I. Amankavičiūtė: „Atrodo, gyveni Šiauliuose ir galvoji, kad čia nieko įdomaus nėra. Bet atvažiavę žmonės sako, kad Šiauliai – visai gražus miestas.“
Asmeninio archyvo nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Šiandien minima Tarptautinė gido diena. Ta proga pakalbinome šiaulietę gidę, ekskursijų vadovę Iloną Amankavičiūtę, kuriai šis darbas yra hobis. Vesti ekskursijas ji pradėjo prieš daugiau nei dvidešimt metų. Šio amato subtilybių mokėsi jau nepriklausomoje Lietuvoje, Šiaulių turizmo informacijos centro organizuotuose kursuose. Šiuo metu I. Amankavičiūtė veda ekskursijas po Šiaulius ir Baltijos šalis – Lietuvą, Latviją, Estiją.
– Ar Šiauliai turistams turi ką pasiūlyti?
– Atrodo, gyveni Šiauliuose ir galvoji, kad čia nieko įdomaus nėra. Bet atvažiavę žmonės sako, kad Šiauliai – visai gražus miestas. Be abejonės, didžiausias turistų traukos centras – Kryžių kalnas. Visi, tiek lietuviai, tiek užsieniečiai, važiuodami pro mūsų kraštą, jį aplanko. Tai lankytina vieta numeris vienas. Pačiame mieste, kartu su turistais, pereiname pėsčiųjų bulvaru, nueiname prie Talkšos ežero. Chaimo Frenkelio vila visiems patinka – ten viskas gražiai sutvarkyta, įdomios parodos vyksta. Taip pat aplankome Šokolado, Dviračių, Katinų muziejus.
Man tik gaila, kad Šiauliuose nėra tokios vietos, kur į miestą būtų galima pažvelgti iš viršaus. Nors tokia galimybė turistams praktiškai siūloma visuose miestuose. Kai pažvelgiau į Šiaulius iš Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros bokšto, tai man jis pasirodė labai žalias. Net nemaniau, kad taip gali būti. Norisi, kad visi galėtų iš viršaus pažiūrėti į miestą, nes tada jis visai kitaip atrodo.
– Kurių šalių turistai Šiaulius aplanko dažniausiai?
– Į Šiaulius dažniausiai užsuka lietuvių vaikų grupės. Atvažiuoja nemažai latvių ir estų. Galbūt daugiau vyresnio amžiaus iš mažesnių miestelių. Matyt, didžiuosiuose miestuose yra daugiau atrakcijų, todėl jie atvyksta rečiau. Netrūksta turistų ir iš Anglijos, Amerikos, Prancūzijos ar Japonijos. Tačiau jie dažniausiai apsilanko ne pačiame mieste, bet Kryžių kalne. Turistai būna įvairaus amžiaus, keliauja tiek moksleiviai, tiek senjorai.
– Kelionės po Lietuvą populiarėja?
– Taip. Dabar stengiamasi žmonėms pasiūlyti kuo daugiau naujų atrakcijų. Kad jie galėtų ne tik pamatyti ką nors nauja, bet ir paragauti, ką nors išbandyti. Kompozicijos už stiklo, kurių negalima paliesti, žmonėms jau nebeįdomios. Todėl muziejuose jau taikoma įvairi multimedija, demonstruojamos visai kitokios ekspozicijos, kurias galima pačiupinėti.
Edukacinių programų taip pat netrūksta. Jos siūlomos tiek Pakruojo, tiek Gelgaudiškio dvaruose. Ten galima stebėti šakočių kepimą, išbandyti vyno degustacijas. Žmonėms to labai reikia. Pavyzdžiui, jie neįsivaizduoja, kaip nuvykus į Pamario kraštą galima ten nepaplaukioti.
Be to, žmonės po Lietuvą važinėja ne tik didelėmis grupėmis autobusu, bet vyksta ir nuosavais automobiliais. Manęs pažįstami dažnai klausia, kur rekomenduočiau jiems nuvykti. Atsakau, kad verta apsilankyti pajūryje, Dieveniškių istoriniame regioniniame parke, Medininkų aukštumoje. Verta iš naujo atrasti Suvalkiją.
Man pati gražiausia vieta Lietuvoje yra Kuršių nerija. Kadangi ten sudėtinga nuvažiuoti ir kainuoja nepigiai, tai tie, kurie anksčiau ten nėra buvę, nuvykę apsidžiaugia tokį grožį pamatę.
Labai smagu klausyti, kai žmonės sako, kad Lietuvoje labai gražu. Siekiant išvysti įdomių vietų, nebūtina važiuoti į Austriją, Prancūziją, Turkiją ir t. t.
– Kuo jus labiausiai žavi gido darbas?
– Džiaugiuosi, kai žmonės po kelionės lieka patenkinti ir laimingi. Užsidega noru dar kur nors nuvažiuoti, kažką pamatyti. Reikia išeiti iš namų. Aš sakau, kad kiekvienas išvažiavimas kažką duoda. Tuomet gyvenimas tampa įdomesnis. Negalima vien užsidarius sėdėti namuose. Ypač mane žavi žmonės, kurie atvykę iš mažų miestelių, užsidega noru keliones tęsti.
