V. Savukynas: „Tai mūsų pačių čia reikia bijoti, nes jeigu kas nors ką blogo gali padaryt, tai tik mes patys. O pabėgėliai, kurie nenori dirbti, bet nori išmokų, tai tikrai nesirenka Lietuvos.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Aušrinė PETREVIČIŪTĖ
Bene didžiausia pastarojo meto aktualija – Europą krečianti pabėgėlių krizė. Ši tema, ko gero, yra neišsemiamas diskusijų šaltinis. O mes dalijamės praeitą savaitę Šiauliuose apsilankiusio žurnalisto, kultūros antropologo, žiniasklaidos ir viešųjų ryšių eksperto Virginijaus Savukyno įžvalgomis iš paskaitos „Pirmojo pabėgėlio Palemono pamokos dabartinei Lietuvos valdžiai“.

Apie Palemono legendą
„Palemono legenda byloja, kad lietuviai yra kilę iš romėnų. Prieš pradėdamas pasakoti, kuo čia susijęs Palemonas ir pabėgėliai, noriu rekomenduoti vieną dalyką. Jeigu jūs kada nors iš Kauno važiuosite į Jurbarką, tai pravažiuosite pro tikrai labai gražius Panemumės piliakalnius. Rekomenduoju sustoti Seredžiuje ir užlipti ne ant kokio nors kito, bet būtent ant Palemono kalno. Čia ne tik atsiveria nuostabus vaizdas, bet slypi ir viena mintis – dėl kol šis kalnas pavadintas Palemono vardu.
Taip pavadintas jis todėl, kad jau XVII–XVIII a. lietuviai tikėjo, kad Palemonas, atvykęs į Lietuvą, pirmiausia koją padėjo būtent ant šio kalno. Nuvažiavę į Seredžių ir užlipę ant jo, galite įsivaizduoti, kad pats Palemonas čia stovėjęs, pasižiūrėjęs į kraštą, kuris jam patiko ir dėl to čia pasilikęs.
Tai yra tik legenda, bet ką ji byloja? Palemonas buvo romėnas ir, neapsikentęs imperatoriaus Nerono valdymo, pabėgo. Lietuviai tapatino, kildino save iš Palemono. Iš jo kilo ir visos didžiosios Lietuvos giminės. Bet Palemonas buvo ne kas kitas, kaip pabėgėlis. Taigi lietuviai save tapatino su pabėgėliais. Tai yra metafora. Tačiau jos mintis yra tokia, kad kelionės, tautų kraustymasis žmonijos istorijoje nėra naujas dalykas. Žmogaus prigimtis yra keliauti ir atrasti kažką naujo. Jei žmonės nebūtų keliavę, tai tikriausiai nebūtų sukūrę nei civilizacijos, nei dabar egzistuotų žmonija, tokia, kokia ji yra.
Kaip viso to pavyzdys galėtų būti Kreta. Yra dvi jos dalys: vienoje, kur derlinguose kalnų slėniuose nuo senų laikų gyveno žmonės, buvo plėtojama žemdirbystė ir visi buvo apsirūpinę maistu, ir yra kita dalis, kurios žemės buvo nederlingos. Tačiau visi didieji miestai buvo pastatyti būtent toje nederlingoje dalyje. Ši vieta buvo apsupta jūrų, todėl žmonės galėjo keliauti. Dėl tokių kontaktų, apsikeitimo idėjomis ir vyksta progresas – gimsta civilizacija.
Pasaulis yra globalus ir mes tikrai negalime to pakeisti, patys negalime apsitverti sienomis. Norėdami išnaudoti globalaus pasaulio teikiamas galimybes, mes turime būti atviri toms idėjoms. Užsidarydami savyje, savo kiaute, mes nepatirsime tų inovacijų, to judėjimo ir nebus naujų požiūrių kaip spręsti problemas. Buvimas savo kiaute – tai panašiai, kaip ir tie gyventojai, kurie gyveno toje derlingoje Kretos dalyje ir buvo viskuo patenkinti – jiems nekilo jokių klausimų. O ta Kretos dalis, kuriai reikėjo kažkaip prasimanyti maisto, buvo verčiama nuolat mąstyti, keliauti, atrasti naujų idėjų – taip kūrėsi Kretos civilizacija.“

