Šiaulių kultūros centro Rėkyvos kultūros namuose eksponuojama Jono Klingos tapybos darbų paroda „Čia Lietuva...“ Šios parodos darbai aprėpia įvairiausias temas: nuo pasaulio sutvėrimo iki mūsų sielos kančios, tačiau daugiausia tai peizažai. Be tapybos parodos autorius taip pat yra parašęs ir iliustravęs edukacinę knygelę vaikams „Skaičių pasakos“. Be to, jis yra nemažai keliavęs po Tolimuosius Rytus, kur teko įveikti ne vieną sunkų išbandymą, o šventiniu laikotarpiu jį galima pamatyti ir kitame amplua – Kalėdų Senelio.
Kūrybos gyslelę paveldėjo iš savo tėvo
J. Klinga mokėsi Panevėžio dailės mokykloje. Jo mokytojai tuo metu ir vėliau buvo A. Petrulis, K. Naruševičius, K. Beržanskas, S. Kanaveskytė. Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje piešė mokyklos sienlaikraščiams, kūrė pjeses, rašė eiles.
Tą kūrybos gyslelę buvo paveldėjęs iš tėvo, kuris mokėjo dievdirbio amatą, sugebėjo taisyti vitražus, žvakides ne tik katalikų bažnyčiai, bet ir sentikių bei stačiatikių maldos namams.
Už anekdotus J. Klingai durys į Lietuvos aukštuosius mokslus užsidarė, todėl teko vykti į Maskvą mokytis neakivaizdžiai.
J. Klinga su savo tapybos darbais parodose dalyvauja nuo 1970 metų, kai Panevėžio sporto rūmuose buvo atidaryta akvarelių paroda. Po dvejų metų įstojo ir į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Dirbo autokompresorių gamyklos vyriausiuoju dailininku, buitininkų kombinato dailininku. Atlieka paminklinius portretus (bareljefai, grafika), bažnyčių restauraciją. Nuo 1979 metų Kupiškio tarpkolūkinės organizacijos dailininkas, kurį laiką vadovavo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kupiškio skyriaus nariams, o dabar yra asociacijos „Balticart“ vadovas. Taip pat yra neįgaliųjų draugijos „Guboja“ narys, buvo dailės mokytoju Tailande ir Kinijoje. Parašė ir iliustravo edukacinę knygelę vaikams „Skaičių pasakos“.
„Visą jaunystę pragyvenau Paryžiuje, poeto Jono Strielkūno apdainuotoje Vabalninko gatvėje. Ten tebestovi ir grytelė. Kiti manęs klausia, kodėl jos neparduodu, bet kaip aš galiu parduoti, jei ją pastatė mano tėvas, kuris buvo be kojos. Buvo ir chuliganai langus toje grytelėje išdaužę, jei valgyt turiu, tai kodėl turėčiau ją parduoti.
Pamenu, mano tėvo buvo prašę padaryti nukryžiuotą dievuliuką, o jis atsakė, kad vieno nedarys, o padarys jų net 100. Pradėjo juos lieti iš metalo. Kai visus dievuliukus padarė, manęs prašė juos apžiūrėti. Juos apžiūrėjęs savo tėvui sakiau, kad kaip ir viskas gerai, bet yra vienas blogas dalykas. Tėvas manęs klausė, kas tai yra, o aš atsakiau, kad Jėzus Kristus ant kryžiaus tai kentėjo, o tavo dievuliukai kvatojasi prie kryžiaus prikalti. Todėl mano tėvui teko vėl iš naujo visus juos perlieti“, – pasakojo J. Klinga.
„Jei meno darbe yra spalvų ir linijų kova – man tada įdomu“
Dailininkas pasakojo, jog kažkada buvo tautodailininkų vadas Kupiškyje, rengdavo įvairias parodas, o šiai parodai yra surinktos visos parodų liekanos.
„Pats kol kas užsiimu tik tapyba. Šioje parodoje vyrauja tokios temos, kaip pasaulio sutvėrimai, šviesoje esantis angelas, mūsų sielos kančia. Anksčiau užsiimdavau ir suprematizmu, bet kai tokį savo darbą padovanojau vienam draugui ir po mėnesio nuėjau pas jį ir pamačiau, kad tas mano darbas stovi ne pačioje garbingiausioje vietoje, o už spintos. Tada sustojau ties tuo.
