėti. Smagiau įsivaizduoti nusikaltėlį kaip kažkokį juodą, nepažįstamą išsigimėlį, o ne tą, su kuriuo drauge sėdi prie Kalėdų stalo...
Prieš trejus metus mačiau lietuvišką laidą, kurioje vyriškis (politikas ar teisininkas, jau tiksliai nepamenu) ištarė keistą frazę: „Žinoma, moters negalima mušti net gėle, tačiau šiuo metu yra svarbesnių problemų, kurias reikia spręsti greitai.“ Pati mintis, kad nusistatoma nesirūpinti moters gynimu nuo smurto namuose, nes neva tam dar nepribrendo reikalas, man pasirodė absurdiška ir baisi.
– Ką sako apie šiuolaikinę moterį feministės, kas problemiško nagrinėjama jūsų knygoje „Katė, kurios reikėjo“?
– Labai į feminizmo teorijas nesigilinau, nes jos įvairios ir prieštaringos, bet kai kurie jų aptariami dalykai man pravertė romane. Pavyzdžiui, feministės man priminė apie tai, kad moterys drovisi savo kūno skleidžiamų garsų tualete, bodisi savo krauju ir neretai – visu kūnu... Sužinojau, kad stiprus pasipriešinimas feminizmui nuolat kyla iš pačių moterų pusės, kas atrodo keista ir nelogiška.
Mano romano pagrindinė veikėja Virga yra tokia moteris, už kurios sąmoningumą kaunasi kai kurios feministės. Virga gyvena pagal aplinkinių primestas taisykles, prietarais paremtas tradicijas, taigi sąmoningai nesuvokia to, kad yra laisva rinktis mėgstamą darbą, turėti ne vieną partnerį ir nenustoti dėl to gerbti save, rinktis vyrą, o ne tik laukti, kol vyras pasirinks, apsispręsti, ar jau reikia turėti vaiką, ar dar reikia laiko pabūti vienai, įsitvirtinti, sužinoti, ko norisi gyvenime.
Sumaniau, kad romano eigoje įvyks vidinė permaina, atsivėrimas, Virga atgaus atmintį ir savigarbą. Taip norėjau parodyti, jog tai įmanoma. Tai iš dalies ir mano pačios virsmo sąmoningu individu istorija.
– Virga – pilka, tyli, nematoma asmenybė. Kuo tokios asmenybės yra nepaprastos?
– Nemanau, kad jos pranašesnės, bet romano pagrindinė veikėja, kurios balsu pasakojama visa istorija, negali būti vien tik pilka ir blanki. Jai draudžiama būti nuobodžiai. Taip nenutolstu nuo tikrovės: pažvelgus į kiekvieną, gal net patį tykiausią, žmogų, jame galima rasti įdomių dalykų. Pačioje giliausioje gelmėje mes visi esame įspūdingi, nes mumyse gyvena tai, ką vadiname siela, o religijose tai – dieviškumo grūdas ar Dievo paveikslas, atspindys. Kiekvienas iš mūsų gali būti didis, tik ne visi tai prisimena, daugelis dar vaikystėje uždusina savyje genijų, o drauge su tuo – laisvę žaisti, kurti, džiaugtis ir stebėtis pasauliu.
Jei būčiau sumaniusi pasakotoją, kuri iš pirmo žvilgsnio yra ryški ir žavinga, būtų tekę ieškoti kitokio vidinio konflikto ir Virgos kelionė būtų visai kitokia. Tačiau pasirinkau „nematomos moters“ vidinio, o vėliau ir šiek tiek išorinio – sužydėjimo liniją.
– Grafomanija dažniausiai turi neigiamą konotaciją, kokia jūsų pozicija?
– Man šis žodis turi arba tragišką, arba komišką konotaciją. Liūdna, kai tai yra psichinė liga: liguistas poreikis rašyti. Tokiems žmonėms reikia sudaryti sąlygas rašyti kuo daugiau, kad tik jiems tai padėtų išgyventi.
