V. Paukštelis: „Dažnai tuos žmones, kuriuos laikome genijais, įsivaizduojame visai kitaip, kol jų nepažįstame.“
Asmeninio archyvo nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Europos muzikos pasaulyje žinomas pianistas Viktoras Paukštelis - išties ne tik unikalus atlikėjas, bet ir tapytojas. Netrukus šis menininkas atvyks į Šiaulius pasidalyti savo kūryba bei atliekama muzika. Pokalbio metu tenka įsitikinti, kad šis žmogus yra be galo išmintingas ir šviesus. Ir jo pozicija atskleidžia, kad menininkas, kurio darbo valandos dažniausiai viršija visus limitus, privalo nuolatos domėtis pasauliu ir neužsidaryti savo kūryboje. Tad kiekvienam mūsų vertėtų išgirsti, ką sako menininkas: „Kartais klasikinę muziką sunku suprasti, nes žmogus nėra prie jos įpratęs. O man kaip tik būtų įdomu tai, ko aš nesuprantu, nežinau. Ir stengčiausi nors šiek tiek suprasti, ieškoti, sužinoti, kas tame Frederike Šopene yra nuostabaus.“
– Papasakokite apie savo kūrybos vakarą.
– Mano tapyti paveikslai bus pristatyti animacijos projekcija, kurią kūrė Eimantas Pivoriūnas, žymus šiuolaikinis menininkas. Tuo pačiu metu visą projekciją derinsiu su muzika. Šie paveikslai – mano pastarųjų dvejų metų darbas. Mane ypač domina spalvų deriniai, į kuriuos aš bandau įkelti personažus. Šie kartais gana mistiški, pusiau žmonės pusiau gyvūnai iš pasąmonės gelmių.
Tad bandysiu suderinti šiuos du skirtingus menus - muzikinį ir vizualųjį pradus. Tai aš bandžiau jau ne vieną kartą ir manau, kad šis projektas yra pavykęs.
– Tokios projekcijos – nauja meno padangėje?
– Dar neteko matyti tokio projekto, kur gyvai skambančioje muzikoje atgytų tapybos darbai. Projekte, tiesa, šie tapybos darbai tarsi medituos kartu su muzika. O kažko panašaus pasaulyje nesu matęs, ypač kad vienas menininkas – ir tapytojas, ir atlikėjas.
– Kaip padėjote pianisto kelią?
– Prasidėjo, kai man buvo penkeri metai. Jis prasidėjo ir dar anksčiau. Mano mama yra pianistė ir būdamas dar kūdikiu girdėdavau, kaip ji grodavo, dirbdavo su savo mokiniais. Tad mano kelias labai ilgas. Bet profesionaliai pradėjau groti nuo penkerių. Mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, B. Dvariono muzikos mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir galų gale Prancūzijoje, Paryžiaus konservatorijoje. Grojau beveik visuose Europos miestuose, JAV taip pat turiu nemažai fortepijoninės muzikos patirties.
– Ar niekada nesuabejojote savo keliu?
– Manau, kad abejonė yra nuolatinis žmogaus palydovas. Suabejodamas negalėtumei eiti į priekį. Dažnai abejonės kyla dėl nemokėjimo pripažinti savo klaidų. O klaidų pripažinimas vis tiek yra ėjimas į priekį, galimybė jas taisant tobulėti. Tikrai visada tenka suabejoti, bet manau, kad tai yra natūralus, niekam nesvetimas dalykas.
– Kada jūsų gyvenime pabudo tapytojo ranka?
– Kai buvau berniukas, vaikščiojau į pamokas privačiai - mamos dėka pas puikią tapybos mokytoją. Rimtesnis poreikis tapybai pabudo po daugiau nei dvidešimties metų. Po to, kai fortepijoninis grojimas nebebuvo toks intensyvus, nebetrukdė bendro lavinimo dalykai. Tuomet jau galėjau daugiau atsiduoti ir leistis nauju pažinimo keliu. Tapyba į mano gyvenimą neatėjo sąmoningu sprendimu.
