G. Arlauskaitė-Vingrienė - Lietuvos dailininkė, tapytoja monumentalistė, po studijų tuometiniame Vilniaus dailės institute atvykusi į Šiaulius ir pasak jos amžiams įleidusi čia šaknis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Neseniai Šiaulių vyskupijos Pastoraciniame centre buvo oficialiai atidengta centro sienas bei Šiaulių miestą papuošusi dailininkės Gražinos Arlauskaitės-Vingrienės keturių dalių freska „Credo“, skirta šventiesiems Petrui ir Pauliui.
G. Arlauskaitė-Vingrienė - Lietuvos dailininkė, tapytoja monumentalistė, po studijų tuometiniame Vilniaus dailės institute atvykusi į Šiaulius ir, pasak jos, amžiams įleidusi čia šaknis.
Menininkė savo įspūdingais darbais papuošė ne vieną Šiaulių miesto objektą, o šiuo metu užbaigusi keturių dalių freską „Credo“ teigia, kad objektai, kuriuos galima puošti freskomis, iškyla nedažnai, tad atėjo metas atsipūsti ir vėl grįžti prie aliejinės tapybos, kur laukia nauji uždaviniai.
- Kaip jūs - monumentalistė - atsidūrėte Šiauliuose?
- Monumentaliosios tapybos studijas aš baigiau dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje (tada tai buvo Vilniaus dailės institutas). Mokiausi pas profesorę tapytoją Sofiją Veiverytę.
Mano studijų laikais Lietuvoje buvo monumentaliosios tapybos pakilimas, labai daug studentų diplominių darbų būdavo padaryta konkretiems objektams.
Deja, mano diplominį darbą, kurį buvau padariusi Vilniaus universiteto patalpose, ištiko nesėkmė – degė patalpos ir mano kurta freska aprūko.
Bet prieš tai studijų praktikos metu sukūriau freską-sgrafitą Šalčininkų autobusų stotyje. Tik šiuo metu jau nežinau, ar ten yra kas išlikę.
Taigi, baigusi studijas aš gavau paskyrimą į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą, ir nuo to laiko iš čia neišvykau.
Galvojau, kad Šiauliuose apsistojau tik laikinai, bet taip išėjo, kad beveik amžinai. Labai sunkiai prisijaukinau šį miestą. Kažkaip man jis atrodė toks svetimas, tolimas, nes mano tėvai kilę nuo Ukmergės krašto - tai lyg ir toloka nuo visų. Bet čia pradėjau gyventi, kurti, dirbti ir įleidau šaknis.
- Ar kaip menininkė nepasiilgstate didmiesčio?
- Kai tik atvykau į Šiaulius, iš pradžių man buvo labai keista. Vilnius ir Šiauliai atrodė labai skirtingi miestai. Dažnai važiuodavau į sostinę, vaikščiodavau po senamiestį, nes tai buvo įprasta, atrodė ten ir kvėpuodavau kitaip. Šiauliuose lyg kažko trūko - tikriausiai tokio platesnio kultūrinio gyvenimo.
Tačiau kai Šiauliuose atsirado vienas mano kurtas darbas, vėliau kitas, tai kažkaip natūraliai pripratau, pradėjau vertinti tą aplinką, kurioje gyvenu.
Atsirado draugų, kolegų - žodžiu, per kokius penkerius metus įsigyvenau ir Šiauliai man tapo savas miestas. Darydama darbus jau jaučiau, kad juos kuriu savo miestui, pasijutau šiauliete.
- Kaip kuriama freska?
- Jeigu apskritai kalbant apie sieninę tapybą, tai ji gali būti dviejų rūšių – sausa freska (al secco) ir šlapia freska (al fresco).
Aš kuriu šlapias freskas, kurios daugiau suklestėjo Renesanso laikotarpiu. Darbo procesas prasideda nuo to, kad ant sienos padengiamas tam tikro storio tinko sluoksnis, kurių pagal technologiją gali būti net keli.
Apatinis sluoksnis tinkuojamas maišant kalkes su labai rupiu smėliu, kuo tolimesnis sluoksnis – tuo smėlis smulkesnis. Dengiant viršutinį baltą sluoksnį naudojamas jau pats smulkiausias kvarcinis smėlis, kuris netgi gali būti maišomas su marmuro dulkėmis, kad paviršius būtų kuo baltesnis.