O juokinga, kai sveiki rašeivos vieni kitus vadina grafomanais, nenurodydami, kas tekstuose negerai, gal net nemokėdami kūrinio analizuoti. Mane irgi yra taip pavadinę! Tačiau visai kas kita, kai pati save vadinu grafomane. Tai ir saviironija, ir aiški nuoroda į tai, kad apie save išties galvoju ne taip blogai. Išlaisvinu visus nuo galimybės mane pravardžiuoti. Pranešu, kad žinau, jog niekas nėra tobula ir ne viskas mano tekstuose gerai, bet aš mokausi rašyti geriau ir daug dirbu, o ne tik liejuosi ir taškausi.
Savo tinklaraštį pavadinau „Grafomanija“ dar ir todėl, kad tai puikiai įsimenantis žodis: besidomintiems tik pasakau jį ir nereikia užrašinėti adreso ant lapuko.
– Ar visi gali rašyti? Virginija Vulf yra sakiusi, kad rašymui reikia savo kambario.
– Taip, rašymui reikia savo kambario ar bent jau kampo. Kitaip tariant, būtina atsukti pasauliui nugarą, likti vienam, niekur nebėgti, nieko praktiško nedirbti, savotiškai nuobodžiauti ir – laukti. Įsprausti savo ego į kampą ir žiūrėti, kas bus, jei atimsi iš jo galimybę vaidinti statusus, žaisti socialinius žaidimus, kas ims suktis vaizduotėje, kai galva taps švari nuo buitinių rūpesčių?
Rašymas yra žaidimas, kurį žaidi vienas, pats su savimi, pats prieš save. Tai pokalbis su savimi, kurį galiausiai įkūniji kūrinyje taip, kad į jį gali įsijausti ir skaitytojas. Rašymas man yra būtina saviraiška, taip pat – bendravimo su kitais būdas. Tai intymus pokalbis apie tai, apie ką galiu kalbėti tik su geriausiu draugu. Ir prisipažinimas meilėje – literatūrai.
Ar visi gali rašyti? Ne visiems reikia rašyti. O kai nereikia, tai ir negali, kad ir kaip besistengtų. Tačiau tie, kurie jaučia poreikį, neturėtų nuleisti rankų net ir tada, kai ne viskas pavyksta, daug kas neaišku: yra daug knygų, mokytojų, kolegų, kurie dalijasi patirtimi. Rašymas nėra mistinis dalykas, apie kurį galima žinoti tik išrinktiesiems.
– Sakėte, kad lietuvių rašytojai romanistai jums nepriimtini (lyg ir kanibalai). Kodėl?
– Čia turbūt kalbėsiu iš skaitytojos pozicijos. Neseniai pajutau, kad man neįdomūs tie kūriniai, kur autoriai rašo apie rašytojavimą, t. y. apie save, savo profesinį gyvenimą, apsimetę pagrindiniu veikėju. Tai ir pavadinau kanibalizmu.
Šia tema mėgsta piktnaudžiauti ne tik lietuvių rašytojai. Domėtis savimi reikia ir tai sveika, tačiau lietis apie tai, kaip aš gėriau baltą vyną, žiūrėjau į tolį ir kūriau it Nabokovas, man atrodo ne tik narciziška, bet ir infantilu.
Pastebėjau, kad ir užsienio literatūroje esti toks autobiografinio romano porūšis „rašytojai apie rašytojavimą“. Aš ne prieš autobiografinį romaną, bet man atrodo įdomiau rašyti ne apie „mein kampf“ profesinėje srityje, o apie supantį pasaulį, savo patirtį, gyvenant žmonėse. Autobiografiškumo kūriniuose, žinoma, vis tiek bus, bet jis nebūtinai turi būti savitikslis.
– Apie kultūrinį šoką – kas jus ištiko atvykus gyventi į Australiją?
– Mane nepasiruošusią ištiko nepažįstamų žmonių gerumas, šypsenos, malonūs pasiteiravimai ir mandagi pagalba. Prireikė laiko, kad patikėčiau, jog tas pozityvumas yra nuoširdus. Ir taip pat prireikė laiko tam, kad suvokčiau, jog sveikata ir gyvybė svarbiau, negu „stiliukas“. Todėl vaikštau ir sportuoju, avėdama „negražius“ sportbačius, minu dviratį, mūvėdama „negražų“ šalmą, rengiuosi ir elgiuosi, nebijodama aplinkinių nuomonės, o iš tiesų jiems ir nerūpiu.
