Pasak E. Suchockytės, neįmanoma pasirinkti tik piešimo arba dainavimo – jie kaip dukra ir sūnus.
Artrūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
„Laiptų galerijoje“ eksponuojama Editos Suchockytės darbų paroda – pirmoji jos ekspozicija Šiauliuose. Daugiausiai E. Suchockytė kuria ofortus, monotipijas, piešia portretus ir šaržus. Jos darbuose dominuoja moterys, katės ir laumžirgiai. Tai labai subtilūs ir įkvepiantys darbai, dėmesį atkreipia personažų skvarbūs žvilgsniai. Pasak menininkės, žmogus – tai kažkoks stebuklas ir kiekvienas asmuo yra labai gražus.
– Ką atvežėte į Šiaulius?
– Atsivežiau į šį gražų miestą dalį savo 2013 – 2015 metų darbų. Tai ofortai ir sausa adata – tokios mano dvi technikos. Daugiausia darbai didelio formato, pakankamai dideli ofortai.
Stengiuosi kuo dažniau rodyti naujus kūrinius. Pavyzdžiui, Azerbaidžano tematika – praėjusių metų gegužės mėnesį ten paroda buvo, bet jie beveik niekur ir nebuvo rodomi Lietuvoje.
2014 metai man buvo labai kūrybingi: Azerbaidžano tema. Be to, prancūziška tematika, nes dar dainuoju prancūziškai. Aš turiu grupę, kuri vadinasi „Trumpam į Paryžių“. Beje, mano vyras nusprendė mane vis dėlto šiais metais nusivežti į Paryžių, kad tai būtų tiesa.
– Kokie įspūdžiai?
– Puikūs. Mes važiavome savo automobiliu, kelionėje prabuvome keturias dienas, o Paryžiuje – tiktai tris. Įspūdis nuostabus, grįžusi iš karto pradėjau dirbti ir padariau kelis naujus darbus – keturi jų yra čia pakabinti.
Mano darbas toks gana šeimyninis – aš turiu galeriją, gyvename virš jos, todėl dažnai matau vaiką, dažnai matau savo vyrą ir mes visi kartu būname.
Šios parodos pavadinimas „Voyage“ (t. y. kelionė). Ji būtent kelionei į Paryžių skirta. Tai vienas dalykas. Kitas – kovo mėnesį mes su vyru nusprendėme visada keliauti, nes mūsų abiejų gimtadieniai yra tuo metu. Nusprendėme, kad dovana mums bus kelionė. Taip išėjo, kad šį mėnesį mes niekur nekeliavome ir aš buvau pakviesta Šiauliuose surengti parodą, tai ir pamaniau, tegu ši paroda ir vadinasi „kelionė“. Dar savo darbams pati norėčiau palinkėti kuo daugiau keliauti po pasaulį.
– Mėgstate keliauti?
– Nemėgstu. Man kelionė turi būti arba paroda, arba koks nors darbas, susitikimas, o šiaip kelionė – ne. Aš esu priešas savo šeimai – nemėgstu važiuoti ilsėtis. Keliauti nemėgstu, nors esu išvykusi visiems metams į Tanzaniją, ten gyvenau, dar gyvenau Jordanijoje.
O šiaip į Paryžių pirmą kartą nuvažiavau tik šiemet, nors prancūziškai dainuoju jau kelerius metus. Keliauti nemėgstu, bet iš tikrųjų po Paryžiaus pabuvome ir Strasbūre, Drezdene (tai labai gražūs miestai). Jie įkvėpė ir prasiplėtė akiratį – mano darbai kitokie tampa, spalvos daugiau. Tikrai pamaniau, kad noriu bendradarbiauti su užsienio galerijomis daugiau ir kad į pasaulį daugiau eitų darbų.
– Koks jūsų hobis?
– Šiaip aš Vilniuje, Užupyje, turiu galeriją, savo studiją. Ten aš dirbu.
Nepasakysiu, kad dainavimas yra mano hobis, nors beveik kiekvieną savaitgalį dainuoju su profesionaliais muzikantais – su grupe „Trumpam į Paryžių“. Štai rytoj dainuosiu Druskininkuose – su pianistu Daumantu Slipkumi koncertuosime.
Turiu du darbus. Koks čia mano hobis galėtų būti?.. Hobių, galima sakyti, ir neturiu, nes nelabai užtenka laiko. Pakankamai daug tenka dirbti, daug naujų darbų darau, esu produktyvi – dabar į Prancūziją į vieną viešbutį nori išvežti 7 ofortus – paruošti reikia. Dar viena paroda nusimato Vilniuje berods. Bet tai labiau komercinė paroda, tai ir jai reikia paruošti darbus.
Be to, ir šiaip žmonės užsakinėja darbų, nes tapau ir ant drobės.
– Kokia jūsų kasdienybė?
– Rytą nusileidžiu laiptais į apačią, atsidarau galeriją ir, jeigu reikia spausdinti, pradedu spausdinti, užsimerkiu popierių. Žinoma, pasidomiu naujienomis, kas vyksta pasaulyje.