– Gidu gali tapti visi?
– Pirmiausia reikia pabaigti kursus. Daug skaityti, viskuo domėtis, būti pakančiam. Kai tu įlipi į autobusą, kuriame daugiau nei 40 žmonių, susilauki įvairiausių nuomonių. Vienam saulė trukdo, kitam lietus nepatinka. Visko būna. Todėl reikia būti geranoriškam, stengtis suprasti kiekvieną žmogų.
Taip pat reikia būti tam tikru ramsčiu. Ypač jei žmogus į kelionę išvažiuoja pirmą kartą. Tuomet jis ir taip išgyvena stresą. Bijo atsilikti nuo grupės, kažką ne taip padaryti, tad turi jam pagelbėti. Pirmą kartą į užsienį išvažiavęs žmogus daug ko nežino, galbūt kalbos nemoka. Todėl privalai elgtis taip, kad jis jaustųsi saugiai ir gerai.
Keliaujant su mokiniais taip pat reikia žinoti, kaip su jais elgtis. Nereikia stengtis, kad jie viską įsidėmėtų, atidžiai klausytų. Taip negalima. Ekskursija – tai laisvalaikis, atsipalaidavimas, pramoga, turinti savo specifiką. Suprantu, kad vaikai įvairių mokymų prisiklauso visus metus per pamokas. Todėl juos kažkur vežti ir dar auklėti, būtų neteisinga. Žinoma, suteikti jiems per daug laisvės irgi negalima.
– Darbe stresinių situacijų pasitaiko?
– Visiškai jų išvengti neįmanoma. Kartais parvažiuoji ir būni toks išsunktas. Būna, autobusas sugenda, paaiškėja, kad ekskursija neužsakyta, sumokėti pinigai už viešbutį nepervesti, visko pasitaiko. Todėl turi susikoncentruoti ir spręsti tuos reikalus greitai.
Kiti neteisingai sako, kad važinėti labai lengva. Juk mes atsakingi už 40 žmonių. Kiekvienas jų su savo norais ir pageidavimais. Be to, dažnai tenka išvažiuoti naktį, kai negali normaliai išsimiegoti. O po to visą dieną turi vesti ekskursiją ir grįžti vėl naktį. Gidas turi būti fiziškai ištvermingas bei nebijoti atsakomybės. Bet manau, kad stresinių situacijų pasitaiko kiekviename darbe.
– Ar kelionių metu nekyla didelių barnių?
– Būna visko, bet stengiuosi problemą išspręsti humoru. Ypač didelių barnių nėra pasitaikę. Aišku, kai kurie žmonės, važiuodami kartu su kolektyvu, mėgsta truputį atsipalaiduoti. Alkoholio padaugina, tuomet tenka kažkaip išsisuki iš situacijos. Tačiau mano praktikoje nėra buvę taip, kad reikėtų policiją kviesti ar panašiai.
– Sako, kad profesionalūs gidai turi mėgautis savo darbu. Pritariate?
– Tikrai taip. Mes – kaip pelytės: po trupinėlį vis kaupiame. Pavyzdžiui, mano namai užversti popieriais. Manau, pas kiekvieną gidą taip yra. Nuolat sau kartojame, kad žiemą, kai mažiau darbo, turėdami daugiau laisvo laiko, viską peržiūrėsime ir tai, kas nereikalinga, išmesime.
Dabar labai gelbsti internetas. Nors ten ne viską galima rasti. Turistams turi viską pasakoti vaizdžiai, įdomiai ir dar legendų papasakoti. O internete tokios informacijos nėra. Todėl tenka eiti į bibliotekas, skaityti knygas, laikraščius, klausyti radijo, žiūrėti televizorių. Tu turi visą laiką informaciją kaupti kaip kempinė ir taip visą gyvenimą.
– Informacijos perteklius negąsdina?
– Ne. Laikui bėgant atsirenki, ko tau labiausiai reikia. Galiausiai išmoksti atmesti nereikalingą informaciją. Vis dėlto reikia nuolat tikrinti faktus. Internete pasitaiko įvairių neatitikimų. Todėl važiuodami į ekskursijas prisikrauname pilnas kuprines užrašų. Nors atrodo viską mintinai žinai, važiuoji dešimtą, dvidešimtą kartą, bet kai užrašai yra arčiau tavęs, jautiesi drąsiau. Manau taip yra ne tik man. Pilnas kuprines užrašų prisikrauna visi gidai. Toks jau mūsų bruožas.
– Kodėl tai netapo pagrindiniu jūsų darbu?
– Šiauliuose iš to nepragyvensi. Žiemą darbo nėra visai. Jo padaugėja tik pavasarį, vasarą ir taip iki rudens vidurio. Tad tenka ieškotis kitų darbų.