Dailininkė Genovaitė Skrabulienė yra surengusi personalinių parodų Lietuvoje, Švedijoje, Izraelyje, JAV, Rusijoje. Nuo 1973 m. nuolat dalyvauja bendrose parodose Lietuvoje ir kitose šalyse, taip pat tarptautiniuose ir vietiniuose pleneruose.
Šiauliečiams dailės gerbėjams G. Skrabulienės kūryba taip pat gerai pažįstama, nes prieš porą metų čia buvo jos personalinė paroda. Ji dažna viešnia „Šiaulių Monmartro Respublikos“ festivaliuose-pleneruose.
„Laiptų galerijos“ Pelikso Bugailiškio sodo gilumoje ant molbertų sustatyti paveikslai vilioja akį ir kviečia sustoti. Žvelgiu ir nežinau kodėl išgirstu svaigų drugelio sparnų šiurenimą, jaučiu, kaip vaiskiai žalios ir oranžinės spalvos plaukia į mane, tarsi glosto, ramina. Nesu nei menininkė, nei dailės žinovė, bet gera žiūrėti, kaip pastelinės spalvos tarsi žaidžia tarpusavyje kurdamos nenusakomus pojūčius. Pajuntu būtinybę išgirsti šiose abstrakcijose persipynusių ilgesio, džiaugsmo ir kitokių subjektyvių išgyvenimų autorę.
Menininkai buriuojasi tai viename, tai kitame sodo kampe, kai kas ir kilimėlius išsitiesė – kaip tikri vasarotojai. Kad čia vyksta pleneras, suprasi iš gausybės dažų tūbelių, žolėje išdėliotų nebaigtų paveikslų. Nusižiūriu smulkutę moterį, kuri kaip bitelė dūzgia nuo vieno žiedo prie kito. Kiekvieną būrelį jai reikia savo žvilgsniu paglostyti, šypsenom apdalinti. Atspėjau. Tai ir yra tapytoja G. Skrabulienė.
– Nežinau, kodėl jūsų paveikslai taip mane pritraukė, kad negaliu nuo jų atsiplėšti. Ir žodžiais to išsakyti nemoku.
– Smagu, kai atsiranda bent vienas žmogus, kuriam minčių kelia. Jeigu žiūrovas stabtelėjo, dailininkui yra pliusas. Ir nereikia žinoti, ką tas dailininkas galvojo. Net nereikia bandyti suprasti, nereikia lįsti į dailininko vidų. Nebūtina žinoti, kas menininko sieloje tuo metu dėjosi: chaosas ir balaganas, priešprieša ir skausmas, ir savęs paglostymas... Tam jis ir yra kūrėjas. Patiria nežinia ką, liūdi ir džiaugiasi vienu metu. Jei žiūrovui kokios nors asociacijos kyla, puiku.
– Taip keistai spalvos sulietos, lyg koks reginys leistųsi iš dangaus...
– Tapyba visokiausių galimybių turi. Ant pernykščio-užpernykščio sluoksnio kartais daroma specialiai, kartais ant seno paveikslo užlieji ir jis atgyja. Paglostau drobę ir leidžiuosi į kelionę, nežinodama, kur atsidursiu, vedama spontaniškų emocijų.
– Turbūt sunku paveikslus, emocijomis nuspalvintus, parduoti?
– Priešprieša graužia. Išskyrus atvejus, kai kolekcininkai perka, kurie išmano, atsirenka pagal stilių, kitas savybes. Visada tarsi du gyvenimus gyveni. Kartą sūnus pasakė – tokį gerą darbą pardavei, toks gražus. Bet ir valgyti gražiai norisi. Ir užsakymų teko atlikti. Stengiesi vis tiek, kad nebūtų tik „abrozdėlis virš divono“, virš sofutės. Maloniau, kai darai parodoms ir negalvoji, kaip paveikslas atrodys kažkieno svetainėje.
– Ar gyvenime taip pat pastelines švelnias spalvas mėgstate?
– Nepagalvojau apie tai. Gal tikrai tendencija ir švelnios spalvos, tik pora darbų buvo ryškesni. Tarp tų didžiųjų buvo pora itin skaudžių.
O gyvenime kokios spalvos? Sunku pasakyti. Nevergauju interjerui. Interjeras niekada nebuvo pirmame plane. Gal ir pinigėlių nebuvo. Kontrastą vis dėlto mėgstu. Dabar jau bandau naująjį namų interjerą dėlioti. Bus visos sienos baltos, nes reikia ramybės. Bus labai balta, o paveikslą pakabinsiu didžiulį raudoną, ant kitos sienos – juodą. Gal dar mažą spintelę nudažysiu ryškia be proto žaliai elektrine spalva. Taigi kontrastas bus.