Jeigu turiu kokių susitikimų – tai susitinku, o daugiausiai laiko dirbu galerijoje. Darau naujus darbus arba spausdinu. Būna dienų, kai iš vis nieko nenoriu daryti – tada skaitau.
– Ką mėgstate skaityti?
– Būna, kad skaitau informaciją internete, būna – knygą. Jeigu įninku į knygą, tai iš karto išeinu iš gyvenimo, būnu kitame pasaulyje kelias dienas.
Taip buvo su K. Sabaliauskaitės knygomis. Darbas sustojo, paveikslai sustojo – negaliu taip lengvai atsitraukti.
Dabar nusipirkau mano vieno iš mylimiausių ofortistų P. Repšio knygą. Tai paprasčiausi pasikalbėjimai – juos pasiskaitinėju. Man patinka mintys menininko, kurį aš gerbiu, kurio darbai man patinka. Mėgstu pasižiūrėti, ką jis sako. Pavyzdžiui, visiškai sutinku su jo išsakyta mintimi, kad jeigu menininkas padaro klaidą darbe, tai nebūtinai turi būti blogai, nes kai kurie menininkai net specialiai daro klaidas, kurios žaviai atrodo.
Aišku, dirbtinės klaidos kartais matosi ir yra negražios.
Kartą nupaišiau ranką, dar vieną nupaišiau ir žiūriu – mergina su keturiomis rankomis. Tą darbą tokį ir palikau, nes man visos tos rankos pasirodė gražios, o darbą pavadinau „Poete“.
Klaida, bet iš tiesų graži ta klaida.
Yra klausimų, kuriuos sau užduoti ir į juos atsakai. Užduodi ir atsakai. Yra klausimų, kurių sau neužduodi, bet manęs kiti to klausia. Pavyzdžiui, kodėl mano darbuose – moterys? Ką aš žinau, kodėl moterys. Man gražu moterys. Kodėl A. Modiljanio neklausė, kodėl jis paišė moteris?
– Taip, jūsų darbuose daug moterų, kačių ir laumžirgių.
– Aš esu nupaišiusi savo gyvenime daug portretų, labai daug žmonių. Apskritai, žmogus man – tai kažkoks stebuklas, bet kuris žmogus yra labai gražus, kaip gėlė kiekviena graži.
Man tiesiog įdomu jį piešti. Moteris galbūt piešiu dėl to, kad gal aš pati ieškau gyvenime savo vietos kaip kūrėja, kuri susiduria ir su visais buitiniais dalykais: esu mama – turiu nuostabią dukrą, esu žmona – turiu nuostabų vyrą. Tai gal dėl to ir sau bandau išsiaiškinti, kodėl paišau tas moteris. Man viena aktorė pasakė – tu vis ieškai tobulos moters įvaizdžio. Visko gali būti.
Nors kitiems atrodo, kad mano moterys panašios, man jos visos yra skirtingos ir todėl džiaugiuosi, jeigu žmogus nusiperka darbą, o po to sako – aš su juo dažnai pasišneku.
Taip tie darbai ir yra tam, kad turėtum savo namuose draugą.
Aš ir pati, būna, kad atsisuku į kurį nors darbą ir jaučiu, kad viena niekada nebūnu.
Galbūt nori nenori turėsiu pradėti piešti vyrus, nes bus Vokietijoje paroda, kuri vadinasi „Moters žvilgsnis į vyrą“. Tai aš dabar jau galvoju, kaip čia man į tą vyrą pažiūrėti.
– Kokia jums yra tobula moteris?
– Neturiu idealo. Man moteris nebūtinai turi būti išoriškai graži. Aš dažnai akcentuoju savo darbuose žvilgsnį – gražu akys. Tokios pastabos kartais būna – jūsų paveiksluose labai skvarbios akys, jos tiesiog prikausto.
Man gražu ir išorinis grožis. Bet kartais būna visai priešingai – vienas gražiausių darbų yra moters su keturiomis rankomis.
– Kada pradėjote dainuoti?
– Pradėjau nuo 6 metų, visą laiką norėjau būti dainininke, bet taip atsitiko, kad baigiau Dailės akademiją. Kai aš dainuoju, žmonės klausia: tai piešimas yra jūsų hobis?
Ne, piešimas yra mano tikroji profesija ir pakankamai daug dirbu šioje srityje.
Dainuoti norėjau visuomet. Dabar dainuoju prancūziškai, man labai patinka rusiški romansai. Norėčiau džiazinius kūrinius dainuoti, nes mano muzikantai yra džiazmenai.
– Piešimas ar dainavimas?
– Tai tas pat, kaip sakytų tau: dukrą ar sūnų labiau sau norėtum pasilikti. Tai yra labai sunku.
Tai yra visiškai, skirtingi dalykai. Atsiskleidi visai kitaip, kai išeini prieš auditoriją, tu jai atiduodi ir iš jos gauni. Tai visai kita energetika nei dailė. Kai žiūriu į savo ofortus, matau juos ne kaip savo, o kaip į savarankiškai gyvenančius kūrinius.

E. Suchockytės darbai.
Artrūro STAPONKAUS nuotr.