Apie mūsų atsakomybę
„Ta globalizacija, atsivėręs pasaulis suteikia progą naudotis jo galimybėmis – važiuoti mokytis į geriausius universitetus, išvažiuoti užsidirbti. Čia pat iškyla mūsų atsakomybės klausimas – mes patys tų durų atverti kitiems tai nenorime. Tai nėra sąžininga.
Žvelgiant į dabartinę situaciją kyla klausimas, kaip mums pavyks sugyventi su tuo, kad ateina kitokia religija, kitokia kultūra, kitokie žmonės? Matome iš žiniasklaidos, portalų, televizijos, kad Vakarų valstybėse tas sugyvenimas nelabai pavyksta – riaušės Prancūzijoje, Vokietijoje. Problemų daug.
Ir terorizmas tai nėra išgalvota problema. Kas bus, jeigu ir čia pradės telktis kažkokios teroristinės grupuotės, grupelės, bus planuojami teroristiniai išpuoliai? Mes neturime pakankamai žmonių, kurie mokėtų tas kalbas. Taip pat neturime tokių specialiųjų tarnybų, kurios galėtų tai kontroliuoti. Visi šie pavojai egzistuoja ir į juos nereikia numoti ranka.
Tačiau yra dar vienas dalykas, į kurį mes turėtume pasižiūrėti, – tai yra mūsų visuomenė. Kaip rodo sociologinės apklausos, kaimynai, kurių labiausiai nenorėtų lietuvis, – tie patys musulmonai ir čigonai. Nors musulmonų Lietuvoje nėra, bet antimusulmonizmas, antiislamizmas yra gyvas. Tai yra paradoksas: žmonės susidaro įspūdį tik iš žiniasklaidos, bet tos gyvenimiškos patirties jie neturi. Tų žmonių dar nėra tarp mūsų, o visuomenėje jau yra susidariusi tokia neigiama nuostata. Tai irgi kažkiek turėtų mus neraminti. Tokių baimių buvimas nėra sveikos visuomenės požiūris.“

Apie susikalbėjimą
„Pabėgėlių, islamo ir Vakarų civilizacijos klausimas nėra vien tik Lietuvos klausimas, tai – visos Europos klausimas. Europa dar neturi aiškaus plano kaip bendrauti su islamu, kokį santykį nusistatyti su musulmonais.
Pasirinkta Europos politika byloja, kad viską reikėtų pradėti nuo balto lapo. Tai reiškia, kad mes ištriname tiek savo, tiek kitų tapatybę ir to geriausias pavyzdys yra Prancūzija, kur draudžiami, ištrinami visi tie simboliai, visi ženklai. Tokias intencijas galime labai ryškiai matyti ir visoje užsienio politikoje. Man atrodo, tokia politika veda į niekur ir mes tai matome tiek toje pačioje Prancūzijoje, tiek Vokietijoje.
Europai nereikėtų bijoti savo krikščioniškų šaknų, kurias labai norima ištrinti, jų neminėti Europos Sąjungos dokumentuose. Norime, ar nenorime, tai yra Europos tapatybės dalis ir tai gali būti tam tikras pagrindas susikalbėti su tais pačiais musulmonais, islamu. Vienas toks pavyzdys visai iš kitos srities, visai iš kitos situacijos, galėtų puikiai iliustruoti tai, ką aš noriu pasakyti.
Prieš daug metų man teko kalbėtis su vienu iš „Aitvaro“ karių. „Aitvaras“ – specialiųjų pajėgų būrys Afganistane. Jis papasakojo vieną istoriją, kuri man labai patiko. Kai kariai ten nuvyko, jų pirmas uždavinys buvo užmegzti kontaktą su žmonėmis, pajausti, kad nėra svetimi. Teko pagalvoti, kaip surasti tą bendrumą.
Papasakota istorija, kaip ilgai ir atkakliai lietuviai kovojo su sovietais, taip pat partizanų kovos musulmonams nepasirodė svarbu. Anot jų, šie dalykai jau praėję, šimtai buvo jau kitų, todėl įspūdžio ir nepaliko. Tada kilo mintis musulmonams papasakoti, kad mes taip pat esame tikintys, tikime į Dievą, nors ir ne į Alachą. Tai ir lėmė lūžį, padėjo atrasti tą bendrumą – musulmonai pradėjo žiūrėti kitaip. Ši istorija rodo, kad religija, tikėjimas į kažką jau yra pagrindas kažkokiam bendrumui, kažkokiam susikalbėjimui.
Kai Europa atsisako savo krikščioniškų šaknų, kai nori visą tą dalyką ištrinti, tai paprasčiausiai neatranda pagrindo susikalbėti su islamu. Tik nuo požiūrio priklauso, ar religija yra konfliktus skatinantis dalykas. Musulmonų požiūriu netikintis žmogus – kažkas žemesnis, neturintis nieko švento, netgi negali būti pavadintas žmogumi. Islamas ir krikščionybė nėra taip jau toli. Nors ir tikima į kitą Dievą – vis tiek šaknys tos pačios ir susikalbėjimas slypi paprastame kasdieniame lygmenyje.
Tautų kraustymasis, emigracija tai yra faktas, kuris jau įvykęs ir vyks toliau. Mūsų vienintelis uždavinys dabar – mokytis rasti sugyvenimo formas ir iš tų kontaktų, įvairių idėjų persikryžiavimų gims nauji dalykai, kurie bus naudingi visiems. Jeigu mes šios problemos neišsprendžiame, tai akivaizdu, jog tai bus sprendžiama riaušėmis ir chaosu. To tikriausiai niekas ir nenori.“