– Matėte daug pasaulio, tai gal yra šalis – menininko meka?
– Tikrai to negalėčiau pasakyti. Meka pavadinčiau ne šalį, o sąlygas ir galimybes jo kūrybai. Menininkui svarbiausia yra galimybė kurti. Jeigu jis atranda vietą kažkokioje šalyje – tai gali būti tiek Lietuva, tiek Prancūzija, tiek JAV. Manau, kad daugelis menininkų sovietiniais laikais ar dar anksčiau emigravo ne dėl to iš Lietuvos, kad nemylėjo savo gimtinės ar dėl blogų gyvenimo sąlygų, tiesiog nebuvo sąlygų kurti. Taigi menininkui šalis, kuri sugeba suteikti geriausias sąlygas kūrybai, yra geriausia gyvenimui. Pavyzdžiui, aš dabar gyvenu Lietuvoje šiek tiek daugiau nei metus, jaučiau geras sąlygas čia kurti, čia esu labai laimingas ir patenkintas.
– Ar čia menininkas mylimas, gerbiamas, ar juo rūpinamasi?
– Kiekviena šalis nėra ideali, kaip mums gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kiekviena jų yra tam tikrame ekonominiame ir, sakykime, meno suvokimo lygmenyje. Pavyzdžiui, jeigu Vokietijoje koncertuoja pianistas, net ir mažiausiame provincijos miestelyje jo paklausyti susirenka daug žmonių. Ir jie klauso įdėmiai, su pagarba. Lietuvoje irgi yra vietų, kur susirenka daug klausytojų, bet vis tiek norėtųsi didesnio aktyvumo ir bandymo įsigilinti į klasikinę muziką. Kartais ją sunku suprasti, nes žmogus nėra prie jos įpratęs. O man kaip tik būtų įdomu tai, ko aš nesuprantu, nežinau. Ir stengčiausi nors šiek tiek suprasti, ieškoti, sužinoti, kas tame Frederike Šopene yra nuostabaus. Kodėl Vokietijoje klausomasi ne tik Lady Gagos ar kt., kas irgi yra svarbu ar įdomu?
Iš kitos pusės, iš valdžios visada norėtųsi, kad ji labiau atkreiptų dėmesį į menininkus, ypač tuos, kurie dirba kertinius darbus. Kad ir muzikos mokytojai. Tai yra tie žmonės, kurie ugdo mūsų kartas, nuo jų priklauso, ar ateityje jos bus išprususios ir kaip kurs mūsų valstybę. Norėtųsi, kad tie žmonės būtų labiau įvertinti ir kad jie galėtų laisviau disponuoti ir gyventi – galvodami ne tik apie kasdieninį duonos kąsnį. Bet kiekviena valstybė yra tam tikroje padėtyje ir negalima reikalauti visko ir iš karto. Tikiu, kad viskas pasikeis.
– Žmonės neturi laiko, jie nuolat pavargę, o čia dar nueiti į klasikinės muzikos koncertą...
– Aš manau, kad žmonės šiek tiek klysta, tikėdami, kad jie pailsės nuo Lady Gagos, kitų šio žanro atlikėjų ar kitos muzikos labiau negu nuo klasikinės muzikos. Tai lemia fizikinės muzikos savybės. Triukšminga muzika, kuri turi įvairius elektros priegarsius, agresyvų ritmą – nėra bloga, bet nuo jos nepailsėsi. Rami klasikinė muzika iškelia žmogų į visai kitą - metafizinį - lygmenį. Jis pamiršta savo problemas ir paskęsta kažkur visiškai kitoje plotmėje. Taip jau yra bent jau man. Nes kai pažiūriu televizorių, jaučiuosi dar labiau pavargęs: visas tas triukšmas, nenutrūkstanti vaizdų kaita neleidžia žmogui pailsėti.
– Stebite pasaulio įvykius – ar neduoda kažkas ramybės?