Apatiniai sluoksniai užtinkuojami anksčiau, nes jie turi išdžiūti. Tuomet siena sudrėkinama ir pasižymėjus reikalingą plotelį ypač kruopščiai užtinkuojamas paskutinis sluoksnis. Jis yra užlyginamas tam tikromis medinėmis lentelėmis, primušamas taip, kad paviršius būtų visiškai lygus, nes nuo to priklauso viso darbo tolimesnis procesas. Kuo geriau, lygiau tinkuota, tuo lengviau bus toliau dirbti.
Kai viskas yra užtinkuota, per kalkę perkeli piešinį. Ant kalkės piešinys prieš tai yra perkeliamas iš kartono.
Per kalkės paviršių rėžiama teptuko galu ir tinko paviršiuje atsiranda griovelis, tokiu būdu pažymimas piešinys. Tuomet porą ar daugiau valandų palauki, kol tinkas pradės šiek tiek stingti, ir imi mineralinius pigmentus, praskiestus vandeniu. Na, ir tada lengvai akvareliniu teptuku dengi paviršių.
Teptuku reikia dirbti labai atsargiai, kad nepažeistum paviršiaus. Taip pat turi tinkamai pritaikyti reikalingus atspalvius, nes šlapias dažas yra tamsesnis, o džiūdamas perpus šviesėja. Būtina numatyti, kiek tamsiau reikia tapyti kitą gabalėlį, kad jis pašviesėjęs sutaptų su jau buvusiuoju.
Šis visas vieno mažo freskos gabaliuko darbo procesas trunka nuo ryto iki vakaro.
- Kaip kilo idėja sukurti freskas Pastoraciniame centre?
- Centro sienas papuošti freskomis man pasiūlė vyskupas Eugenijus Bartulis. Taip pat architektas Darius Jokubauskas projektuodamas Pastoracinį centrą jau buvo numatęs, kad ant sienų turėtų atsirasti freskos, todėl jos buvo atitinkamai pastorintos.
Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus tematika siejasi su mūsų katedros pavadinimu. Be to, keturių freskų temas aš derinau su vyskupu, kuris man patarė ir renkantis tekstus ant freskų.
Šias freskas tapiau nuo 2013 metų birželio pradžios iki šių metų liepos 30 dienos. Tą datą puikiai pamenu.
- Ką perteikia šios freskos?
- Iš tiesų, šiose freskose visi tekstai ir simboliai yra susiję su Šventuoju Raštu, todėl aš pati turėjau puikią galimybę įsigilinti į simboliką, ją perprasti.
Labiausiai akcentuojami dalykai yra šventųjų Petro ir Pauliaus figūros ir atributika, susijusi su jais. Aišku, fonas apibendrintas, sąlyginis.
Pavyzdžiui, kolona yra tikėjimo simbolis, avelės – ganytojo tema, alyvų šakelė turi sąsajų su gyvybe, gamtos atbudimu, o balandis – dvasios simbolis.
Rašydama tekstus ant freskų supranti, kad renki juos ne vienai dienai, todėl norėjau parinkti tokius, kurie atitiktų kiekvienos freskos kompozicijos vaizdą.
Visos detalės, simboliai, tekstai papildo, praturtina kompoziciją ir suteikia daugiau asociacijų žiūrovui.
- Kokias dar freskas esate sukūrusi Šiaulių miestui?
- Pirmasis mano darbas buvo Šiaulių savivaldybės salėje - 90 kvadratų šlapia freska, tai yra, keturios didžiulės sienos. Ten darbo buvo labai daug, kadangi sienų aukštis siekė daugiau nei keturis metrus. Iš pat pradžių imtis šio darbo man buvo labai baisu. Galiu atvirai pasakyti, kad buvo apėmusi panika, nes galvojau, kad niekada nepabaigsiu.
Atsimenu, kaip nutinkavusi pirmą gabalėlį net verkiau, nes visa tai pasirodė neįmanoma. Nors prieš tai ir buvau pasidariusi piešinį ant kartono ir jutau mastelį, bet technologinis procesas reikalauja visai kitokio ir labai daug darbo.
Tik kai baigiau pirmą sieną, atsirado pasitikėjimas ir tikėjimas, kad viskas yra įmanoma.
Taip pat buvusiame pieno kombinate esu sukūrusi sgrafitą „Pieva“, vėliau namų statybos kombinate sienas papuošiau dviem nedidelėmis freskomis – rudenine ir pavasarine puokštėmis.