Apie priežastis
„Yra du aspektai. Pirmiausia ta emigracija, pabėgėlių judėjimas iš pietų į šiaurę vyksta jau seniai ir vyks visuomet. Tik dabartinė pabėgėlių krizė atsivėrė lyg Pandoros skrynia.
Kas įvyko? Tada, kai Graikija pasakė, kad jeigu pabėgėliai kerta ES sieną, tai lieka toje valstybėje, kurioje kirto, valdžia turi jais pasirūpinti, atsivėrė tam tikri vartai ir prasidėjo judėjimas. Aišku, esminė problema yra ta, kodėl vyksta karas Sirijoje ir problemiška ta pati „Islamo valstybė“, iš kurios bėga musulmonai.
Nesu sąmokslų teorijos mėgėjas, bet vienas dalykas yra akivaizdus. Taip, kaip dabar viskas vyksta, be mafijos pagalbos tikrai neapsieinama. Ten sukasi dideli pinigai. Jeigu šeima, keli žmonės už perkėlimą laiveliu turi sumokėti 4000–5000 eurų, o tam aplūžusiame mažame laivelyje yra šimtas žmonių – jau viena kelionė yra verta pusės milijono eurų. Tai yra didžiuliai pinigai ir visa tai daroma sąmoningai.
Be to, mafijos ir FSB ryšiai puikiai yra žinomi. Nereikia būti dideliu analitiku, kad galėtum modeliuot tokią situaciją – jei Europą užplūsta didelė pabėgėlių banga, Europai nebe toks aktualus tampa Ukrainos klausimas. Šio klausimo jau kaip ir nebėra, nes visą dėmesį užėmė pabėgėliai.
Yra žmonės, kurie modeliuoja tas situacijas. Tokią situaciją modeliuoti yra skirti tam tikri įrankiai, kurie visiems aiškūs. Tai tikrai gali būti pavadinta dideliu dideliu žaidimu. Čia yra persipynę labai daug interesų ir daug įvairiausių priežasčių, kodėl tai vyksta.“

Apie baimes
„Nemanau, kad sirai iš manęs atimtų mano tapatybę – lietuvišką, krikščionišką ar dar kažkokią. Arba kad nutiks taip, jog dešimt metų vis praeidamas pro jų mečetę ir matydamas, kaip jie meldžiasi, vienuoliktais metais pats pradėsiu į ją vaikščioti ir melstis vien dėl to, kad ji ten pastatyta. Lygiai taip pat nesiruošiu aš tapti siru ir atsisakyti lietuviškumo, jeigu aplinkui gyvens vien sirai. Nematau problemų dėl tapatybės.
Didžiulis iššūkis yra spręsti socialines problemas, bet nemanau, kad tos problemos yra susijusios tik su tautybe ir tikrai nesakyčiau, kad kuri nors iš tų tautų yra tinginiai. Mes turime savų socialinių problemų ir Lietuvoje. Yra žmonių, kurie nenori dirbti, bet nori gauti išmokas.
Kaip elgtis, kad jie būtų skatinami dirbti, o ne gauti išmokas? Valstybė laikosi pozicijos, kad tai turėtų galvoti mokslininkai ir visi kiti. Vyrauja toks požiūris, kad jeigu mes būsime stiprūs, tai mūsų nenutautins, nenukultūrins. Mes turime valstybę, turime savo žemę, turime viską.
Tai mūsų pačių čia reikia bijoti, nes jeigu kas nors ką blogo gali padaryt, tai tik mes patys. O pabėgėliai, kurie nenori dirbti, bet nori išmokų, tai tikrai nesirenka Lietuvos. Renkasi bent šiuo metu Vokietiją arba Skandinavijos šalis.
Manau, kad valstybinės institucijos nesugebės išspręsti pabėgėlių problemos, jei neįtrauks į jas ir visuomenės. Labai daug prisideda katalikų bažnyčia. Parapijos organizuoja, kur pabėgėliai galėtų gyventi, galbūt kažkas galėtų pigiai išnuomoti būstą, taip pat kviečia tuos, kurie galėtų skirti laiko ir mokyti lietuvių kalbos. Kviečia visus parapijiečius, kad turėdami laiko galėtų tai šeimai parodyti miestą, pasikviesti vakarienės.
Tos pagalbos iš bažnyčių, parapijų, visuomeninių organizacijų tikrai reikės, nes jos padeda, kad tas integracines problemas būtų galima lengviau išspręsti – pabėgėlius realiai integruoja į mūsų visuomenę, nepalieka vienų.
Kitaip jie jaustųsi uždaryti, niekada nepritaptų. Dėl to ir kyla visokie nusikaltimai, riaušės. Mes vėl matome tą situaciją kaip Prancūzijoje ar Vokietijoje. Jeigu valstybės politika bus protinga, tai mes išvengsime tokių dalykų.“