Taip pat šioje parodoje panaudotas ir kapinių motyvas, Vėlinės, fejerverkai, kurie yra lyg pažaidimas su spalvomis. Iš pradžių man buvo nuobodu kurti, todėl sugalvojau, kad reikia sukurti vaivorykštę. Taip pat yra ir natiurmortų.
Mano dėstytojas A. Petrulis sakydavo, kad mano darbai per aštrūs, reikia švelnumo, pustonių. Žinoma, kai kurių A. Petrulio niuansų mano darbuose yra išlikę. Mano pomėgis piešti buvo nuo pat vaikystės.
Tapyboje stengiuosi įvairiais stiliais padirbėti. Jei meno darbe yra spalvų ir linijų kova, man tada įdomu, jei nėra – nuobodu. Man menininkas gali būti bet kas, svarbiausia, kad nebūtų nuobodus“, – pasakojo J. Klinga.
Tolimuosiuose Rytuose teko būti areštuotam
Dailininkas buvo išvykęs ir į Tolimuosius Rytus, kur prabuvo net dvejus metus. Iš pradžių nemanė, kad taip ilgai ten užtruks, tačiau jo laukė ne tik mylimas darbas, bet ir sunkumai.
„Buvau net ir areštuotas dėl vizų. Todėl į Tailandą 5 metams negaliu važiuoti. Pavyzdžiui, Kinijos kalėjimo kameros visiškai kitokios nei Lietuvoje. Lietuvos kalėjimo kamerų grotoms yra labai daug sunaudota metalo, o Kinijoje – tik užtemptos stygos, kad neiššoktum.
Į Tolimuosius Rytus važiavau pakeliauti, tai įdomu, nes nuo pat jaunystės tuo domėjausi. Visą Kiniją išmaišiau, kuri labai skiriasi nuo kitų šalių. Tai galinga šalis, kurioje daug tunelių, sankryžų, ilgiausias kamštis yra buvęs net 10 dienų. Kinijoje visur pilna elektriniais paspirtukais važinėjančių žmonių. Jie važiuoja visu greičiu ir gąsdina žmones. Vieną kartą teko ir pačiam būti nuverstam.
Iš Tailando galvojau ir nebegrįžti. Su kinais žaisdavome stalo tenisą. Taip pat dirbau ir dailės mokytoju, mokiau vaikus piešti. Kinijoje nebūdinga nugriauti nebepatinkančias skulptūras kaip yra daroma pas mus. Ten paprasčiausiai jos apsodinamos krūmais.
Kai Kinijoje baigėsi viza, tada keliavau į Honkongą, į Tailandą, į Laosą, į Kambodžą“, – patirtimi apie Tolimuosius Rytus pasidalijo dailininkas J. Klinga.
„Man patinka vaikams suteikti daug džiaugsmo“
Dailininkas J. Klinga papasakojo ir apie dar vieną savo pomėgį, kuriuo šventiniu laikotarpiu pradžiugina pačius mažiausius. Jis persirengia Kalėdų Seneliu.
„Kalėdų Seneliu tapau, kai Kėdainiuose atidarė cukraus fabriką. Tuo metu fabriko direktorius buvo rusas, todėl turėjau rusiškai vaidinti Senį Šaltį. Iš pradžių net įsižeidžiau, tačiau nors prašė visą programą pravesti rusiškai, vis tiek su vaikais daugiau bendravau lietuviškai. Šis pasirodymas buvo pats pirmasis. Taip ir prilipo man ši veikla. Kupiškio vaikų darželiuose Kalėdų Seneliu dirbdavau daugiau iš idėjos. Taip pat eidavau ir į ligonines pas vaikučius, kuriems nunešdavau saldainių. Man patinka vaikams suteikti daug džiaugsmo“, – pasakojo J. Klinga.
Tapybos darbų parodoje „Čia Lietuva...“ eksponuojami dailininko J. Klingos darbai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.