Labai malonus darbas buvo „Gubernijoje“. Šios freskos tema man labai patiko, ten tokios trys kompozicinės dalys, kuriose - derliaus vaizdai, augaliniai motyvai, žmonės, šuo, avys, gėlės ir kt.
Man toks gamtos gausybės ragas labai artimas. Aš su didžiuliu džiaugsmu tą darbą dariau ir labai džiugu, kad jis yra išlikęs ir saugomas.
2008 metais pirmą kartą kūriau šlapią freską lauko sąlygomis. Tai freska Šiaulių senųjų kapinių vartuose, kur vaizduojami šventieji Petras ir Paulius, nes tyrinėjant tuos vartus buvo įtariama, kad kažkas panašaus jau yra buvę.
Darbo procesas lauke visai kitoks, nes lauke tinkas kitaip džiūsta. Be to, buvau susidūrusi ir su kitais sunkumais – lietumi, audra. Tačiau labai džiugu, kad viso darbo metu niekas nepasikėsino sugadinti mano kūrinio, nors viskas vyko visiems prieinamoje, atviroje erdvėje.
Iš tiesų šiuo savo darbu likau patenkinta, nes jis nepažeistas išstovėjo kokius keturis metus.
Na, o vėliau, palaipsniui keičiantis oro sąlygoms, atkeliavus žiemos šalčiams, apšerkšnijus vartams, vis dėlto visa tai paveikė tinką.
Bet labai smagu, kad turėjau galimybę pajusti, ką reiškia dirbti lauke. Galiu prisipažinti, kad pavydžiu pietų šalių, tarkim, Italijos menininkams. Ten šilta, galima freskas kurti lauke ir - kas svarbiausia - jos ilgiau išlieka.
- Iš kur semiatės įkvėpimo?
- Aš manau, kad visi menininkai iš aplinkos ima tai, kas juos jaudina. Jeigu aplinka tavęs nejaudina, tu niekada nesiimsi nei tokios temos, nei tokio vaizdo, kuris tau nėra artimas. Mano kūryboje neatsiejamas dalykas yra žmogaus ir gamtos santykis.
Tapybos darbuose aš labai dažnai naudoju avelės, katino, šuns, paukščio motyvą. Man šie nedidingi gyvūlėliai labai jaukūs. Jie tokie paprasti, bet turintys sielą.
Teko matyti nemažai senų, aptrupėjusių freskų. Mane toks senas, aptrupėjęs paviršius visada labai veikia, aš tiesiog matau, jaučiu laiko tėkmę.
Būtent aliejumi kuriu ciklą „Iš paminklų gyvenimo“. Šis ciklas tai laiko suvokimo, kultūrinio sluoksnio metafora, kurio išraiška vizualiai atsiranda per jau sugriuvusius, aptrupėjusius paminklus.
Kai kur nors važiuoju ir pamatau tokius dalykus, man jie atrodo labai vertingi ir kerintys. Kitiems tai gal šiukšlynas ar nutrupėjusi siena, o man – labai gražu.
- Ar šiais laikais lengva būti menininku?
- Manau, jeigu menininkui jo darbas teikia pasitenkinimo, tai kad ir kaip bebūtų sunku, jis to darbo nemes. Taip jau yra, kad menininką traukia dažai, drobė ir be jų jis negali gyventi.
Šiais laikais meno žmonėms gal ir nėra lengva. Profesionalūs meno kūriniai, į kuriuos įdėta tikrai daug darbo, nėra labai perkami, nes žmonės dažniau perka paprastesnius darbus. Tačiau ir nenupirktas menininko kūrinys, kuris stovi jo dirbtuvėje, yra vertybė. Jau vien tai, kad dailininkas jį sukūrė, šio proceso metu patyrė tam tikrų išgyvenimų, yra be galo daug.
Tiesiog pats kūrybos procesas yra neatsiejamas nuo menininko esybės, jeigu tu nori kurti, tai negali to nedaryti.
Galiu pasakyti, kad ne viskas yra matuojama pinigais, ir tai įrodo menininkai, kurių tikrai turime nemažai. Nors ir kaip jiems sunku bebūtų, bet jie be kūrybos negali.

„Pats kūrybos procesas yra neatsiejamas nuo menininko esybės: jeigu tu nori kurti, tai negali to nedaryti“, - teigė G. Arlauskaitė-Vingrienė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.