Šokas ištinka vien dėl to, kad aplink skamba svetima kalba, kurios akcento iš pradžių net nesupranti, kad pasikeičia maisto racionas ir dėl to net subloguoja skrandis, kad užmiegi ir prabundi ne namie. Viskas keista, išvargsti nuo tos naujos informacijos, bet neparbėgsi tėvynėn pailsėti... Prireikia laiko tam, kad rastum sau vietą ir apsiprastum. Dabar man Australijoje daug kas atrodo tiesiog „normalu“ ir galiu apie tai negalvoti, mintimis būti ir dirbti Lietuvoje.
– Sakėte, kad savo vaikus norite auginti Lietuvoje. Kodėl?
– Šiandien sakau, kad noriu, bet net nežinau, ar tai būtina ir ar tai geriausias kelias. Tas noras – instinktyvus, kaip ir savo genties pajautimas, protu nepaaiškinamas pasitikėjimas savais. Atrodo, naujam pažįstamam lietuviui jau po kelių susitikimų įteiktum savo namų raktą ir patikėtum prižiūrėti katiną. O kitos tautos žmogus turėtų būti labiau pažįstamas, kad įgytų tokį pasitikėjimą. Turbūt ir vaikus atrodo saugiau auginti aplinkoje, kurią pažįsti, kurios papročiais pats esi persismelkęs, net jeigu ne su visomis tradicijomis sutinki.
Juk gali būti ir taip, kad vaikas, gimęs užsienyje, visai nesijaus lietuviu, nes jo aplinka – draugai, mokytojai, kalba už namų sienų – bus kitoniška.
Kaip pastebėjau, Australijos lietuviai stipriai jaučia savo etninę prigimtį, tik bijau, kad Australijoje juos laiko lietuviais, o Lietuvoje – australais... Ar tai neapsunkina gyvenimo? Man netenka spręsti savo kilmės problemos, neabejoju dėl savo šaknų: esu lietuvė ir liksiu lietuve, nes gimiau, augau ir subrendau čia. Norėtųsi, kad mūsų vaikai savo kilme irgi neabejotų.
– Ir vis dėlto paminėjote, kad mes savo vaikus mokome negerų dalykų...
– Sakoma, vaikai mokosi ne to, ką tėvai sako, o to, ką tėvai parodo savo pavyzdžiu. Todėl norisi neperduoti vaikams tų negerų dalykų, kuriuos mes, gimę ir augę sovietmečiu, gebame ir su kuriais visą gyvenimą turėsime tvarkytis. Tai ką – reikia keistis patiems ir taip rodyti sektiną pavyzdį... Noriu tikėti, kad jaunesnioji lietuvių karta patyrė mažiau melo ir smurto iš aplinkos, negu mano vienmečiai ir vyresni žmonės. Taip pat noriu tikėti, kad melas ir smurtas jaunajai kartai yra tiesiog nepriimtinas dalykas. Turiu omenyje ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą.
Knygos pristatyme vienas skaitytojas užsiminė apie tai, kad žmogų reikia gerbti, kad tos pagarbos norisi ir jos trūksta. Jos trūksta visur, visame pasaulyje. Tai, kad pasaulis yra ciniškas, šaltas ir pavojingas, tai, kad politikai meluoja, teisėjai neteisūs, o karas pasaulyje vyksta nuolat, man negali tapti pretekstu ir išteisinimu nedorai elgtis su žmonėmis.
Reikalauti pagarbos iš kitų yra lengviau, negu susitvarkyti su savimi, tapti pagarbiam kito atžvilgiu. Manęs taip negąsdina pasaulio atšiaurumas, kaip gąsdina mano pačios tamsa, su kuria stengiuosi kuo geriau susipažinti ir neleisti jai skriausti kitų, o ir manęs pačios. Apie tai irgi kalbu savo romane.

„Noriu tikėti, kad jaunesnioji lietuvių karta patyrė mažiau melo ir smurto iš aplinkos negu mano vienmečiai ir vyresni žmonės“, - sako S. Bernotaitė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.