A. Lik: „Pamėginti paaiškinti, kas yra skulptūra – tai tas pats, kaip paaiškinti kas yra meilė.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Skulptorius Andrius Lik pirmąją medžio skulptūrėlę – laivelį – išdrožė dar būdamas trejų. Nuo tada nesiskiria su medžiu. Skulptorius džiaugiasi gyvenimu, nuolat šypsosi, nes dirba mėgstamą darbą. Džiaugiamės ir mes turėdami galimybę jį pakalbinti bei „Laiptų galerijoje“ pasigrožėti A. Lik skulptūrų paroda „Donna nuda“, skirtą moterims pagerbti.
– Ką simbolizuoja jūsų skulptūros?
– Pamėginti paaiškinti, kas yra skulptūra – tai tas pats, kaip paaiškinti, kas yra meilė. Tiesiog kurdamas materializuoju savo vidinę būseną, kurios neįmanoma paaiškinti žodžiais. Tu tai padarai veiksmais. Pavyzdžiui, pirmiausia viskas vyksta sąmonėje, vėliau tu kurdamas nustoji galvoti ir galiausiai tai, kas yra tavo pasąmonėje, materializuojasi. Tiesiog norėjau, kad skulptūros atspindėtų jausmą, kurį sukelia moterys. Man buvo svarbi tiek moters išorė, tiek vidus, juk grožis – tai visuma.
– Skulptūra be idėjos neįmanoma?
– Joks menas be idėjos neįmanomas. Tačiau negaliu sakyti, kad tos idėjos – globalios. Kai kurie dalykai yra paprasti ir smagu juos tokiais laikyti. Savo skulptūromis keisti pasaulio nesirengiu. Nieko iš naujo neatradinėju, su niekuo nekariauju. Darau tai, kas man malonu. Kuriu dėl to, kad negaliu nekurti.
– Kūrinį reikia suprasti ar pajausti?
– Norint suprasti, reikia ilgai studijuoti menus, žiūrėti, kokios buvo taisyklės. Menas nėra vairavimas kelyje, kur nurodyti ženklai ir turi jų laikytis. Jeigu idėja nėra beprotiška, jos neverta įgyvendinti. Todėl reikia atsipalaiduoti ir atmesti autoritetus, svetimas nuomones bei daryti tai, ką norėtum parodyti. Tada pataikysi arba ne.
– Jums svarbi kitų nuomonė?
– Žmonių nuomonė pačių darbų nekeičia. Nebent, jei imčiau imituoti visus iš eilės. Bet aš turiu savo liniją ir asmeninius darbus tikrai atskirčiau nuo kitų.
Sunkiausia suprasti, kada žiūrovas kalba nuoširdžiai. Kai žmogus ateina ir sumoka tavo nustatytą sumą, tau aišku, kad darbas jam patinka. O kartais jis, tik norėdamas būti geras, pasako, kad darbai labai gražūs.
Protinga kritika labai sveikintinas dalykas – tai progreso variklis. Pasitaiko, kad žmonės iš tiesų pastebi kažką, ko tu ne. Kartais dėl to tenka gintis ir sakyti, kad taip padarei specialiai, jog tai yra išmąstytas, o ne atsitiktinis dalykas.
Aišku, man visada malonu išgirsti skulptoriaus profesoriaus Stasio Žirgulio nuomonę. Jis skulptūras išlukštena kaip sriubą iki paskutinio ingrediento ir tiksliai pasako, kas ten buvo įdėta. Labai malonu, kai kitas asmuo tą pamato ir pajaučia. Bet jei jis man būtų pasakęs, ką man reikia daryti, ir aš tik būčiau tai įgyvendinęs, tuomet nebūtų jokio malonumo.
– Ar stengiatės įtikti žiūrovui?
– Menų aiškinti nereikia. Žmogus pats jaučia, jam malonu ar ne. Jei paroda nepatinka – apsisuka ant kulniuko ir išeina. Jei patinka – lieka. Manau, visi menininkai neturėtų susireikšminti ir labai sudėtingai viską aiškinti. Aš stengiuosi to nedaryti, nes taip paprasčiau. Mes dirbame savo darbą, kaip ir visi kiti. Tiesiog turime vengti negatyvių minčių ir savo darbais kelti pozityvius jausmus.
– Kaip jaučiatės, kai jūsų darbus stebi kiti?
– Kai visi vaikšto aplinkui ir apžiūrinėja mano darbus, jaučiuosi kaip bjaurusis ančiukas, kurį gulbės priėmė į savo tarpą.