– Šiauliuose jūs ne pirmą kartą. Ar jaučiatės atpažįstama?
– Jau šeštas kartas Šiauliuose. Dvejus metus praleidau. Bet ne naujokė. 2016 metais buvo mano paroda, ten galėjote visą mane pažinti. Dideli kūriniai, po du metrus su puse aukščio, iš kelių gabalų sudėti. Sunku tokius formatus suvaldyti, bet kai suvaldai, puikų rezultatą duoda.
O pleneruose gera. Nedaug važinėju po plenerus, bet juose būna puiku. Įspūdžių kiekvienam reikia. Esu bendrauti mėgėja ir sulaukiu grąžos, tos šilumos. Nebūna plenero be bendravimo, nes „faina“ aplinka susidaro.
– Esate labiausiai žinoma kaip tapytoja abstrakcionistė. Ar visada taip buvo?
– Oi, ko tik nesu pritapiusi per gyvenimą. Ne visada abstrakcijas tapiau. Jei visus mano kūrinius sustatytų nuo akademijos baigimo, pati išsigąsčiau, kokie visi skirtingi. Nuo kokių 1982 iki 1990 tapiau realistinius peizažus. Ne visai realistinius, per mistiką šiek tiek. Tokie lyg olandiški, rusvokų atspalvių, per miglą.
Žinoma, permainos, naujų raiškos būdų ieškojimai sau ne į naudą. Laiko išnaudoji naujai technikai įvaldyti. Bet jeigu iš tų ieškojimų dar kas nors pavyksta – ko geriau bereikia. Būtina keistis. Man įdomu pabandyti kitokius dalykus. O tą patį ir vis tą patį tapyti man neįdomu. Žiauriai neįdomu. Monotoniškai tą patį, tarsi konvejeris – čia ne man.
– Ar kelionės įkvepia kūrybai?
– Keliauti labai mėgstu, tik turėti reikia iš ko. Esu pavažinėjusi. Kad ir kukliai, su lašinukais ir duona lagamine visa Europa išmaišyta, ir ne tik. Pamatyti, pajusti, pauostyti – būtinybė. Pora metų buvo ramesnis etapas.
Man gražu žiūrėti, kai žmonės grįžta iš kokių pietinių šalių, Italijos ar Izraelio, ir iš karto paveikslai – namukai balti, kraštovaizdis, kitas įspūdis, nei mes čia turime, tėvynėje. Aš apie tai nemąstau. Nerenku medžiagos specialiai, nefotografuoju – va čia bus paveikslui. Kažkaip kitaip kaupiasi, sugula, paskui išlenda spalvomis, jausenomis ištrykšta. Išsivynioja tie įspūdžiai – juk negali iš nieko sukurti.
Įkvepia pats gyvenimas. Negalėčiau pasakyti, kad staiga kilo idėja. Negalėčiau pasakyti, kad dabar čia užsirašysiu, va, čia jau įsiminsiu, bus paveikslo idėja. Su manim tai nevyksta. Viskas natūraliai išsivysto. Nepastebi, ką įdėjai, ką išsiėmei. Menininkas kasdien gyvena menininko gyvenimą.
– O kasdienybė, buitis ar nevargina?
– Esu šeimos žmogus. Man patinka namai, puodai, valgyti daryti. Bulvių niekada neauginome, bet namuose jauku man. Jaunystės laikais visi buvome pašėlę, dabar laiminga kitaip. Mūsų ir vaikų kompanijoje daug muzikantų, šokėjų, menininkų – gyvenimas įvairus.
– Kam savo patirtį perduosite?
– Abu mano vaikai, sūnus ir duktė M. K. Čiurlionio meno mokyklą baigė, Dailės akademiją. Tai jau yra perdavimas. Be to, sūnus Simonas – irgi tapytojas, yra turėjęs parodą Šiauliuose, vos baigęs mokslus Islandijoje. Jis įkūrė dailės studiją, moko suaugusius tapyti. Aš padedu sūnui, dėstytojauju. Turiu žinias patobulinti, ką nors žmogui pasakyti. Kai kas iš mūsų studijos lankytojų jau pakrypo į dailę.
O rimtam pedagoginiam darbui laiko būtų gaila. Niekada nenorėjau. Jam atsiduoti reikia. Nei kūrybai, nei šeimai tiek dėmesio nebeskirtum. Gyvenimas tai vieną kartą duotas.
Tapyba – tai mano meilė, paguoda ir ašaros. Tai mano sėkmės ir nesėkmės, išsiliejimas, atsidavimas, išpažintis. Aš kaip tapytoja labai gerai jaučiuosi, man profesija – darbas ir gyvenimo būdas, ir džiaugsmas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.