– Atvirai kalbant, man labai neramu dėl dabartinės situacijos pasaulyje. Nesu kompetentingas apie tai kalbėti. Norėčiau, kad situacija išsispręstų. Juk žmogus ir civilizacija – gerokai pažengę, žmonės turėtų būti jau pasimokę ir praeities klaidų. Labai norėtųsi, kad mes nebristume į tragišką blogio liūną, kur žmogus žmogui tampa priešu.
Juk visos šalys turi didžiulės potencijos, didžiules galimybes ir gali vystytis be kažkokių invazijų ir konfliktų. Turiu pasakyti, kad skirtingose konflikto pusėse esančios šalys turi giliausias, nuostabias kultūras ir istorijas. O dabar viskas sprendžiama žemais principais.
– Bendraujate su visapusiškai genialiais žmonėmis. Kokie jie?
– Dažnai tuos žmones, kuriuos laikome genijais, įsivaizduojame visai kitaip, kol jų nepažįstame. Jie atrodo nepasiekiami, turintys paslapčių, sėkmės receptų. Kai susiduri su tais žmonėmis, pamatai, kad jie lygiai tokie pat žmonės, kaip mes, ir labai panašiai mąsto.
Iš kitos pusės, pamatai, kad tie žmonės genialūs ir savo paprastumu. Kad ir mano profesorius Jean Marc Luisada, kuris už kelių savaičių koncertuos Vilniuje, Valdovų rūmuose. Jis irgi yra tokio žmogaus pavyzdys.
– O kuo jis įdomus?
– Mes su profesoriumi praleidome labai daug laiko kartu. Jo dėstymo metodika buvo visiškai kitokia negu Lietuvoje. Lietuvoje viskas vyksta maždaug taip: ateini į paskaitą ir profesorius tau paaiškina užduotį, perskaito kursą ir tu eini namo, ruošiesi atsiskaitymui. O su šiuo profesoriumi visai kitaip.
Pirmiausia mes pas jį ateidavome į svečius į butą Paryžiaus centre su fortepijonais ir didžiule erdve. Po paskaitų mes klausydavomės, kaip jis dirba su kitu mokiniu, ir iš to semdavomės patirties. Po paskaitos jis pasiūlydavo ir taurę šampano, žiūrėdavome drauge kino filmą, kalbėdavome apie gyvenimą, politiką, meną, įvykius ir buvome tiesiog draugai. O paskaitos metu visa tai dingdavo. Mes pamiršdavome tuos draugiškus santykius ir niekada nepereidavome tos ribos. Paskaitos metu mes grįžtame į profesoriaus ir mokinio, kurie nori kažką pasiekti, vaidmenis. Tokia kultūra pakerėjo, kurioje neegzistuoja „aš turiu išdėstyti, išmokyti ir priversti“.
– Sėkmingais atlikėjai tapę sako, kad viską daro darbas ir aistra...
– Žinote, sudėtinga pasakyti. Yra labai daug pianistų, kurie dirba, dirba ir dirba, ir vis tiek netampa žinomi. Darbas privalo būti: jeigu nedirbsi, tai šitoje profesijoje kažin ar ką pasieksi. Grojimas fortepijonu yra sudėtingas procesas. Mes, atlikėjai, turime dešimt pirštų ir privalome tobulai juos valdyti. Kaip žinome, sportininkai, kurie mokosi kuo greičiau bėgti, turi dvi kojas. Ir jie treniruojasi išties labai daug. O pianistas tarsi bėgikas su savo dešimt pirštų privalo greitai bėgti. Be to, čia slypi kur kas daugiau: ritmų kaita, dinamika.
Iš kitos pusės, žmogus turi neužsidaryti kiaute ir matyti tik savo instrumentą. Jis turi nuolat turtinti savo pasaulėžiūrą ir šviestis – skaityti literatūrą, domėtis kinu, daile ir t. t. plėsdamas pasaulėžiūrą.