Stebėdamas iš šono tu matai, ar žmogui tavo paroda patiko ar ne. Jeigu žiūrovas abejingai praeina, galvoji, kodėl tiek daug metų dirbai, pakavai, krovei ir viską vežei.
Malonu, kai gurmanas pagiria tavo patiekalą. Per tiek amžių, kai egzistuoja menai, atrasti kažką naujo, pagaminti naują liniją, nėra taip paprasta. Todėl visada smagu išgirsti nuoširdžią nuomonę. Tikrai dirbu ir dėl to, kad žmogus bent jau pusvalandį pamirštų savo problemas ir gerai praleistų laiką. Tačiau pagrindinis mano tikslas – savirealizacija.
– Ar reikia miestą puošti skulptūromis?
– Taip, bet būtina tai daryti skaniai ir ne iš egoistinių paskatų. Reikia, kad pati idėja būtų įdomi, o skulptūra pritaikyta prie tam tikros erdvės.
Aš nežinau, kas tiksliai turėtų nuspręsti, kas vienoje miesto dalyje tinka, kas ne. Tačiau geriausia, jei tai darytų rimtas menininkas, kuris koordinuotų miesto veidą. Taip pat to neturėtų spręsti nekompetentingi asmenys, negalintys išvardyti bent dešimt menininkų pavardžių. Be to, man nelabai gudriai atrodo, kai viename mieste pristatoma daug ten gyvenančio žmogaus skulptūrų.
– Skulptūra – provokuojantis menas?
– Yra daug provokacijos būdų. Pavyzdžiui, galėčiau nusirengti ir ateiti į atidarymą. Nebūčiau pirmas taip pasielgęs. Tačiau man to nereikia.
Provokuoti lengva, vis dėlto negaliu pasakyti, kad provokacija visiškai nereikalinga. Sveika provokacija – sveikintina, svarbiausia, kad ji būtų pozityvi. Tuomet visi žmonės iš parodos išeitų laimingi ir patenkinti. Stebėdami tam tikrą kūrinį žmonės arba pasikrauna, arba nusėda.
Taip pat labai svarbu, kad žiūrovai matytų ne nepriekaištingą meistrystę, bet kažką, ką autorius savo darbu norėjo parodyti. Nesinorėtų, kad žiūrovas eitų ir galvotų, kokiu būdu autorius tai galėjo padaryti. Nepriekaištinga technika – tik priemonė išreikšti pagrindinei minčiai. Svarbu, kad žmogus neieškotų to, kas iki galo nepadaryta, bet viską spręstų koncentruotai iš to, kas yra.
Neteisingai manoma, kad reikia atsisėsti prie konkretaus darbo ir ieškoti kažkokios filosofijos. Mes, juk nežinome, ar pats autorius ką nors slėpė. Be to, nemanau, kad kam nors įdomu stebėti, kaip menininkas bando padaryti provokaciją ir ją garsiai paaiškinti.
– Iš šio amato įmanoma išgyventi?
– Neverta tikėtis, kad tapęs skulptoriumi būsi labai įdomus, genialus ir perkamas. Genijų yra tik vienetai. Todėl susiaurinu savo poreikius ir dirbu po dvylika, keturiolika valandų per parą, tačiau tai, ką noriu.
Smagiausia, kai gali prognozuoti rezultatą. Arba kai yra minimalus skirtumas tarp sumanymo ir rezultato. Nes pradžioje tu labai nori, bet nelabai gali. Paskui ateina laikas kai viską gali, bet nebelabai nori. Mano atveju aš ir noriu, ir galiu.
– Tenka konkuruoti?
– Mene konkurencijos nėra. Kaip tu gali pasakyti, kuris menininkas geresnis? Menininkų darbai niekada visiems nekels universalių jausmų. Todėl mes privalome būti skirtingi. Be to, darbus renkasi įvairūs asmenys, dėl to konkurencija nekyla.
Visas menas turėtų būti skirstomas į patinka / nepatinka arba veikia / neveikia. Mano pagrindinis kriterijus – paveikti žmogaus pasąmonę, o ne galvoti, kaip atitikti kriterijus. Tuomet pradėtum save sprausti į kažkokius rėmus. Galiausiai pabėgtum nuo pirminės idėjos ir nebesuprastum, ar elgiesi teisingai, ar ne.
– Skulptorių amatas miršta?
– Nemiršta ir niekada nemirs. Tiesiog gali dingti žmonės, kurie į visa tai žiūri kaip į komerciją. Tačiau žmonėms, kuriems šis amatas yra kaip savirealizacijos forma, niekada nedings.