H. Vlamings: „Piešiu visą gyvenimą – kitoje srityje savęs tiesiog neįsivaizduoju.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Judita BALTAKYTĖ
Jau dvyliktąjį kartą Šiauliuose vyko „Laiptų galerijos“ organizuojamas tarptautinis festivalis-pleneras „Šiaulių Monmartro Respublika“. Jo metu Šiaulius aplankė ir plenere dalyvavo ne tik vietiniai dailininkai ar broliai latviai – sulaukėme svečių ir iš Olandijos. Šios šalies atstovas ir mūsų pašnekovas – dailininkas Harry Vlamings. Su juo susitikome „Laiptų galerijos“ kiemelyje, kuriame dvi dienas vyko dailininkų pleneras. Ore tvyrantis dažų kvapas ir tylūs dailininkų pašnekesiai bylojo, kad ši vieta – kūrybinė piešimo šventovė. Su svečiu iš Olandijos pietuose esančio Tilburg'o miesto kalbėjomės apie meną, kūrybą ir Šiaulius.

– Iš kur sužinojote apie šį festivalį?
– Čia dalyvauti man pasiūlė mano draugai muzikantai iš Olandijos. Jie buvo Šiauliuose net keletą kartų, o su festivalio organizatoriais palaiko glaudžius ryšius. Jie man papasakojo apie festivalio idėją, čia tvyrančią atmosferą, vykstančius renginius ir pasakojimo pabaigoje pasakė – Harry, dabar tavo eilė vykti į Šiaulius.
Taigi iš Olandijos nuskridau į Rygą, kur mane pasitiko ir pasiėmė renginio organizatoriai ir atvežė į Šiaulius. Tai yra pirmas kartas, kai viešiu Lietuvoje. Nors čia praleidau dar tik keletą dienų, spėjau susižavėti lietuviška gamta, žmonėmis, šio festivalio organizatorių darbu. Taigi esu labai laimingas ir viskuo patenkintas.

– Kaip nusprendėte tapti dailininku?
– Pirmiausia noriu pasakyti, kad niekas nežino, kuo taps užaugęs. Jūs nežinojote, kad pasuksite žurnalistikos keliu, lygiai taip pat ir aš nežinojau, kad mane sužavės dailė. Manau, kad menininko profesijos apskritai negalima pasirinkti – arba žmogus turi pojūtį, vadinamąją menininko gyslelę, arba ne.
Taigi, aš esu vienas iš tų, kuris gimė su įgimtu talentu ir jau nuo mažų dienų domėjausi daile. Studijavau vienoje Olandijos menų akademijoje, kurioje išmokau daug piešimo technikų, susipažinau su dailės ir plačia meno istorija.
Piešimas – vienintelė sritis, kurioje galiu būti savimi, išreikšti savo jausmus, emocijas, kitur savęs tiesiog neįsivaizduoju. Savo žiniomis jau 25-erius metus dalijuosi su pradedančiaisiais dailininkais dailės akademijoje Tilburg'e. Ten dirbu dėstytoju. Skamba nuobodžiai? Tikrai ne. Manau, kad mano paskaitos yra išskirtinės, nes mokosi ne tik studentai, bet ir aš pats. Kaskart palikdamas akademiją išeinu išmokęs ar pastebėjęs naują laisvojo mąstymo ir ekspresijos takelį, o visa tai tik mano studentų dėka, už ką esu jiems besąlygiškai dėkingas. Dėstytojas-kempinė, taip galėčiau save pavadinti.

– Kas jums padeda ir kas trukdo kūrybinio proceso metu?
– Dirbdamas namuose aš niekada nesiklausau muzikos – skirtingų melodijų variacijos manęs neįkvepia ir kūrybinio susikaupimo nesukelia.
Pastarąsias dvi dienas vykstančiame dailininkų plenere dirbu lauke, girdžiu daug įvairių pašalinių garsų, tačiau manęs jie neblaško. Oras plenerui tarsi užsakytas, labai pasisekė, kad lauke nelyja ir yra šilta, priešingu atveju darbo atmosfera būtų truputį kitokia. Piešti lauke ir piešti viduje – du skirtingi dalykai ir tik šios profesijos atstovai supras, ką turiu omenyje.
Man patinka tapyti gryname ore, tai primena man senus gerus laikus. Esu žinomas kaip gamtos vaizdinių dailininkas, todėl darbas lauke man nesvetimas.
Vis dėlto pastaruoju metu vis dažniau sugrįžtu į savo ateljė ir piešiu tenai.

– Kuo jūsų piešiniai skiriasi nuo kitų autorių darbų?
– Pastebėjau, kad „Šiaulių Monmartro Respublikos“ dalyvių piešiniai yra labai įvairių technikų – vieni piešia ant šilko, kiti ant drobės, dar kiti užsiima grafika.
Mano pagrindinis darbas čia yra piešinių knygelės, kurias daryti pradėjau ne taip ir seniai. Šiuo metu būtent jas ir darau, o iki parodos atidarymo planuoju padaryti jų ne vieną. Nepastebėjau, kad kas nors be manęs darytų tokio tipo darbus, todėl spėju, kad tai ir yra mano išskirtinumas. Nors vėlgi, kiekvienas dailininkas jau yra išskirtinis, nes niekas taip pat nepiešia ir vienodų darbų nedaro.“

– Ką manote apie šį renginį?
– Pirmiausia manau, kad meno populiarinimas visuomet yra geras dalykas. Tai labai daug ką pasako ne tik apie miestą, bet ir apie visą šalį.
Man džiugu, kad šio festivalio metu žmonės gali pamatyti dailininkų kūrybinį procesą, praplėsti savo meninį akiratį ir suvokimą. O jeigu tik yra noras – pabendrauti su patikusiu dailininku ir įsigyti jo meno kūrinį. Mums, menininkams, atrodo, kad menas yra vienas pagrindinių dalykų pasaulyje, o tokio tipo renginiai ir festivaliai, organizatorių atsidavimas neleidžia nukabinti nosies ir skatina dirbti toliau.
Man labai sunku išreikšti tai, ką noriu pasakyti. Esmė ta, kad laimei pinigų nereikia – mes galime būti laimingi ir be didelių finansinių investicijų, priešingai negu dabar vaizduojama visuomenėje ir visame pasaulyje. Pinigai laimės nenupirks. Reikia mokėti džiaugtis tokiais mažais dalykais, kaip dailė, muzika, šokis, gamta. Tam gi pinigų nereikia, o jausmo ir emocijų, kurias gauname, jokie pasaulio pinigai nenupirks.

Vieni iš paskutinių dailininko darbų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.