V. Jažauskas: „Bijau, kad Lietuvoje per daug sureikšminome šokiruojantį meną, siekdami žiūrovo sąmonės sukrėtimo.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Personalinė Vidmanto Jažausko paroda „Deja vu“, kurioje eksponuojami portretai, vilnietiški peizažai, figūrinės kompozicijos, skaičiuoja paskutines savo viešnagės dienas „Laiptų galerijoje“. Tačiau ji išties turi kažkokios kitos energijos, traukia savo naivumu ir skaistumu.
„Šita paroda norėjau sukurti ne ką nors pritrenkiančio, bet parodyti, kad aš vienatvėje galvoju apie tapybos abėcėlę labiau, nei apie ką kitą…“ – pristatydamas savo parodą sakė menininkas. Ir vis dėlto po pokalbio pagalvojau – ar ne visa dailė yra persmelkta dežavu jausmo, ar tai ne buvusių miražų nauji miražai ir iš naujo gimę jau kažkada daugybę kartų matyti, patirti vaizdiniai...
– Kaip esate susijęs su Šiauliais?
– Labai paprastai – mokiausi tuo metu pedagoginiame Šiaulių institute. Kokia likimo ironija – pirmame kurse šalia dabartinės „Laiptų galerijos“ buvo statomi mokytojų namai – prieš 33 metus, o mes nuomojome tokį pusrūsį, kuris visiškai yra šalia. Aš visą laiką vaikščiodavau pro šitą pastatą ir man jis taip gerai pažįstamas. O vėliau mano studijos čia nutrūko, tęsiau jas Vilniuje, bet gyvenimas trumpam sugrąžino į Šiaulius.
– Gyvenate ir kuriate Biržuose. Kodėl nelikote sostinėje?
– Aš nė minties neturėjau, kad reikia kur nors kitur gyventi. Biržai yra mano miestas, ten gyveno mano seneliai, protėviai. Visiškai puiki vieta gyventi. Gal kurti šis miestas ir nėra pati tinkamiausia vieta. Iš kitos pusės, nuošalumas leidžia pastebėti visai kitus dalykus.
– Tik kuriate?
– Mokau tapybos Biržų dailės mokykloje, rašau straipsnius į vietinį laikraštį meno ir visuomeninėmis temomis. Tai yra mano pusiau hobis.
– Ką jūs, kaip žurnalistas, pasakytumėte apie savo darbus?
– Parodos pavadinimas „Deja vu“ sako apie tai, kad darbai yra daugiau asociatyvaus mąstymo. Jie tarsi išplaukiantys, iškylantys iš pasąmonės – kai kažką prisimeni, lyg ir susapnuotą dalyką. Juk kai dirbi, kartais pati idėja tarsi savaime išplaukia, ateina, išsikristalizuoja be kažkokio didesnio išankstinio eskizavimo. Aš neinu tuo keliu kaip dauguma dailininkų, kai pasiruošiami eskizai, kaip antai mus mokė institute, akademijoje.
Mus mokė, kad piešimo pradžia turi būti ieškojimas, eskizavimas, turėtų būti daroma kompozicija. Ir tik po to jau tapoma. Mane veda vidinė intuicija, nesikliauju racionaliuoju keliu.
Tad mano darbai nepriklauso nei kokiai nors mokyklai, nei vienai stilistikai. Aš juos pavadinčiau postekspresionistiniais. Toks terminas buvo vartojamas Vokietijoje, kai ekspresionizmo srovė išsisėmė. Atėjo naujoji dailininkų karta ir kūrė daiktiškesnį meną, kuris vadinosi naujuoju daiktiškumu, arba postekspresionizmu.
Šis menas nebesiekia šokiruoti ar kaip nors drastiškai interpretuoti tikrovę, šiuo atveju ekspresionizmo bruožai žymiai humaniškesni, kartais sentimentalesni. O aš nebijau to sentimentalumo, literatūriškumo, galbūt kartais ir juokingo. Pats kartais kuriu ir poeziją, ir, matyt, šitą tapybą suvokiu daugiau per literatūrą.
– Jūsų paveikslai yra sodrūs ir netgi naivūs ar vaikiški. Ar jus domina kūnas, ar mėgaujatės nuotaika?
– Suprantate, aš norėčiau grįžti prie tikrosios, vadinamosios valiorinės tapybos. Prie šešėlio ir šviesos santykio, prie spalvų, prie modeliavimo. Pas mus tai kažkodėl nepelnytai tarsi paneigta, atmesta. Tapybiškumas yra labai svarbu – jo svarba akivaizdi ir mano darbuose.
Mokytis iš gamtos nėra gėda. Juk mes visi esame iš gamtos. O gėdytis gamtos yra tas pat, kas gėdytis savo motinos. Tad tebūnie tas paprastumas ir nuoširdumas.
Pastebėjau, kad išlieka tie darbai, kurie gal iš pažiūros atrodo ir naivūs, ir paprasti, bet kuriuose nėra tos pozos, švaistymosi efektais. Kartais paprastumas atrodo ir buitiškas, ramus, bet jo tikrumas nepradingsta. Man svarbu kurti meną, kuris skirtas žmogui, o ne menui dėl paties meno ar panašiai.
– Kam jaučiatės svetimas?
– Bijau, kad Lietuvoje per daug sureikšminome šokiruojantį meną, siekdami žiūrovo sąmonės sukrėtimo. Tad jis tapo toks nebeįdomus, kad grįžta prie to paties kičo ribos. Nors tai kadaise buvo priemonė kovai prieš kičą.
Manau, kad jau geriau nebešokiruoti to vargšo, kiek įmanoma išdirginto žmogaus, kuris jau nebereaguoja į tokį meną. Šitaip nesame įdomūs pasauliui – pasaulyje tai jau matyta ir padaryta.
Mano galva, pasauliui galbūt įdomu tai, ką tik mes vieni turime. Netgi ir tas pamirštas, galbūt paniekintas kaimas, gamta ir ryšys su ja. Irgi gali būti banalu, bet tai reikia pajausti, išgyventi, jeigu pajėgi. O tuomet tuo, kuo tiki, įtikink ir kitus.
Verčiau nebijoti parodyti savęs naivaus, galbūt silpno ar kartais juokingo. Lietuvių dailėje man beveik niekas nepatinka. Paprastai tariant, dauguma yra neraštingi.
– O kas tiktų geram pavyzdžiui?
– Mindaugas Skudutis yra profesionalas. Jis yra išsilavinęs, išmano piešinį, tapybą ir kuria gana paprastus dalykus, bet jie yra tikri.
Dauguma galvoja, kad šiais laikais viskas susimaišę, nebėra jokių kriterijų, kiekvienas turi teisę būti koks tik nori. Bet kriterijus visgi yra. Reikia tapyti taip, kad tai patiktų Rembrantui. Siūlau nekopijuoti, nemėgdžioti Rembranto, bet pagalvoti, kaip jis į tavo idėją pažiūrėtų.
– O kas patiktų jam?
– Rembrantas buvo tas žmogus, kurio fantastiška technika yra susijusi su dvasia. Kiekvienas jo potėpis yra sudvasintas ir čia jis yra unikalus. Jo humanizmo neįmanoma pakartoti ir pasiekti, bet jeigu tu kažkiek ir rezonuoji su tuo...
Ne vien Rembrantas, bet ir Chaimas Sutinas tapydavo įdomiai. Taip pat ir Eduardas Mane, ir Edgaras Dega, Polis Sezanas, Vincentas van Gogas.
Tiesa, V. van Gogas galbūt žymi ir dekadansą, kadangi jau atmetė valiorinę tapybą. Jis nebevaizdavo šešėlio, vaizdą suplokštino ir stilizavo. Jo kūryba labai stipri. Jis atvėrė akis – kad galima vaizduoti ir kitaip, ko niekas iki jo nepagalvojo. Bet jo pasekėjai galbūt nebuvo stiprūs dvasiškai ir perėmus iš V. van Gogo tuos principus prasidėjo riedėjimas žemyn.
– V. van Gogo nutapytomis saulėgrąžomis visi iki šiol žavisi. Kodėl?
– Akivaizdu, kad jis mokėjo gerai tapyti. Bet apie šį menininką yra susiformavęs požiūris – neva jis buvo kvailelis, viskas iš Dievo jam duota, o jis esą nieko nesuprato ar kitaip negalėjo kurti. V. van Gogas buvo intelektualus, mokėjo keletą kalbų: kalbėjo, skaitė, rašė prancūziškai, angliškai, olandiškai. Kokie jo laiškai... Jis išstudijavo ir įsisavino tą olandišką realistinę tapybą.
Suprantate, jis ne tik susipažįsta su impresionistais, perima impresionizmą, bet ir žiūri dar toliau: šito mažai, reikia dar kažką padaryti.
Tada jis ima ir atsisako šešėlio, ryškina spalvas, remdamasis spalvų kontrastais, plokština vaizdą ir daro panašų į japonų graviūras, apvedžiodamas kontūru.
Taip jis staiga pereina į visiškai naują pavidalą ir atranda naują meną. Bet jo jėga persidavė ir į šitą formą – jis buvo dvasiškai nepaprastai stiprus. Jo darbai veikia ir spinduliuoja jo energiją. Jis sugebėjo, nevaizduodamas šešėlio ir nesiimdamas tradicinių europietiškų tapybos priemonių, perteikti esmę.
O tada visiems kitiems atsivėrė akys. Yra mitas, kad V. van Gogas buvo nepripažintas, vieną paveikslą pardavė per gyvenimą ir jo niekas nesuprato. Ne, jam dar gyvam esant, kai pasirodė jo darbai parodoje Briuselyje, buvo pasakyta, kad jis išgelbės šiuolaikinę tapybą.
Bet tai suprato specialistai, ne masės. Tiesiog jis nespėjo sulaukti. Van Gogas nusišovė, ankstyva mirtis sutrukdė sulaukti šlovės. Bet jo darbų kainos iš karto buvo didelės. P. Gogenas važiavo į Taitį pardavęs jam padovanotą „Saulėgrąžų“ paveikslą.
Bet norėčiau pasakyti vieną dalyką: aš labai myliu V. van Gogą, bet nemėgstu jo pasekėjų ir mėgdžiotojų. Ne kiekvienam pagal jį. O visi nori tokiais tapti ar pasimatuoti. Net ir J. Vienožinskis yra sakęs kad iki V. van Gogo mums kelnytės per trumpos...
V. Jažausko darbai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
